Kai į mūsų erdvę įsiveržia ne šio pasaulio „turistai“

anapusybe-pasaulisGyvenimas – trumputė akimirka, kuri baigiasi kiekvienam nuėjus savo kelią. Kas po to? Kalbos apie anapusinį pasaulį dažnai telieka kalbomis, nes nėra materialių įrodymų, kad jis egzistuotų. Juk į TEN nuėjęs žmogus neateina, nepasako… Tačiau nėra ir tvirtų paneigimų, kad tas pasaulis neegzistuoja, rašo savaitinis žurnalas mususavaite.lt.
 
Galbūt netgi atvirkščiai. Juk ne vienas yra susidūręs su faktais, kurie niekaip netelpa į materialaus suvokimo ribas. Žinoma, žmonės, tai patyrę, nelinkę skelbtis, mat jų patirtis galbūt kažkam sukeltų juoką, kažkas apdovanotų nepagarbiais epitetais, tačiau toji patirtis jiems tikra – kaip ir pats gyvenimas.
 
Žemiau pateiktų pasakojimų autorių vardai ir pavardės redakcijai žinomos, bet dėl tos pačios priežasties pakeistos.
 
Prieš išeidami atsisveikina
 
Nežinia, kaip vertintų tokius potyrius mokslininkai, visur reikalaujantys „tikrų, daiktinių įrodymų“ (galbūt haliucinacijomis ar įaudrintos sąmonės fantazijomis), tačiau tai patyrę numano – prieš išeidami iš šio pasaulio žmonės atsisveikina…

X
f
Prisijunk prie mūsų ir Facebook'e! Spausk

 

… Žinia apie mylimo dėdės mirtį Vitaliją, tuomet dar dvylikos metų paauglę, pribloškė. Varginanti kelionė autobusu į kitą miestą, pritemdytas kambarys, kurio centre – tamsus karstas su dėdės palaikais. Naktį prieš lydint velionį į paskutinę kelionę Vitaliją, nakvojusią tuose pačiuose namuose, ištiko keistas potyris, kurį iki šiol ji, greit sulauksianti keturiasdešimties, vadina keistu ir kartu natūraliu. Neramų mergaitės miegą sutrikdė keistas garsas, nuo kurio ji pašoko: lyg kažkas stipriai kelissyk pabeldė į sieną. Atsisėdusi Vitalija nustėro: ant lovos krašto sėdėjo… jos dėdė. „Nejutau baimės, nors suvokiau, jog dėdė miręs, – sako dabar Vitalija, – tiesiog buvau labai nustebusi. „Dėdė“ atsistojo, prisiartino prie manęs arčiau, lyg kažką sakė, o paskui ėmė tolti, kol visai nutolo – tarsi ištirpo. Supratau – jis atėjo su manim atsisveikinti.“

 

…Penkiasdešimtmečio vyro staigi mirtis ir laidotuvės šeimą prislėgė lyg sunkus akmuo. Rodos, tereikėjo tik džiaugtis gyvenimu: suremontavo žmogus savo rankomis statytą namą, gausiai vaisius vedė jo sodintas sodas. Tuoj po laidotuvių skausmo išsekinta žmona regėjo keistą, nors labai tikrovišką sapną (tą naktį siautė audra, žemę ir dangų drebino perkūnija). Sėdi ji su vyru sode ir džiaugiasi gražiai nokstančiais obuoliais, kriaušėmis. „Šiemet, – sako vyras, – ypač kriaušės gražiai užderėję, užteks jų jums visiems, o aš tik vieną šaką pasiimsiu.“ Ir parodė gausiai vaisiais apkibusią šaką. „Žinai, – dar valiūkiškai nusišypsojo, – šią audrą aš tyčia pasiunčiau…“ Ryte moteris nuėjusi į sodą prie sapne regėtos kriaušės liko lyg stabo ištikta – audra nulaužė būtent tą šaką, kurią sapne rodė miręs vyras. Sunkūs rasoti vaisiai blizgėjo saulės šviesoje kaip tos didelės ašaros, užtemdžiusios atsitokėjusios moters veidą – vyras grįžo atsisveikinti…

 

Išėję sugrįžta

 

