Spontaninis žmogaus užsidegimas per Kalėdas 1885 metais

Kalėdų vakarą 1885 metais Patrikas Runis ir jo žmona pakvietė atšvęsti kartu su jais savo sūnų Džoną ir tarną Džoną Larsoną. Ant šventinio stalo buvo ir viskio, kurį išvakarėse Patrikas pirko mieste.

Išgėręs kelias taureles, jaunasis Runis išvažiavo pas save namo, į fermą, buvusią už maždaug mylios, o Larsonas nuėjo į savo kambarį, palikęs šeimininkus vienus baigti švęsti.

Nežiūrint į šventes, Larsonas atsikėlė anksti ryte, kai buvo dar tamsu, kad imtųsį įprasto savo darbo. Kai įėjo į virtuvę, aptiko ten negyvą Patriką Runį toje pačioje kėdėje, kurioje jis sėdėjo vakar vakare. Ponios Runi nebuvo. Supanikavęs Larsonas nubėgo į Džono fermą.

Kai jiedu grįžo į tragedijos vietą, aptiko virtuvės grindyse skylę, o ten krūvoje pelenų rado ponios Runi liekanas: apdegusį kaukolės gabalą, du apanglėjusius stuburo slankstelius ir pėdos kaulą. Bet jeigu ponia Runi sudegė, tai kodėl visa kita virtuvėje liko sveika? Ir dėl ko mirė Patrikas?

Atvykusi policija po lavonų apžiūros iškart įtarė Larsoną, nors tiesioginių įkalčių ir nebuvo. Suodžiai aiškiai apibrėžė Larsono galvos kontūrus ant pagalvės, vadinasi, katastrofos metu jis miegojo. Patalogoanatomas padarė išvadą, kad ponia Runi tapo spontaninio užsidegimo auka, o jos sutuoktinis užduso nuo dūmų. Prisiekusiųjų teismas patvirtino jo nuomonę.