Alvydas Aukštuolis. Gliptolitai – paslaptingiausi senovės akmenys

Alvydas Aukštuolis
 
Ko gero nerasite nedėkingesnės temos, nei istorijos paslaptys ir mįslės, ir jau vien dėl to, kad nebežinai nuo kurios paslapties ar mįslės pradėti, nes jų aptinki vos ne kiekviename žingsnyje. Kaip tik vieną iš tokių paslapčių – dinozaurų epochos akmenų su piešiniais (akmeninio rašto) mįslę ir bandysiu čia panagrinėti.
 
Tikiuosi niekam ne paslaptis, kad mūsų planeta dar mažai ištyrinėta, o ypač tai pajuntame, kai kalba pasisuka apie mažai žinomą reiškinį ar mums dar nesuvokiamą mįslę.
 
Kiek man žinoma, pranešimų apie mįslingus akmenis galima perskaityti jau XVI – amžiaus kronikose, bet tik nesenai jie sudomino šiuolaikinį mokslą.

Akmenų kilme susidomėjo Limos universiteto profesorius Chavjeras Kabrera (Javier Cabrera), kai 1966 metais dovanų gavo ovalų akmenį ant kurio buvo pavaizduota prieš šimtus milijonų metų išnykusi žuvis. Tai paskatino profesorių gilintis į jų paslaptis ir per 40 metų jis jų surinko net 12 tūkstančių, nors jų yra žymiai daugiau.

Mokslininkas išsiaiškino, kad tokių senovinių akmenų daugiausia randama Ikos miesto (Peru) apylinkėse. Ten gyvenę indėnai jų rasdavo išdžiuvusių upių vagose ar išnykusių gyvenviečių kapinių vietose. Su kiekvienu į rankas patekusiu akmeniu profesoriui vis labiau ir labiau kirbėjo mintis – o kas gi taip kruopščiai išmargino akmenis? Tie akmenys buvo išmarginti nuostabiais piešiniais. Kruopščiai išmarginti akmenis paveikslais, tai darbas reikalaujantis ilgo laiko tarpo. Sunku būtų patikėti, kad tai senų laikų informacija šiuolaikiniam žmogui.

Nuostabiausia yra tai, kad nemažai paveikslų buvo su senai išmirusiais dinozaurais, kuriuose jie pavaizduoti, kaip naminiai gyvūnai. Dinozaurų medžioklės scenos keičiasi su paveikslais, kur žmogus tarp jų, ar net skrenda ant pterodaktilio.

Svarbiausia, kad senai išnykusių gyvūnų (iguanodontų, diplodokų, stegozaurų, pleziozaurų) anatominės detalės ten pavaizduotos labai ryškiai, aiškiai, o šiuolaikinis mokslas apie jas sužinojo tik XX – amžiaus pabaigoje; – o apie kai kuriuos, ant akmenų pavaizduotus dinozaurus, paleontologai nieko nežino ir dabar. Galima sakyti, kad mes žinome tik tai, kad tokie akmenys pavadinti gliptolitų vardu.

Dar didesne paslaptimi tampa piešiniai su gydymo vaizdais. Juose pavaizduota skrandžio, kepenų, širdies, ar net smegenų persodinimo operacijų etapai. Ypač neįprastai atrodo siužetas, kur žmogaus širdis laikinai išimta, o jo kraujotakai palaikyti pajungta jauna moteris, kuri yra tarsi donorė. Kai kurių, ten pavaizduotų, medicininių instrumentų paskirties nesupranta nei medikai nei mokslininkai.

Nemažą šoką astronomams sukelia vaizdai, kur pavaizduota įvairūs žvaigždynai, jų išsidėstymas, judėjimo schemos, kurios buvo prieš kelis dešimtis milijonų metų. Nuostabą kelia ir įvairūs skraidymo aparatai ir žmonės su skafandrais. Ant dviejų didelių akmenų pavaizduotas vandenynas su keturiais nežinomos formos žemynais.

Sunku pasakyti ar tai Žemės senovėje žemėlapis, ar mums nežinomos planetos. O kadangi šiuolaikinis mokslas tvirtina, kad žmogaus protėviai Žemėje atsirado prieš 2-3 milijonus metų, tai žmogus jokiu būdu negalėjo gyventi kartu su dinozaurais, o tuo labiau skraidyti į kosmosą ar atlikti sudėtingas chirurgines operacijas. Todėl akmenys su piešiniais laikomi falsifikatais, nes jie paneigia mums žinomas istorijos vystymosi teorijas. Tačiau jų tiek daug, kad patikėti falsifikacijos versija yra be galo sunku.

Profesorius Kabrera iškėlė hipotezę, kad Žemėje egzistavo labai išsivysčiusi civilizacija, tačiau tai nebuvo dabartinio žmogaus protėviai, nes savo išvaizda jie labai skiriasi. Pavaizduoti žmonės turi didelę galvą, žemą kaktą ir ilgą tiesią nosį. Rankos su penkiais pirštais, tačiau didysis pirštas naudojamas kaip mūsų smilius. Savo išvaizda jie labai panašūs į statulas, kurios stovi Velykų saloje. Jie žuvo Žemei susidūrus su didžiule kometa arba prieš 60 milijonų metų išvyko ieškoti kitų namų.

Istorijos duomenimis šiuolaikinis žmogus Pietų Amerikoje apsigyveno paskutinio ledynmečio metu – maždaug prieš 25 tūkstančius metų. Tikėtina, kad kai kurias „akmenines knygas“ aptiko indėnai ir perdavinėjo jas iš kartos į kartą, panaudodami kulto apeigų metu. Dabar sunku nustatyti kas pagamino gliptolitus – senovėje gyvenę žmonės ar indėnai, kurie nukopijavo piešinius nuo originalų. Gali būti, kad kai kurias pavaizduotas žinias pasisavino senovės indėnų civilizacijos.

Kaip moksle dažnai būna, kad atsakius į vieną klausimą, iškyla daug kitų, į kuriuos kol kas nėra jokio tikslaus atsakymo. Taip, kad tik šiek tiek praskleidėme šią senovės paslaptį, bet gliptolitai (akmenknygės) ir toliau išlieka didžiąja mūsų laikų paslaptimi.

Alvydas Aukštuolis, brontis15.wix.com