Kodėl dažniau išsipildo mūsų baimės, negu mūsų norai?

Klausimas nėra retas, nes juk mes nenorime, kad įvyktų kažkas blogo, o atvirkščiai, norime, kad būtų viskas kuo geriau, kad pildytųsi geri norai. Tik kažkodėl dažniau baimės ateina į mūsų gyvenimą, kodėl taip atsitinka? Atsako projekto transformacijos.lt autorė Luka de Luna.
 
Kodėl baimės pildosi dažniau nei pozityvūs norai?
 
Dažniausiai mūsų baimės ir norai keliauja ranka rankon, vienas šalia kito. Jei jūs, sakykime, norite kad į jus atkreiptų dėmesį, ar norite laimėti konkurse, ar laiku priduoti projektą, tai tuo pat metu labai jaudinatės ir baiminatės, kad tai jums nepavyks, kad kažkas nepasiseks.
 
Bijotės, kad į jus to dėmesio neatkreips, kad konkursą laimės koks organizatorių giminaitis arba, kad projektas bus prastas. O taip pat dažnai jūs dar ir piešiate blogiausių scenarijų vaizdus savo vaizduotėje, viską detaliai išjausdami, vis galvodami apie tą blogį, kuris su jumis gali atsitikti.

Bijote, kad jus išmes iš darbo, ar mylimasis paliks, vis sukate vaizdinius, kaip bus skaudu ir liūdna, jaučiate nerimą, liūdesį, baimę. Ir štai vieną dieną scenarijus išsipildo, nors realių priežasčių tam ir nebuvo visai.

Kodėl gi mūsų norai neišsipildo taip pat greitai ir lengvai?

Atsakymas paprastas ir susiveda į tuos pačius energijos traukos dėsnius. Nesvarbu, bijote kažko ar trokštate. Išsipildo tai, kam skiriate daugiausia savo energijos. Ir tai ne tik tai, apie ką galvojate, tačiau ir tai, kas paslėpta jūsų pasąmonėje.

Galite prieštarauti, kad norams irgi atiduodate didelį energijos kiekį, tačiau jie nesipildo. Mano patirtis sako, kad kai kažko labai smarkiai trokšti, spinduliuoji tik tokį vaizdą, kuris kalba apie tai, ko tu neturi, ko pas tave nėra, o veidrodis atspindi tik tai ką mato, vadinasi ir grąžina dar didesnį neturėjimą.

Ir būtent dėl šios priežasties, viskas pradeda pildytis tik po to, kaip paleidžiame tuos norus, numojame į juos ranka ir lyg ir pamirštame. Ir po kažkiek laiko susizgrimbame, kad mes turime tai, apie ką kažkada svajojome, bet negavome ir jau buvome pamiršę. Ar dažnai pasitaiko? Man tikrai pasitaikė ir ne kartą.

Jeigu jūs esate prisiskaitęs daug literatūros ir gerai žinote, kaip veikia traukos dėsnis ir kaip teisingai formuluoti norus, bei, kad reikia mąstyti taip, lyg pas jus jau yra tai, ko trokštate. Visgi slapta pabandykite pasekti savo mintis, tokias kurios labai pasislėpusios ir emocijas, kurios užplūsta, kai visą tai teigiate. Ar neprasimuša toks, lyg ir neramumas, nepatogumas, ar lyg, kažkas muistosi, priešinasi viduje? Arba, penkias dienas viskas puikiai, jūs visiškai įsitikinęs kad viskas yra, o štai ant šeštos dienos apima liūdesys, arba dar blogiau, įvyksta kas nors negero, ir sekančią savaitę būnate įsitikinę, kad nieko gero nebus.?

O gal jūs viskuo tikras ir žinote, jog rezultatai bus puikūs, bet kažkur giliai viduje plonas balselis vis zvimbia į ausį, kad visa tai kvaili niekai. Nes net jei jūs ir negirdite to balselio, ar bandote jį nutildyti garsia muzika, tai kalba jūsų pasąmonė, kurioje giliai įsirėžę seni surūdiję, dar iš tėvų ir senelių atsinešti įsitikinimai.

Tai štai, net jei jūs ir negirdite, Visata tai girdi, jai netrukdo jokie garsai. O tada jai tenka rinktis ir ji žinoma prioritetu išsirenka tai, apie ką dagiausiai prigalvojote per savo amželį, o kitas variantas, čia jau mano fantazijos, gal ji tiesiog renkasi lengviausią kelią iš galimų.

Ką daryti, kad visgi pildytųsi tai ko mes trokštame, o ne atvirkščiai?

Apsispręskite taip, kad jūsų noras jau yra išpildytas, tik dar kabo aukštesniuose sluoksniuose ir po truputį materializuojasi, įgauna formą ir kvapą. Jis turi iš nematomo, kokius dalina Vista, pavirsti į matomą ir apčiuopiamą, kokius norime gauti mes, tad procesas užtrunka ir kaip kad jūs žinote, kad automobilis jau dažykloje, jis dabar nupurškinėjamas jūsų mėgiama spalva, taip žinokite ir kitas šio proceso detales. Žinokite.

O kai tik pradės lysti abejonės, nebandykite jų slėpti ir kišti kažkur, ar jungti muzikos, kad negirdėti. Darykite, viską atvirkščiai, ištraukite tas visas mintis į dienos šviesą, apžiūrėkite, kad ne tokios jau jos ir didelės, bei pasakykite joms ačiū.

Padėkokite už tai, kad linki jums gero ir stengiasi perspėti, apie kitokius galimus variantus. Bet pasakykite, kad dabar kai jau žinote, ir gerai pamąstėte, visgi renkatės tą kitą, savo pradinį variantą. Ir kad jūs žinote, jog viskas bus taip, kaip norite jūs, net jei kažkur bus nenumatytas posūkis, tai tik dar įdomiau, nes dažniausiai, kelias, kuris atrodo sunkiausias, atveda į vietą greičiau nei kiti.

Svarbiausia nieko neslėpti nei nuo savęs, nei nuo kitų. Pasitikėjimo savimi šimtaprocentinio neturi niekas, tačiau tvirtas tikėjimas ir ketinimas, daro didelį darbą mūsų galvose. Nereikia gyventi euforijoje ir su norais dirbti sunkiai, lyg ruoštumėtės egzaminui. Juk viskas bus taip, kaip turi būti.

Paleiskite.

Autorė: Luka de Luna, šaltinis: transformacijos.lt (facebook.com/transformacijos/)