Alvydas Aukštuolis. Prakeiksmo antigamtiškumas

Alvydas Aukštuolis
 
Vartydamas istorijos puslapius dažnai susiduri su keistais sutapimais, kuriuose tarsi kažkokia tai antgamtinė jėga kišasi į žemiškuosius reikalus.
 
Net nežinau kaip tai tiksliai pagrįsti mokslu, nes mes visi gerai žinome, kad istorijos mokslas išimtinai materialus dalykas, todėl net sunku parinkti tinkamus žodžius tiems keistiems sutapimams aprašyti. Mokslas tai vadina prakeiksmu, arba kažkokia tai magijos rūšimi. Tuo galima tikėti, galima ir netikėti, bet istorija pateikia tokių sutapimų, kurie žmogaus logikai visai nesuvokiami.
 
Nesigilinant į detales… manau visi gerai žinom, kad G. Rasputinas, skelbęsi esąs magas, buvo nužudytas Rusijos carų Romanovų giminės. Prieš mirdamas jis prakeikė visą šią giminę myriop. Ir jau po metų Romanovų šeima buvo išžudyta žiaurios egzekucijos metu. Kažkas panašaus į tokį prakeiksmą atsitiko ir JAV, kur nuo 1840 m. iki 1960 m. kiekvienas išrinktas JAV prezidentas kas dvylika metų mirdavo.
 
Nors prakeiksmą vargu ar kas pavadins antgamtine jėga, bet paminėti sutapimai verčia manyti, kad prakeiksmo programa daugiau ar mažiau skirta karaliams ar įžymiems žmonėms tam, kad jie atsimintų ir bijotų daryti blogus darbus ir poelgius.

Kai 1079 – tais metais Lenkijos karalius išprievartavo merginą, kilusią iš gerbiamos šeimos, vyskupas pasmerkė karalių už šį šlykštų nusikaltimą. Įtūžęs karalius, pagrasino jam žemiškosiomis bausmėmis. Šventikas, savo ruožtu, karalių atskyrė nuo bažnyčios.

Įsiūčio pagautas karalius (Boleslovas) įsiveržė į šventojo Mykolo bažnyčią Krokuvoje ir savo rankomis nužudė Dievo tarną prie altoriaus, kuris tuo metu laikė mišias. Kadangi popiežius Grigalius VII tada Lenkijai skyrė bausmę, kuri neleido atlikti jokių bažnytinių paslaugų, šalyje prasidėjo sumaištis ir karalius Boleslovas buvo priverstas bėgti į Vengriją. Tačiau vargu ar jis ten rado laimę, nes vengrai patys jį nužudė.

Šiuo laikotarpiu Lenkijoje atsiranda įdomus ir gana keistas paprotys, kurį būtų galima palaikyti savotiška atgrasymo priemone karaliams. Trumpai tariant, paprotys neleido šventuoju skirti jokio žmogaus, nužudyto šventiko vardu. Taip pat joks karalius negalėjo turėti žudiko vardo. Nežinau ar tai dėl to papročio ar tai tik sutapimas, bet du karaliai, kurie nesilaikė jo, gyvenimą baigė tragiškai.

Tačiau, manau, kad pačiu žinomiausiu prakeiksmu karališkajai šeimai laikomas tamplierių prakeiksmas, kurį 1314 – tais metais paskelbė tamplierių ordino didysis magistras Žakas de Molė.

Kaip kalbama, jau stovėdamas lauže, didysis magistras prakeikė popiežių ir karalių: „Klemensai, teisėjau neteisingasis, kviečiu tave į Dievo teismą per 40 dienų nuo šios dienos, o tave, karaliau Pilypai, taip pat neteisingąjį, per metus laiko“.

Ir prakeiksmas išsipildė: popiežius mirė nuo dizenterijos, praėjus 30 – čiai dienų nuo egzekucijos įvykdymo, o Pilypas IV mirė nepraėjus metams.

Tokių istorijų yra be galo daug ir aš nesiruošiu jų visų aprašinėti. Aš tik noriu pabrėžti, kad prakeiksmas nėra jokia antgamtinė jėga, o neteisingai padarytas blogis turi galimybę sugrįžti bumerangu į prakeikusiojo kartas. Tai labai geras pavyzdys, kad žmogus negali linkėti kitam neteisingo blogio – jis būtinai sugrįš tam pačiam žmogui ar jo palikuoniams!

Alvydas Aukštuolis, brontis15.wix.com