Ona – jau keletą metų našlė. Dabar galėtų mėgautis ramybe, kurios neturėjo visą vedybinį gyvenimą. Moters vyras buvęs baisus girtuoklis, mušeika. Tiek jai, tiek vaikams, kurie užaugę suskubo palikti tėvų namus, vis kliūdavę nuo jo išpuolių. Galų gale, kai namuose liko tik jie dviese, vyriškis, be perstojo gėręs, gyvenimą baigė savižudybe. Likusi viena moteris, deja, atokvėpio vis neturi, mat miręs vyras… „sugrįžta“. Taip ji aiškina nuolatinį beldimą į sienas, garsius žingsnius naktimis. Iš pradžių visa tai Oną baugino, o vėliau ėmė ir susigyveno. „Toks buvo gyvas, toks ir miręs liko“, – taip visai paprastai aiškina moteris. Ir jai jau keista būtų, jei būtų kitaip! Negali, matyt, žmogus atsiplėšti nuo namų, žemės ir, matyt, nenori…

 

…Aloyzas ir Sigitas (65 m.) buvo puikiai sutariantys kaimynai, kurie labai gražiai bendravo šeimomis: ar darbas, ar kokia šventė – vis kaimynai kartu. Netikėtai Aloyzas mirė. Apraudojo kaimyną ne tik artimieji – ir Sigito šeima. Po laidotuvių praėjus geram mėnesiui eina kartą Sigitas pavakary namo, o kad linksmiau būtų – ir dainą užplėšė. Staiga prie jo kažkas prisiartina – lyg šešėlis koks. „Sveikas, Sigitai, kur trauki?“ – Aloyzo balsu šešėlis kreipiasi į žmogų. Įsižiūri Sigitas geriau – tikrai, mirusio kaimyno siluetas greta… „Namo“, – atsako siluetui. „Tu mane pirmiausia namo parvesk, – liūdnai prašo šešėlis, – taip pasiilgau visų namiškių, o namų lyg tyčia niekaip negaliu rasti…“ Kas belieka Sigitui? Tik sutikti! Prieina mirusio kaimyno namus, atidaro trobos duris, vadina vidun kaimyną… Šis įeina… Aloyzo šeima kitą dieną Sigitą užsipuolė, kodėl jis tik duris atidaręs, tačiau vidun neužsukęs. Kai šis papasakojęs, ką buvo parlydėjęs į namus, velionio artimieji nustėro: jie nematę jokio šešėlio, nepajutę nė brangaus žmogaus sugrįžimo iš Anapus…

 

Tokių ir panašių pasakojimų tenka girdėti nemažai. Sugrįžta mirusieji kaip vaiduokliai – neregimi, tačiau aiškiai pranešantys apie savo parėjimą. Neramios sielos, kurios negali išsivaduoti iš šio pasaulio.

 

Regimi

 

Klasikiniai pasakojimai apie vaiduoklių pilis, pavyzdžiui, senojoje Anglijoje, kur nuo neatmenamų laikų vaidenasi – tai moteris baltais drabužiais, tai senas ponas, – ne vien sensacijų ieškotojų ar turistų jaukas. Štai ir mūsų krašte gyvena žmogus, beveik dvidešimt metų regintis paslaptingą vaiduoklį…

 

„Beveik prieš 20 metų, kai pradėjau įrenginėti naujai pastatytą tvartą, – pasakoja Vidmantas, – susidūriau su iki šiol nesuprantamu man reiškiniu, kuris, beje, tebesikartoja. Pamenu, buvo pavakarys. Ramiai sau dirbau tvarto viduje, staiga kažką jaučiu. Atsisuku – į mane artėja tamsiai apsirengusi moteris, tiksliau, jos siluetas (vaizdas neryškus, kažkoks drumzlinas). Beapimančią baimę nugali smalsumas – laukiu, kas bus toliau. Toji „moteris“ iš lėto eina link manęs, paskui sustoja, o vėliau ima tolti, kol visiškai dingsta. Iš pradžių maniau, kad tai vaizduotės padarinys, tačiau ėmus kartotis pradėjau domėtis, kas šioje vietoje buvę anksčiau. Kažko konkretaus, viską galinčio paaiškinti, iki šiol neradau. Išsiaiškinau tiktai, kad čia, kur dabar stovi mano tvartas, kažkada žmonių gyventa, paskui buvę pelkės, kruvinais pokario metais tapusios ne vieno smurtinę mirtį patyrusio žmogaus laikinu kapu. Gal žiaurių nusikaltimų aukų vėlės iki šiol nerimsta? Su ta „moterimi“ nebandau ryšio užmegzti, nors galbūt ji pagalbos prašo, juolab kad visai neseniai vėl ji man pasirodė. Ir vėl toje pačioje vietoje…“

 

Girdimi

 

Anelės buvęs labai stiprus ryšys su motina, kuris nenutrūko nė šiai mirus. Kaime, lauko virtuvėje, Anelė dirbo ir kartu rūkė mėsą. Staiga aiškiai girdi mamos riksmą: „Anele, dega!“ Užsidegusi buvo rūkykla prie pat tvarto. Vanduo – po ranka, skubiai užgesino ir taip gaisro išvengė. Kitą kartą Anelė buvusi darže, kai vėl išgirdo aiškų savo motinos balsą. „Anele, eik namo!“ – įsakmiai šaukusi mirusioji. Anelė pareina – elektros laidais keliauja mažytė liepsnelė. Greitai įlėkusi į kambarį išsuko elektros saugiklius ir taip mamos įspėta dar kartą išvengė gaisro.

