Pasaulio pabaiga: trys pagrindinės grėsmės

Daugelis mokslininkų į Paskutinio Teismo dienos scenarijus žiūri kaip į mokslinę fantastiką, o ne rimtą mokslą, todėl „įprastas“ katastrofas, tokias kaip žemės drebėjimus, tyrinėja gerokai aktyviau, rašo Darius Dimbelis portale infa.lt.

Tačiau yra ir tokių specialistų, kurie tyrinėja ekstremalius reiškinius Žemėje ir kosmose, galinčius vienąkart sunaikinti mus visus. diena

Jų manymu, trys pagrindinės grėsmės mūsų egzistavimui, tai – saulės audros, kosminiai susidūrimai ir superugnikalniai. Apie tai rašo siencemag.org.

1 grėsmė: saulės audros

Taip vadinamos Saulės audros – viena didžiausių grėsmių žmonijai. Jų šaltinis – milžiniški žybsniai Saulėje, kuomet įvyksta įkrautų dalelių išsiveržimas – jos gadina Žemės magnetosferą, tai yra tą kosmoso sritį, kurioje yra mūsų planetos magnetinio lauko įtaka. Saulės audra gali sukelti pavojingus elektros efektus elektros perdavimo linijose. Tokie efektai trunka vos kelias minutes, tačiau gali pridaryti siaubingų nuostolių.

Viena stipriausių Saulės audrų, vykusių mūsų laikais, užfiksuota 1989 metų kovą, jos rezultatas – šeši milijonai žmonių Kanadoje, dvylika valandų liko be elektros energijos. Tačiau didžiausia geomagnetinė audra matavimų istorijoje buvo „Keringtono įvykis“ 1859 metais – ji buvo dešimt kartų stipresnė. Sužadinusi telegrafo kabeliuose didžiulę elektros srovę ji sukėlė daugybę gaisrų visame pasaulyje.

Kosmoso fizikė iš Hiustono (Teksasas) Raiso universiteto Patricija Reif (Patricia Reiff) tvirtina, jog jtokio stiprumo Saulės audrai paveikus Žemę šiandien, – pasekmės būtų „milžiniškos“. Būtų sunaikinti šimtai elektros transformatorių, didžiulės sritys visuose kontinentuose savaitėms, mėnesiams, o gal net ir metams paskęstų tamsoje, aiškina Baltųjų rūmų Mokslinės techninės politikos valdybos kosmoso orų skyriaus direktoriaus pavaduotojas Bilas Martegas (Bill Murtagh).

Tikimybė, kad nauja tokio masto geomagnetinė audra atsitiks iki 2022 metų, sudaro 12 %.

„Mes (žmonės Žemėje – red. pastaba) atlikome įspūdingą darbą, kad taptume pažeidžiami šios grėsmės“, – sako Bilas Martegas.

Elektros energijos tiekimo sutrikimai katastrofiškai paveiktų informacines technologijas, vamzdynų bei vandens siurblių darbą.

Tokios stiprios Saulės audros tikimybė mūsų dienomis yra labai didelė. Mokslininkų duomenimis, reiškiniai, tokie kaip „Keringtono įvykis“ atsitinka maždaug kartą per du šimtus metų. Didelio tyrimo, atlikto 2012 metais duomenimis, tikimybė, kad Žemė taps galingos geomagnetinės audros auka per artimiausius dešimt metų, tai yra dar iki 2022 metų, sudaro 12 %.

Laimei, teleskopai Saulės audras užfiksuoja dar joms besiformuojant, todėl grėsmę galima nuspėti dar valandą ar pusvalandį prieš jai pasiekiant Žemę. Bet norint sumažinti pasekmes, teks sustiprinti visas pasaulio elektros sistemas, o tai – gana nepigus reikalas.

2 grėsmė: kosminiai susidūrimai

Antroji grėsmė taipogi kilusi iš kosmoso ir siejama su į Žemę krentančiais artimais objektais (NEO – Near-Earth Objects). NEO yra visi Saulės sistemos objektai, esantys netoli Žemės, išskyrus planetas, nykštukines planetas ir palydovus. Kitaip sakant tai – 14 tūkstančių asteroidų, daugiau nei 100 kometų, keletas meteoritų ir kosminių aparatų.

Nėra jokių būdų išvengti sunkių pasekmių, jei toks objektas susidurs su mūsų planeta. Greičiausiai esate girdėję apie dešimties kilometrų skersmens dydžio asteroidą, sunaikinusį visus dinozaurus. Net gerokai mažesnio dydžio fragmentas geba sunaikinti žmoniją, tvirtina Niujorko universiteto kosmoso tyrinėtojas Maiklas Rampino (Michael Rampino).

