Demono apsėsto vaiko mama: mano sūnui buvo atliktas egzorcizmas

vaikas-egzorcizmasInformacija gali daryti neigiamą poveikį asmenims iki 14 metų.
 
Maždaug prieš pusmetį, anomalija.lt redakcija gavo susirūpinusios mamos laišką, kuriame ji negalėjo paaiškinti dalykų kurie vyksta su jos 7-mečiu sūnumi. Nepaaiškinami įvykiai, sūnaus žiaurumas ir jo mistiniai sugebėjimai leido daryti prielaidą, kad vos septynerių sulaukęs vaikas, gali būti apsėstas. Ką tuomet rašė laiško autorė galite perskaityti paspaudus čia. Praėjus pusmečiui kaunietė Vida nutarė pasidalinti kaip viskas pasibaigė. Žemiau pateikiame jos laišką.
 
Visu pirma norėčiau padėkoti jums, kad pasidalinote mano istorija. Sulaukusi tiek komentarų ir noro padėti iš kitų žmonių, pajutau, kad nesu viena. Širdingai visiems dėkoju už patarimus ir palaikymą. Nors tai tik žodžiai, tačiau man jie padėjo judėti į priekį.

 

Kaip jau minėjau, nebuvau tikinti, tačiau kuo toliau, tuo dažniau pačiai kildavo mintys apsilankyti pas kunigą. Neslėpsiu, delsiau tik dėl to, kad man tai yra svetima. Galvojau, kad mane palaikys pamišėlę. Net nežinojau kaip elgtis bažnyčioje ar ką sakyti kunigui. Tačiau perskaičiusi komentarus, kuriose žmonės siūlo nueiti pas dvasininką, išdrįsau tai padaryti.

 

Vieną rytą nusprendžiau Giedrių nuvežti pas senelius, o būnant vienai nuvažiuoti į vieną Kauno bažnyčią. Tai buvo gegužės 14-oji – dabar net nežinau ar kada nors užmiršiu šią datą, nes būtent nuo tos dienos pasikeitė ne tik mano gyvenimas, tačiau ir požiūris į tam tikrus dalykus.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Kaip ir kas kartą ryte su Giedriumi valgiau pusryčius virtuvėje. Jis valgė mėgstamus dribsnius ir žiūrėjo animacinį filmuką. Stengiausi, kad tai atrodytu jam tarsi eilinė diena kai mamytei reikia sutvarkyti tam tikrus reikalus. Nors bandžiau neišsiduoti, bet atrodė, kad jis žinojo kur aš važiuosiu kai jo nebus šalia.

 

Be perstojo klausinėjo ką aš šiandien veiksiu. Ką veiksiu būdama viena, kai jis liks pas senelius. Buvo toks jausmas, kad jis norėjo, jog jam prisipažinčiau kur važiuosiu.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Sakau, važiuosiu apsipirkti. Jis klausia, o kur vėliau važiuosi? Atsakau, kad važiuosiu į kirpyklą. Jis vėl klausia, o kur vėliau važiuosi? Tada dar ką nors sugalvodavau, o jis vis klausė ir klausė, ką veiksiu vėliau. Rodos, kad jis laukė atsakymo, jog važiuosiu į bažnyčią. Tačiau pati jam to nepasakiau. Kai dar kartą paklausė manęs kur aš važiuosiu, paklausiau jo, kokio atsakymo jis laukia. Giedrius trumpam atsisuko į manę (nes dažniausiai kalba net nežiūrėdamas man į akis), pažiūrėjo tokiu šaltu žvilgsniu ir vėl atsisuko į televizorių. Daugiau nieko neklausinėjo.

 

Galvojau, kad po visko, ką man teko iškęsti, gal jau man prasidėjo paranoja, tačiau tame jo žvilgsnyje tarsi buvo galima perskaityti, kad jis viską puikiai žino, visus mano šios dienos planus. Nežinau, gal man tik taip pasirodė, tačiau tai tikrai nebūtų pirmas kartas, kai mano sūnus sugebėdavo atspėti tai, ko jam nesakiau.

 

Po pusryčių apsirengėme ir išvykome iš namų.