 

Žaidimas su adata baigėsi… laikinu išsikraustymu iš savo namų

 

Nors nuo šių įvykių jau prabėgo keletas metų, Eleonora (60 m.) tebejaučia savo žaidimo su adata pasekmes. Nė pati dabar neatsakytų, kodėl ji ėmėsi tokio būdo kasdienybei praskaidrinti. Beje, ji nė nenumanė, kad „nekaltas“ žaidimėlis gali turėti tokių sunkių pasekmių. Moteris prisimena: buvo tiesiog smagu kviestis adata dvasias, užduoti joms pačius įvairiausius klausimus, sulaukti į juos „anapusinių“ atsakymų. Kada žaidimas virto rimta grėsme Eleonoros ramybei ir saugumui, ji negalėtų atsakyti – tikrai ne po pirmo ar antro vadinamojo spiritizmo seanso.

 

Pirmasis signalas, kad čia kažkas ne taip, pasireiškė vienos „dvasios“ įkyriu aikštingumu: „dvasia“, pasisakiusi, kad yra Dajana, ėmusi nurodinėti Eleonorai, ką daryti, pykdavusi, jei ši nepaklusdavusi. Moteris nusprendė baigti šį žaidimą ir jau prie lapo, išrašyto raidėmis, nebeprisėsdavo su adata rankose, tačiau tuomet ir prasidėjo visas „smagumas“. Kartą vėlai vakare lovoje skaitant knygą netikėtai pasigirdo ir pasijautė du stiprūs smūgiai – lyg kas tvirtu kumščiu iš lovos apačios smarkiai sudavęs būtų. Netikėdama savo potyriais, moteris puolė dairytis, kas ten palovyje „pokštauja“ (nors paprasta logika jokio paaiškinimo surasti negalėjo), tačiau smūgių priežasties išsiaiškinti taip ir nepavyko.

 

Kitą naktį kažkokiu būdu iš sandariai uždaryto narvelio ištrūko papūgėlė ir blaškėsi lyg išprotėjusi po butą. Eleonora nustėro: papūgėlė neramiai skrajoja, o narvelio durelės aklinai uždarytos… Vėliau – dar gražiau. Pradėjo persekioti nepaaiškinama baimė, jausmas, kad namuose dar kažkas yra, netgi tiesiog fiziškai jautė, jog kažkas nuolat stovi už nugaros. Ne tik naktimis stingdydavo siaubas (ar reikia sakyti, kad moteris laikydavo visą naktį įjungtą šviesą?), net dienomis jautėsi visiškai nesaugiai. Išmetė visą „įrangą“, su kuria šaukdavosi „dvasias“, tačiau niekas nepasikeitė: ji rytais stengdavosi kuo anksčiau ištrūkti iš namų ir grįždavo tik vėlai vakare su ta pačia baime.

 

Galų gale padėtis tapo visiškai nevaldoma: moteris išseko nuo bemiegių naktų, nuolatinės baimės, nerimo. Nebeliko kitos išeities, tik pakeisti gyvenamąją aplinką. Eleonora metams išnuomojo butą, o pati tuo metu gyveno pas vaikus (ten jau rado ramybę). Buto nuomininkai, jauna šeima, kaip pasakojo vėliau kaimynai, darė kažkokias apeigas, „varė vaiduoklius“. Po metų padėtis pasikeitė.

 

Eleonora jau ramiai galėjo sugrįžti į namus, gyventi juose be baimės. Tiesa, kažkas ten dar iki šiol yra likę, bet tas „kažkas“ nepiktas: vis papokštauja, tačiau siaubo nevaro (tai į vonioje pasilenkusią prie kriauklės muilą paleidžia, kitą kartą virtuvės spintelės duris atveria…). Eleonora, patyrusi žaidimo su adata pasekmes, visus įspėja to net nebandyti daryti: juk nežinia, kas gali ateiti, o paskui jau ir neišeiti…

 

Dovanoti namai laimės neatnešė

 

Renata (34 m.) įsitikinusi, kad gyvenimo kokybė labai dažnai priklauso ne tik nuo mūsų pačių, bet ir nuo tų, kurie yra neregimi plika akimi. Neigti jų egzistavimą – tolygu užsimerkti prieš tai, kas tikrai realu.

