Kazanės Dievo motinos ikona – stebuklų įrodymas?

kazanes-ikonaPer visą Antrąjį pasaulinį karą Rusijoje sklido pasakojimai apie nepaprastą Kazanės Dievo motinos ikoną. Ja susidomėjo net tarybiniai karo vadai, rašo pirmasis tinklalapis Lietuvoje apie paranormalius reiškinius nso.lt.

 

1941 m. Valaamo vienuolyne, tuo metu priklaususiam Suomijai, savo dienas leido vienas paskutinių stačiatikių senolių. Kartą tris dienas iš eilės be jo nebuvo kam vesti pamaldų. Ir tų pamaldų metu jis turėjo tris vizijas.

X
f
Prisijunk prie mūsų ir Facebook'e! Spausk

 

Pirmąją dieną jis išvydo Dievo motiną ir visą šventųjų būrį, su ašaromis akyse meldžiančius Nukryžiuotąjį nepalikti Rusijos nelaimėje. Antrą dieną to paties Jėzaus Kristaus meldė Dievo motina ir Jonas Krikštytojas. Trečiąją – viena Dievo motina. Ir Kristus, į ankstesnius maldavimus atsakinėjęs, kad padėtis Rusijoje tokia bjauri, kad jos daugiau kęsti negalima, Motinai atsakė: „Žinau, kaip tu myli Rusiją, ir dėl tavęs nepaliksiu jos. Nubausiu, bet išsaugosiu..“

 

Prasidėjus karui, Antiochijos patriarchas Aleksandras III kreipėsi į viso pasaulio krikščionis melstis ir aukoti Rusijai. Tačiau tuo metu pasaulyje liko mažai draugų bolševikų Rusijai. Tačiau bėda tėvynei juos vienijo. Hierovienuolis Serafimas Vyrickis 1000 dienų ir naktų klūpėjo melsdamasis. Meldėsi ir Libano kalnų metropolitas (Antriochijos patriarchatas). Metropolitas Ilja nusprendė užsidaryti ir melsti Dievo motiną, kad ji atskleistų, kuo galima padėti Rusijai. Jis nusileido į akmeninį požymį, kur nesiekė joks garsas ir nebuvo nieko išskyrus Dievo motinos ikoną. Jis nevalgė, negėrė, nemiegojo, o tik klūpėdamas meldėsi prieš ikoną su spingsule.

 

Kasryt jam atnešdavo žuvusiųjų suvestines iš fronto ir iki kur nužygiavo priešas. Po trijų budėjimo parų jam ant ugninio stulpo apsireiškė pati Dievo motina ir pareiškė, kad jis, tikrasis tikintysis ir Rusijos draugas, pasirinktas, kad perduotų Dievo žinutę Rusijai ir jos žmonėms:

 

„Turi būti visoje šalyje atidarytos visos cerkvės, vienuolynai, dvasinės akademijos ir seminarijos. Šventikai turi būti gražinti iš fronto ir kalėjimų ir imti tarnauti. Dabar rengiasi atiduoti Leningradą – atiduoti negalima. Tegu išneša stebuklingąją Kazanės Dievo motinos ikoną ir apneša aplink miestą, tada joks priešas neįžengs į šventą jos žemę. Tai išrinktasis miestas. Priešais Kazanės ikoną reikia surengti pamaldas Maskvoje, tada ji privalo pabūti ir Stalingrade, kurio priešui atiduoti negalima. Kazanės ikona turi keliauti su kariais iki Rusijos sienų. Kai karas baigsis, metropolitas Ilja privalo atvykti į Rusiją ir papasakoti, kaip buvo išgelbėta Rusija.“

 

Metropolitas susisiekė su Rusų cerkvės atstovais, tarybine vyriausybe ir jiems perdavė viską, kas jam buvo susakyta. Stalinas pasikvietė Leningrado metropolitą Aleksiejų (Simanskį), patriarcho posto saugotoją metropolitą Sergijų (Stragogorodskį) ir pažadėjo išpildyti visa, ką perdavė Ilja.

