Keisčiausi rasti palaikai pasaulio istorijoje

palaikaiGali pasirodyti, kad mūsų laikais viskas jau ištyrinėta skersai ir išilgai, tačiau planeta kartas nuo karto pateikia vis naujų ir naujų siurprizų. Šiandien žmonės gerai žino apie 15% visų gyvų organizmų, o likusieji išlieka mįsle, rašo alternatyvių naujienų portalas versijos.lt.

 

Neretai, aptikęs nežinomų gyvūnų palaikus, mokslas atsiduria aklavietėje ir negali paaiškinti, kas tai per sutvėrimas ir iš kur jis atsirado. Kartais, žinoma, atsitinka ir taip, kad „palaikai“ tebūna viso labo falsifikacija, kurios tikslas – autorių išpopuliarėjimas ar tiesiog pramoga.

 

Pedras

 

1932 metų spalį du aukso ieškotojai, Sesilis Mainas ir Frenkas Karas kasinėjo San Pedro kalnuose. Vykdant sprogdinimo darbus, jie netikėtai atidengė akivaizdžiai dirbtinės kilmės urvą: sienos ir lubos buvo sutvirtintos nuo laiko suakmenėjusiais balkiais. Urvas buvo nedidelis – 1,2 metro aukščio bei pločio ir 4,5 metro ilgio. Tačiau keista buvo ne tai: urvas pasirodė esąs „gyvenamas“.

 

pedras

 

Šeimininkas, savaime aišku, buvo negyvas, o jei dar tiksliau – iš jo beliko mumija. Palei tolimiausią sieną lotoso pozoje su sukryžiuotomis rankomis ant nedidelio paaukštinimo sėdėjo miniatiūrinis žmogeliukas. Mumijos ūgis neviršijo 17 centimetrų sėdinčioje padėtyje, vadinasi, jei mumiją būtų įmanoma ištiesinti, jo ūgis siektų apie 35 centimetrus. Mumija išsilaikė taip gerai, kad kalnakasiai sugebėjo įžiūrėti smulkiausias detales: plokščią kaukolę, išsipūtusias akis su aiškiais vokais, plokščią nosį, siauras lūpas ir plačią burną. Oda buvo rudos spalvos, susiraukšlėjusi… Matėsi netgi plokšti nagai ant ilgų plonų pirštų.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Aukso ieškotojai ištraukė žmogeliuką iš urvo ir pristatė į artimiausią miestą Kasperį, kur mumija atiteko tyrinėtojams. Kalno, kuriame jis buvo surastas, buvo duotas Pedro vardas. Mumifikuoti palaikai buvo kruopščiai tyrinėjami daug metų, o 1950 metais pavyko padaryti rentgeno nuotraukas, kuriose aiškiai matėsi gerai išlikęs skeletas ir vidaus organai, labai panašūs į žmogaus. Įdomu, kad būtybės iltiniai dantys buvo neproporcingai dideli, lyginant su kitomis kūno dalimis.

 

Antropologas Henris Šapiro iš Amerikos gamtos istorijos muziejaus kruopščiai ištyrė ir mumiją, ir nuotraukas, ir padarė išvadą, kad būtybės mirtis vargu ar buvo natūrali – kai kurie kaulai buvo sulaužyti, o ant galvos pavyko rasti sukepusio kraujo. Vadinasi, būtybę kažkas nužudė arba ji pateko į nelaimingą atsitikimą ir gavo traumas, nesuderinamas su gyvybe. Iš visko sprendžiant, mirties momentu Pedrui buvo apie 65 metai.

 

Vėliau pasirodė ir kitų teorijų, pavyzdžiui, kad tai galėjo būti vaiko iš kažkokios nežinomos indėnų genties kūnelis. Šios hipotezės naudai byloja ir antras radinys tose pačiose vietose – 10 centimetrų ūgio moters mumija. Tyrinėtojai vėl padarė prielaidą, kad tai buvo vaikas. Va, tiktai pas vaikus nebūna tokių dantų – stiprių, sveikų su neproporcingai didelėmis iltimis.

 

Mokslas šios mįslės neįminė, kadangi ir Pedrą, ir jo „draugę“ septintame dešimtmetyje išpirko anonimiškas verslininkas ir nuo to laiko mumijų daugiau niekas nematė. Dabar už jas paskelbta 10 000 dolerių premija.

 

Savo versiją turi ir toje vietovėje gyvenantys indėnai, kurių folklore esama daug legendų apie mažų žmogeliukų gentį, gyvenusią Amerikos žemyne neatmenamais laikais. Pasak legendų, tie žmogeliukai buvo pikti ir kenksmingi, o kai pasendavo, jų pačių gentainiai trenkdavo jiems akmeniu per galvą, kad veltui neeikvotų maisto. Ir visos tos legendos atsirado gerokai prieš tai, kai kalnakasiai surado kalnuose Pedro mumiją.