 

…Mamos kaimynė (vieniša moteris, gyvenusi tik su vyru, kuris tragiškai žuvo likus keliems metams iki pačios buto savininkės mirties) mirdama savo butą paliko Renatai, kuri neseniai buvo ištekėjusi, su vyru jau ir vaikelio susilaukusi. Jauna šeima džiaugėsi padovanotu būstu, tačiau vėliau suvokė, kad ši dovana vos jų šeimos nepražudė.

 

Atsikrausčiusi į butą, kuriame buvo likę nemažai buvusios šeimininkės daiktų, šeima iš pradžių nieko įtartino nepastebėjo. Vėliau ėmė dėtis keisti dalykai. Renatą vidurnaktį iš miego prikeldavo puodelių barškėjimas virtuvėje. Ne kartą ėjo tikrinti, kas gi ten darosi, tačiau viskas būdavę savo vietose. Keisti garsai naktimis nesiliovė. Šeima atsikratė mirusiosios daiktų, tačiau keisti potyriai tik dar labiau sustiprėjo.

 

Tiek moteris, tiek jos vyras ėmė jausti vėjo gūsius aplink, kažkieno nematomo nemalonų buvimą už nugaros, nei iš šio, nei iš to vidury nakties įsijungdavo televizorius, imdavo stingdyti nepaaiškinama baimė. Renata prisiminė, kaip kaimynė, mėgusi vienatvę, pasakodavusi, kad iš tiesų ji viena niekada nebūnanti: jos vyras pareinąs, pro langą pasižiūrįs ir nebepaliekąs jos vienos. Moteris suvokė: ko gero, buvęs buto šeimininkas vis nepalieka namų, tad kreipėsi į dvasininkus, butą pašventino, užsakė mišias, tačiau viskas liko kaip buvę. Baimė, nerimas atsiliepė ir bendravimui šeimoje.

 

Renata prisimena, kad, rodos, be jokios priežasties ėmė pyktis su vyru, įtempti santykiai vos nesibaigė santuokos nutraukimu, kol galų gale šeima sumąstė butą parduoti ir išsikelti. Kai tik apsigyveno naujame bute, viskas liovėsi, o naujieji buvusio buto šeimininkai su pirkiniu gavo ir neregimą įnamį: Renata girdėjo, kaip skundėsi nerimu, triukšmu, puodelių barškėjimu – visu tuo, ką patyrė ten gyvendama jos šeima. Kaip pavyko sužinoti moteriai, butas greitai vėl buvo parduotas ir vėl niekas ten ilgai nepagyveno. Dabar, Renatos žiniomis, jame niekas nebegyvena…

 

Laimės dovanoti namai neatnešė nė Vilijai (35 m.). Vienišas senukas, kuriuo rūpinosi Vilijos mama, nuosavą namą paliko savo globėjai, kuri atidavė šį būstą dukrai. Į namus Vilija įsikėlė su vyru ir dukra. Rodos, viskas buvo gerai: jokio naktinio triukšmo, jokio nerimo jausmo, tačiau moters santykiai su vyru, jau iki persikraustant buvę ne patys geriausi, visiškai pašlijo ir baigėsi skyrybomis. Vilija liko tuose namuose gyventi tik su dukra. Buvęs namų šeimininkas apie save primindavo tik per savo gimtadienį. Vilija laikė seną, jau nebeveikiantį jam priklausiusį žadintuvą, kuris atgydavo būtent per mirusio vyriškio gimtadienį: ne tik kurį laiką valandas skaičiuodavo, bet ir garsiai sučirkšdavo, paskui nutildavo ir sustodavo iki kitų metų. Vilija, išgyvenusi tuose namuose keletą metų, jautė, kad viskas tarsi ir yra gerai, tačiau buvęs šeimininkas tarsi draudžia į šiuos namus kitam vyriškiui koją įkelti. Asmeninį gyvenimą moteris susitvarkė tik tuomet, kai ryžosi namus parduoti. Šiuo metu namai negyvenami – juose įkurta įmonė. Miręs vienišius šių namų buvęs šeimininkas, ko gero, patenkintas liko: įmonės triukšmas jo širdžiai mielesnis už vaikų krykštavimą…

 

Vaiduokliai dalija erdve su žmonėmis

 

Vaiduokliai, kaip teigiama ezoterinėje literatūroje, išties egzistuoja ir dalijasi erdve su žmonėmis. Vaiduokliai būna ne tik mirę žmonės (jų sielos), bet ir kiti gyviai. Taip pat egzistuoja ir tokie vaiduokliai, kurie niekada neturėjo kūno, – jie vadinami demonais ir yra patys galingiausi. Vaiduoklius galima pamatyti orb (tai reiškia šviesos kamuolį) ir vortex (tai reikštų sūkurinį judesį) pavidalais. Manoma, jog tai vaiduokliai keliavimo pavidalu.