Mažas kosminis objektas saulę užtemdyti gali keliems mėnesiams.

Pirmiausia, Žemės susidūrimas su kometa ar asteroidu lems eilę žemės drebėjimų ir cunamių, bet mirtini bus ne jie, o dulkės. Kaip parodė situacijos modeliavimas, vieno kilometro diametro objektas gali sukelti tiek dulkių, jog saulė keliems mėnesiams pasislėps už dulkių debesies.

„Visos miltelinės konsistencijos medžiagos pakils į atmosferą ir įkais taip, tartum kažkas įjungė orkaitę“, – portalui sciencemag.org teigia Maiklas Rampino.

Dėl dūmų ir dulkių temperatūra Žemėje smarkiai kris, dėl to žus daugelis augalų. Prasidės badas.

Mums pasisekė, kad kilometro diametro asteroidai Žemę užkliudo tik kartą per du milijonus metų, o tokie gigantai kaip tas, kuris sunaikino dinozaurus – kartą per šimtą milijonų metų.

3 grėsmė: superugnikalniai

Trečioji grėsmė labiau panaši į įmanomą būsimos apokalipsės priežastį, kadangi kyla gerokai dažniau, nei susidūrimai su kosminiais objektais. Maždaug kartą per 100 tūkstančių metų kur nors išsiveržia ugnikalnis ir išpila didžiulį kiekį lavos.

Vienas superugnikalnis pagamina daugiau nei 450 kubinių kilometrų magmos, kurios sustabdyti išsiveržimo metu neįmanoma ir ji pridaro daugybę žalos. Supervulkanas Toba Indonezijoje, išsiveržęs prieš 74 tūkstančius metų, kaip spėjama, sunaikino didžiąją dalį Žemės gyventojų.

Šiuo metu planetoje yra septyni superugnikalniai – jų tarpe Amerikos Jeloustounas, Naujosios Zelandijos Taupo ir Indonezijos Toba. Šiuo metu nė vienas jų nekelia tiesioginės grėsmės. Tačiau nors vienam išsiveržus sudegs viskas šimtų kilometrų spinduliu, o pelenai nuklos visus kontinentus.

Pražūtingi pelenai

Kai prieš 640 tūkstančių metų įvyko paskutinis Jeloustouno ugnikalnio išsiveržimas, dusinančių pelenų sluoksnis nuklojo visą Šiaurės Ameriką, o klimatas Žemėje smarkiai pasikeitė.

Žemiau pateikiame pelenų pasiskirstymo paskaičiavimus, jei vėl išsiveržtų Jeloustounas (žr. straipsnio originalą – red. pastaba). Pasiskirstymas priklauso nuo metų laiko.

Vos poros milimetrų ugnikalnio pelenų sluoksnis pražudo pasėlius, o metro storio sluoksnis, dirvą dešimtmečiams paverčia bevaise, scincemag.org praneša Didžiosios Britanijos Bristolio universiteto vulkanologė Siuzana Dženkins (Susanna Jenkins).

Pelenų debesis, atsiradęs po ugnikalnio išsiveržimo, taip pat pridaro žalos. Spėju, jog pamenate ugnikalnio Ejafjadlajokudlio išsiveržimą 2010 metais Islandijoje, kuris didžiojoje dalyje Europos bei kai kuriuose Afrikos regionuose sukėlė oro susisiekimo linijų trikdžius. Sutrikus eksportui į Europą Kenijos fermeriai neteko milijonų dolerių. O juk Ejafjadlajokudlis netgi ne superugnikalnis.

Pelenai gali griauti pastatus, gadinti vandentiekius ir elektroniką. Tačiau baisiausia superugnikalnio išsiveržimo pasekmė – jo įtaka klimatui. Kaip ir kosminiai susidūrimai, superugnikalnis temperatūrą Žemėje gali padaryti gerokai žemesnę, nei esama. Kai po išsiveržimo, skysčio, pripildyto sieros rūgšties, garai pakils į stratosferą, žemėje taps penkiais-dešimčia laipsnių šalčiau, ir šis efektas gali išlikti iki dešimties metų. Tai sunaikins pasaulio žemės ūkį.

Laimei, mažai tikėtina, jog pasaulio pabaiga ateis artimiausiu metu. Bet dabar jūs žinote, kokie trys dalykai gali kelti tikrą grėsmę.

Parengė: Darius Dimbelis

Inf. šaltinis: infa.lt