 

Važiuojant pas mano mamą ir tėtį Giedrius staiga man sako: “Žiūrėk mama, koks didelis, gražus pastatas!”.

 

Aš negalėjau patikėti tuo, ką jis darė. Jis pirštu rodė į Prisikėlimo bažnyčią. Aš su savo sūnumi šimtus kartų važinėdavau pro šią bažnyčią, nes Žaliakalnyje gyvena mano tėvai, tačiau per visą tą laiką jis nekarto nebuvo net užsiminęs apie šį pastatą. Ne karto. Ir tądien, kai aš ruošiausi pirmą kartą gyvenime pasikalbėti su kunigu, jis man sako tokį dalyką.

 

Nieko jam neatsakiau, tik žiūrėjau ką jis daro. Buvau pasisodinusi jį į priekį šalia savęs, tad mačiau kaip jo žvilgsnis užkliuvo už bažnyčios. Nors bandžiau susitvardyti, mintyse aiškinau sau, kad gal leptelėjo apie bažnyčią todėl, kad sėdi priekyje (Giedrius visuomet važiuodavo gale), tačiau giliai širdyje žinojau ir jutau, kad jis su manimi žaidžia.

 

Jam tarsi patinka kai man pasidaro baisu. Kartais atrodo, kad jis pasikrauna vien nuo mano baimės ir nerimo.

 

“Gražus pastatas”, – vėl pakartojo, nes matyt norėjo sulaukti mano komentaro. Tačiau tąkart tik linktelėjau galva ir nieko jam neatsakiau. Net nežinau kodėl taip pasielgiau. Visada stengiausi jam viską paaiškinti, parodyti, tačiau tada neatsakiau nieko.

 

Dabar galvoju, gal bijojau kito klausimo kurį jis man galėtų užduoti?

 

Atvažiavome pas mano tėvus. Jiems irgi apie savo šiandienos planus nieko neaiškinau. Padėkojau, kad sutiko prižiūrėti Giedrių ir tiek.

 

Prisipažinsiu kai viena įsėdau į automobilį, galvoje sukosi įvairios mintys. O kas antra minti buvo, kad gal neverta važiuoti pas kunigą, gal kitą kartą, gal vėliau… Labai sunku buvo perlipti per save. Bijojau, kad busiu nesuprasta. Tačiau pati tą akimirką supratau, kad gyvenimas negali taip tęstis kaip dabar. Negaliu visą laiką bijoti savo sūnaus. Tad sukaupusi visą savo drąsą patraukiau tiesiai į bažnyčią. Be jokių sustojimų. Pasakiau sau, kad reikia rasti išeiti iš visos šios situacijos.

 

Nenoriu minėti kurioje bažnyčioje buvau, o juolab kunigo su kuriuo teko bendrauti. Manau tai bus nepagarba iš mano pusės. Tačiau turiu pripažinti, kad viską įsivaizdavau daug blogiau negu buvo iš tiesų.

 

Įėjusi į zakristiją pamačiau pusamžį vyriškį kuris sėdėjo už stalo. Pasisveikinau su juo, jis šyptelėjo ir pasisveikino su manimi.

 

Visas pokalbis truko net pusantros valandos. Papasakojau jam viską iki smulkiausių detalių. Tiek apie patį Giedrių, tiek apie jo tėtį. Nustebino, kad kunigas neskaitė man moralų dėl to, kad Giedrius nėra krikštytas. Į visą situaciją pažiūrėjo labai rimtai, tačiau mačiau jo veide abejones. To labiausiai ir bijojau, kad kunigas gali palaikyti mane pamišėlę.

 

Tačiau tiesiogiai jis man nieko nepasakė.

 

Pokalbio pabaigoje kunigas paklausė manęs ar aš sutikčiau Giedriui duoti šventinto vandens. Atsakiau teigiamai. Padaryčiau viską, kad mano sūnus pagaliau būtų toks, kaip ir visi jo amžiaus vaikai.

 

Kunigas atsistojo, atidarė spintelė ir ištraukė šventintą vandenį. Tada paprašė palikti jį vieną tam, kad jis galėtų nieko netrukdomas pasimelsti. Išėjau iš zakristijos ir nuėjau link altoriaus. Nemokėjau daug maldų, tad sukalbėjau tai ką žinojau. Dabar suprantu kodėl žmonės iš desperacijos kreipiasi ir daro tai, ką visą gyvenimą gal nedarytų jeigu neištiktų juos kažkas siaubingo.