 

Kazanės ikona ne kartą pasitarnavo Rusijai. Jos istorija prasidėjo vienu sunkiausiu laikotarpių – paskutiniais Ivano Žiauriojo valdymo metais. 1579 m. birželį Kazanėje įvyko didelis gaisras, sunaikinęs pusę miesto. Gyventojai buvo mišrūs: didesnę dalį sudarė musulmonai, mažesnę – stačiatikiai. Ir įsigalėjo nuomonė, kad dėl gaisro kalta ta mažuma. Tada 9-metei Matronai, Daniilo Onučino dukrai, prisisapnavo Dievo motinos ikona. Tada ji susapnavo pati Dievo motina, pasakiusi, kad jos ikona randasi krašte, kur iki gaisro buvo mergaitės tėvų namas, ir apie tai reikia papasakoti arkivyskupui bei miesto valdžiai. Trečios vizijos metu mergaitė stebuklingai buvo perkelta į savo namų degimvietę.

 

kazanes-ikona2

 

Tačiau „miesto tėvai“ neįsiklauso į vaiko žodžius. Tada motina pati ėmė kasti žemę ieškodama ikonos. Apie tai sužinoję daugelis atėjo padėti – perkasė visą kiemą, tačiau ikonos nerado, kol pati Matrona į rankas nepaėmė kastuvo ir nepradėjo kasti. Į atrado į drobę suvyniotą Dievo motinos su kūdikiu ikoną. Tai, pagal senąjį kalendorių, nutiko liepos 8 d. (liepos 21 d. Pagal naująjį kalendorių).

 

To liudininku buvo vietos šventikas Hermogenas, kuriam vėliau buvo lemta tapti visos Rusios ir Maskvos patriarchu. Jis rašė: „Stebuklingasis paveikslas stebuklingai šviežiai spindėjo, tarsi ką tik būtų nutapytas“.

 

Tas įvykis sutraukė daugybę žmonių. Tada ir prasidėjo pirmieji stebuklai – išgijo keli ikoną palietę ligoniai. Visos Rusijos mastu ikona pasireiškė Neramiaisiais (Smutnye) laikais, kai Rusiją užpuolė lenkų (ir lietuvių) armija. Užimta Maskva, suimtas patriarchas Hermogenas. Kalėjime patriarchas meldėsi Dievo motinai, kad išgelbėtų Rusiją, jam pavyko slapta išsiųsti kreipimąsi patriotams, kad jie būtų tvirtai už tikėjimą… netrukus kilo Minino ir Požarskio sukilimas.

 

Su Kazanės ikona Požarskio kariai priėjo prie Maskvos. Ruošdamiesi šturmui jie tris paras pasninkavo ir meldėsi prie ikoną. Iš bado kalėjime mirštančiam arkivyskupui Arsenijui prisisapnavo Sergijus Radonežskio, savo laiku palaiminusio Dmitrijų Donskį Kulikovo mūšiui, pasakęs: „Arsenijų, mūsų maldos išgirstos, Dievo motinai tarpininkaujant Dievo teismas dėl Tėvynės perduotas malonei, ir rytoj Maskva bus apgultųjų rankose, o Rusija išgelbėta“.

 

1612 m. spalio 22 d. buvo paimtas Kitai-miestas, o po dviejų dienų – Kremlius. O kitą dieną kariai įžengė į Raudonąją aikštę priekyje nešdami Kazanės ikoną…

 

1709 m. Poltavos mūšio išvakarėse, įsakius Petrui, Kazanės ikona buvo pristatyta į armijos stovyklą prie Charkovo. Caras ilgai meldėsi prieš ją ir liepė atvaizdą apnešti per pulkus. Birželio 27 d. mūšio metu ikona buvo mūšio lauke. Rusai sumušė priešą…

 

1811 m., prieš pat karą su Napoleonu, ikona buvo pernešta į St. Peterburgo Kazanės soborą, specialiai jai pastatytą.

 

1812 m. karo vadas Michailas Kutuzovas, prieš vykdamas pas kariuomenę, ant kelių prieš Kazanės ikoną klausė pamaldų ir su ašaromis akyse prašė Dievo motiną gelbėti Rusiją. Po pamaldų protojerėjus ikonos kopiją medalione padavė feldmaršalui ir jisai jį nešiojosi ant krūtinės. Lapkričio 4 d., Kazanės Dievo motinos šventės dieną, rusų kariai, vadovaujami Miloradovičiaus ir Platovo, sumušė prancūzų Davu ariergardą. Priešas neteko 7 tūkst. žmonių. Tądien iškrito pirmas sniegas ir prasidėjo dideli šalčiai, žudančiai paveikę priešą.