 

Montoko monstras

 

Paslaptingo gyvūno lavonas buvo aptiktas viename Amerikos paplūdimyje 2008 metų vasarą. Kūną surado keturi jaunuoliai, vaikštinėję po Dičio paplūdimį, netoli Ist Hemptono miesto Niujorko valstijoje. Atpažinti, kokios rūšies tai gyvūnas, nepavyko ir tada kūnas, savaime aišku, buvo atiduotas mokslininkams. Tie iš pradžių irgi nesugebėjo jo identifikuoti. Ant kūno visiškai nebuvo plaukų, oda buvo lygi ir stora, o snukis savo forma nebuvo panašus nė į vieną vietinį gyvūną.

 

montoko

 

Už-tat istoriją labai greitai pasičiupo vietinė spauda. Versijų buvo labai daug, buvo kalbama, kad tai keisto jūros vėžlio palaikai, arba, galbūt, jūsų žiurkės, kojoto, šuns, sulaukėjusios katės… Kur kas fantastiškesnė versija skelbė, kad tai – pabėgęs iš ligų tyrimo centro mutantas, su kuriuo klastingi mokslininkai atlikinėjo eksperimentus, o dabar mėgina atsižiegnoti nuo savo kaltės. Už gyvą tokį monstrą buvo netgi pažadėta kelių tūkstančių dolerių premija. Tiesa, niekas daugiau nieko panašaus neberado – nei gyvo, nei mirusio.

 

Be to, ir šis vienintelis monstras labai greitai kažkur pradingo – po to, kai palaikus gavo mokslininkai, visuomenei teko tenkintis vos keliomis žurnalistų padarytomis nuotraukomis. Remiantis tomis pačiomis nuotraukomis, vėliau buvo oficialiai paskelbta, jog tai meškėnas – kūnas galėjo suirti ir išsipūsti vandenyje iki neatpažįstamos būklės, o tai, kad nėra kailio, galima paaiškinti vandens poveikiu.

 

Panamos monstras

 

2009 metų rugsėjį Panamos miesto Cero Azulas apylinkėse, ant ežero kranto žaidžiantys vaikai susidūrė su keista būtybe. Vaikai Panamoje, matomai, ne iš kelmo spirti, kadangi negyvai užmėtė sutvėrimą akmenimis, kai tasai link jų pajudėjo. Užmušę pabaizą, vaikai ją nufotografavo ir įmetė lavoną į vandenį.

 

panamos

 

Nuotrukoje galima pamatyti, kad žvėries snukis yra pakankamai bjaurus, galūnės – neproporcingai ilgos ir panašios į žmogaus rankas, tiktai labai plonas.

 

Po kelių dienų lavonas buvo ištrauktas į krantą ir perduotas mokslininkams. DNR analizė leido išsiaiškinti, jog tai buvo viso labo tinginys. Tiesa, nelabai aišku, ką jis veikė urve, iš kurio mėgino pilti vaikus, kodėl ant jo kūno nebuvo kailio ir kodėl jo toks keistas kūnas.

 

Kanados monstras

 

2010 metų gegužę moterys vedžiojo šunis ant ežero kranto Ontarijo provincijoje ir netikėtai vienas šuo nutrūko nuo pavadėlio ir kažkur nubėgo. Abi moterys nusekė paskui jį ir pamatė, kad šuo uostinėja nedidelio nedidėlio žvėrelio kūną. Žvėrelis šiek tiek priminė didoką vandens žiurkę. Liudininkės išsigando, nufotografavo kūną ir paskubėjo pasišalinti iš įvykio vietos.

 

kanados-monstras

 

Nuotrauka, savaime aišku, tuojau pat atsidūrė internete ir patraukė tyrinėtojų dėmesį. Analizė parodė, kad mirusio gyvūno snukis buvo neįprastos formos vandens žiurkei, uodega buvo nors ir „žiurkiška“, bet štai iltys nasruose žiurkei buvo aiškiai per ilgos ir pernelyg išsikišusios į priekį. Nebuvo ir kailio. Gaila, bet tyrinėtojų grupei atvykus ant kranto, kūno ten jau nebebuvo.

 

Ten, kur užstringa mokslas, į pagalbą ateina legendos. Kai kurių Amerikos indėnų tautosakoje kalbama apie „omajinaakoos“ (tiesiogiai verčiant – :išsigimėlis“). Šio „išsigimėlio“ gyvenamasis arealas – Kanados pelkės. Aptikusį šį padarą žmogų, pagal legendas, turi artimiausiu laiku ištikti nelaimės Tačiau turint galvoje, kad abi damos ir jų šuneliai iki šiol jaučiasi kuo puikiausiai, lieka daryti prielaidą, kad tai buvo paprasčiausia žiurkė, kurios kūną smarkiai paveikė vanduo.

 

versijos-logo

Rekomenduojami video:


2500

Taip pat skaitykite