 

Atsisėdau ant suoliuko ir laukiau kol išeis dvasininkas. Kai jis išėjo, padavė man buteliuką šventino vandens ir pasakė, kad geriausia būtų sūnui kol kas nieko nesakyti. Tiesiog liepė man įpilti šį vandenį į kokį nors mėgstamą jo gėrimą. Padėkojau jam ir jau norėjau ištraukti piniginę, tačiau jis mane sustabdė ir pasakė, kad geriausias užmokestis bus malda ir tikėjimas. Kunigas buvo toks nuoširdus, kad mintyse negalėjau suprasti kodėl aš taip bijojau ir delsiau čia apsilankyti.

 

Važiuodama pasiimti Giedrių iš senelių, galvoje jau dėliojau savo veiksmus. Namie, šaldytuve laikom jo mėgstamus natūralius apelsinų sulčius, tokius nedidelius stiklinius po 0,33. Tad pagalvojau, kad geriausia ten bus įpilti šiek tiek šventinto vandens.

 

Kai su sūnumi jau buvome namie, nutariau nieko ilgai nelaukti. Kol Giedrius buvo savo kambaryje, į jo mėgstamus apelsinų sulčius įpyliau šiek tiek šventinto vandens ir užsukau buteliuką. Nepyliau daug, keliolika lašelių. Nenorėjau skubinti įvykiu, tad pamaniau, kad kai ištrokš, pats ateis atsigerti.

 

Pati nuėjau į vonią šiek tiek nusiraminti ir atsipalaiduoti.

 

Vonioje praleidau kažkur pusvalandį, gal šiek tiek daugiau. Išėjau ir nutariau užeiti pažiūrėti ką daro Giedrius. Atidariau kambario duris, jis sėdėjo už stalo prie kompiuterio. Pasukau žvilgsnį, ir man nutirpo kojos. Ant stalo stovėjo atidarytas gėrimas. Visai kitas gėrimas – tas, nuo kuriuo jam baisiai berdavo visą burnytę.

 

Šaldytuve prie jo mėgiamų apelsinų sulčių laikiau ir multivitaminų sulčio pakuotę, tačiau jam nuo to gėrimo buvo pasireiškusi alergiją, tad pakuotė stovėjo ilgą laiką net neliesta. Jis pasirinko gėrimą, kurio netoleruoja jo organizmas, tačiau net nepalietė savo mėgstamų sulčių. O gerdavo juos nuolat ir be perstojo. Tą akimirka man net užtemo akyse, o širdis pradėjo taip plakti, kad galvojau iššoks iš krūtinės…

 

Vidos istorijos tęsinys portale pasirodys artimiausiu metu.

 

Kaip prasidėjo kaunietės Vidos istorija galite perskaityti paspaudus čia.

 


Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.

Rekomenduojami video:


2500
16 Comment threads
7 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
18 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Rolka

Giedriui jau devyneri turetu buti pagal metus-ir kaip gi einasi demoniskajam vaikui…

Mhmm

Gal jau yra tęsinys?

gabux

kada bus tesinis

Rožė

Tempia gumą kaip su serialais.

Abugabuga

Vis dar laukiam..

Erika

Jau trys menesiai praejo nuo istorijos publikavimo, o tesinio vis dar nera, kiek galima laukti!?

Anomalija

Autorė daugiau su anomalija.lt nebuvo susisiekusi. Jeigu gausime tęsinį, būtinai publikuosime portale.

Valfregirl

Gal istorija išgalvota, gal ne tačiau mes vis tiek su nekantrumu laukiame tęsinio! Jei keliate straipsnius apie ateivius, tai nemanau, kad kažkas sunkaus įkelti ir ši ;-; jau pabodo laukti to “artimiausio meto” ‘-‘

really?

nu kur pratęsimas? Jūsų “artimiausiu metu” kazkaip labai ilgai trunka

Kiek galima laukti..

Kada pratęsimas?

Kur pratęsimas?

Tai kada pratęsimas?

Taip pat skaitykite