 

Ir štai per 1941 m. karą viskas įvyko, kaip buvo išpranašauta. Jau nebuvo jėgų gintis; Leningradą spaudė baisus badas, – tačiau tikėjimas pergale dar tebegyvavo. Iš Vladimiro soboro išnešė Kazanės Dievo motinos ikoną ir apnešė aplink Leningradą. Dešimtyse cerkvių prasidėjo reguliarios pamaldos. Ir staiga Hitleris sustabdė tankus prie pat Leningrado – ir praleido patogų momentą miesto užėmimui. Ir taip išsipildė Mitrofano (Voronežo) žodžiai Petrui I, kad, kol Kazanės ikona ir besimeldžiančių jai bus mieste, priešas į jį neįžengs. Po Leningrado, Kazanės Dievo motinos ikona buvo Kremliaus Dievo apsireiškimo sobore, iš kur vėliau ją pervežė į Stalingradą. Aplink Maskvą ji apskraidinta lėktuvu Li-2, kurį pilotavo asmeninis Stalino pilotas, vėliau aviacijos maršalas Aleksandras Golovanovas. Ikoną lydėjo šventikas ir trys giesmininkės.

 

Stalino įsakymu buvo atidarytos ir Troice-Sergijaus, ir Kijevo Pečioros lauros. Kažkuriam laikui religijos draudimas liovėsi, už pergalę meldėsi visa Rusija. Frontininkams jau nebuvo paslaptis, kad aukštesnioji vadovybė šaukiasi Dievo. Pasakojama, kad po automobilio įranga maršalas Žukovas vežiojosi Kazanės ikonos kopiją.

 

Bet dar laukė Stalingradas, kur ikona pabuvojo sunkiausiuose kovos frontuose. Tik jos poveikis mokslinėse apžvalgose nepasirodė. Tačiau štai ką straipsnyje „Stalingrado ženklai“ rašė istorikas V. Jakuninas:

 

„…man pateko unikalus dokumentas – Tarybos įgaliotinio USSR Rusų stačiatikių cerkvės klausimais Chodchenko ataskaita tos Tarybos pirmininkui G.G. Karpovui. Joje užkietėjęs ateistas, kovotojas su religija viršininkui praneša tai, kad kertasi su jo įsitikinimais. O jisai rašė nei daug, nei mažai – apie stebuklą, kurio liudininkais buvo viso karinio dalinio, atvykusio į Ukrainą iš Stalingrado fronto, kariai…

 

1942 m. lapkričio 11 d. nacistai surengė eilinį miesto puolimą. Tądien jie įstengė užimti pietinę „Barikadų“ gamyklos dalį ir prasimušti iki Volgos. Herojiškai gynęsi generolo Čuikovo kariai buvo išskirti į tris dalis. Tačiau kritiniu mūšio momentu vienos dalies kariai danguje pamatė kažką, kas privertė juos krūptelėti – rudeniniame nakties danguje pasirodė Ženklas, rodantis miesto ir armijos išsigelbėjimą bei greitą tarybinių karių pergalę. Gaila, bet nutylėta, ką konkrečiai pamatė kariai Stalingrado danguje…“

 

Šaltinis: nso.lt


Facebook komentarai
2 komentarų
2500

Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
Pagieža
4 months 30 days ago

Stereotipai valdo, ar ne? Štai ir neigiami atsiliepimai, nes pasakiau tai, ko nepriimta sakyti! Taip žmonės niekada neišsilaisvins ir visada atsiras kažkas, kas valdys smegenis, o zombių ir lengvatikių gauja seks paskui!..

Pagieža
5 months 11 days ago

Visi „dievai“ ir jų statulos – ne kas kita, kaip stabai ir tamsuolių kliedesiai!!! Vemt verčia visos bažnyčios ir krikščionybė!

wpDiscuz