 

Vaiduokliai, matomi plika akimi ir girdimi žmogaus ausimis – tai sielos ar kitos „gyvybės“ formos, norinčios grįžti į šį pasaulį dėl kokios nors priežasties. Paprastai žmonės šį reiškinį vadina vaidenimusi.

 

Nuo šio pasaulio nėra barjerų

 

Kodėl vieni žmonės teigia susiduriantys su vaiduokliais: juos mato, girdi, jaučia, nors retais atvejais apie tai garsiai pasakoja – nenori skeptikų pašaipų, o kiti – niekada nėra susidūrę ir drąsiai tai vadina pramanais? Kaip sako Marijampolės kraštotyros muziejaus etnokultūros specialistas Albinas Kurtinaitis, tai priklauso tik nuo žmogaus.

 

Kiekvienas žmogus – tai atskiras pasaulis, kurio ir galimybės skirtingos. Nuo šio pasaulio nėra „neperlipamų“ barjerų, tad ir sielos ateina, pasirodo, kam galima pasirodyti, bendrauja, su kuo galima bendrauti. Mirtis nėra galutinis taškas. Žmogus neišnyksta be jokių ženklų. „Ateina jis į šį pasaulį, – sako A. Kurtinaitis, – jau būdamas. Kai užgimsta, turi ir kūną. Numiręs kūno netenka.“ O kad vyksta tarp dviejų pasaulių kažkoks bendravimas, nieko keisto. Tik dažnai neaišku, kam to labiau reikia – gyvajam ar mirusiajam.

 

Tokių pavyzdžių, anot A. Kurtinaičio, gausu ir tautosakoje. Štai joja žmogus arkliu. Ruduo, tamsu. Staiga girdi – kažkas paveja, taip pat jodamas. Abu jodami įsikalba. Staiga pirmasis raitelis stabteli nustebęs ir sako antrajam: „Šito, ką sakai, niekas nežinojo, tik Jonas, bet tas miręs!“ Sulig tais žodžiais antrasis raitelis dingsta – lyg skradžiai žemę prasmenga. Mįslę įminti nesunku – Jonas (tiksliau, Jono vėlė) ir buvo tas raitelis. Sunkiau atsakyti į kitą klausimą – kuriam iš jų to susitikimo labiau reikėjo, kodėl jis įvyko.

 

Pasak A. Kurtinaičio, norėdami, kad mirusieji mūsų netrikdytų, ir mes jų neturime trikdyti. Tai reikštų, kad nereikia minėti jų vardų (taip jie yra judinami), nereikia reikalauti, kad mirusysis kažką pasakotų (visokių spiritizmo seansų, susitikimo sapne metu). Jiems reikia padėti, jei nori, kad ir jie tau padėtų. Teikti jiems pagalbą – nuoširdžiai melstis.

 

Visi šioje žemėje esame tik svečiai. Pabuvę mums skirtą laiką, visi išeisime. Kaip sako A. Kurtinaitis, į žemę vieni žmonės ateina kaip siųstieji atlikti tam tikros misijos, kiti – savo noru, tarsi ketindami pasmalsauti, lyg savotiški turistai būtų. Kuo ta žemė taip traukia tokius „turistus“? „Dvasių pasaulyje, – juokaudamas sako A. Kurtinaitis, – dvasia neturi lūpų, tad negali bučiuoti, neturi pinigų – negali pirkti.“ Tad ir norisi čia pabūti „turistu“…

 

Parengė: Laima Grigaitytė, „Mūsų savaitė“ Nr. 4, 2012 m. gruodžio 29–2013 m. sausio 4 d.

 


Facebook komentarai
1 komentaras
2500

Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
4 months 13 days ago

tokiais dalykais netikėjau, kol pačiai nenutiko štai ko. susapnavau draugą, kuris paklausė manęs, ar jau gali eiti. atsakiau teigiamai, nors mintyse pagalvojau, kad kai jis apsireikš, reiks paklausti, kur tiek laiko dingęs. pasirodo, kitą dieną po šio sapno jį laidojo, o aš nežinojau, kad jis mirė. tikrai nebūčiau leidusi jam eiti:(
manau, kad kažkas tikrai yra daugiau nei šis pasaulis.

wpDiscuz