Vilimantas Zablockis. Regimo ir neregimo pasaulių sąveika

matomas-nematomas-pasaulisPranešimas, skaitytas 2016 m. Vydūno tarptautinėje mokslinėje praktinėje konferencijoje Klaipėdoje. Autorius: Vilimantas Zablockis, vlmedicina.lt
 
Žmonėms sunku pripažinti, kad pasaulis, kurio jie nemato, yra tikras. Jie dar neturi išlavinę tokių pojūčių, kurie leistų tą pasaulį užčiuopti taip, kaip jie užčiuopia regimąjį. Tie pojūčiai yra lytėjimas, rega, klausa, uoslė, skonis.
 
Sinergija – tai visuma, gr. – bendras veikimas, sąveika. Skirtingų jėgų, veiksnių suderintas veikimas, dėl kurio susidaro sinergetinis efektas.
 
Mintis, kad egzistuoja kitas pasaulis, apgyvendintas nesuskaičiuojamų būtybių, nematomų, bet tokių pat realių kaip ir tos, kurios šalia mūsų gyvena šiame pasaulyje, daugumai žmonių atrodo neįsivaizduojama ir net beprotiška. Juolab kad kai kurios iš tų būtybių, kaip sakoma, yra labiau išsivysčiusios nei mes.

 

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

Regimasis pasaulis būtų niekas, jei jo negyvintų ir nepalaikytų neregimasis. Regimasis pasaulis – tik išorinis neregimojo pasaulio apvalkalas. Jei nebūtų neregimojo pasaulio, negalėtume iš viso nieko pažinti, kas plyti aplinkui. Vis dėlto žmonės, nors patys to nesupranta, tiki tik neregimais, neapčiuopiamais dalykais.

 

Jie galvoja, jaučia, myli, kenčia, verkia dėl neregimų priežasčių, tačiau tuo pat metu užsispyrę apsimeta, kad neregimojo pasaulio nėra. Vienintelė protinga nuostata, kurios turėtų laikytis mokslininkai, – tai pasakyti, kad mūsų sąmonės būklė šiuo klausimu neleidžia mums ką nors teigti, turime dar jį ištirti.

 

Bet jie viešai pasisako apie neregimąjį pasaulį ir klaidina žmoniją. Kai tyrinėtojas parvyksta iš kito pasaulio krašto ir papasakoja, kad matė šalį, kurioje teka tokia ir tokia upė, juo tikima. Tačiau jei žmonės nuvyksta aplankyti kitų sričių, dvasinių erdvių ir grįžę apie savo kelionę praneša kitiems, jais nepatiki. Keliautojai, kurie tyrinėja fizinį pasaulį, gali meluoti, bet jų žodžiais vis tiek patikės, o tais, kurie bando pažinti neregimąjį pasaulį, žmonės abejoja.

 

Albertas Einšteinas yra pasakęs, jog gražiausius dalykus mes galime patirti misterijoje. Visatos slėpinio pripažinimas yra tikrojo mokslo šaltinis. Tas, kuriam emocijos svetimos, kuris negali stebėtis susižavėjęs, yra kaip baimėje miręs, nes jo akys užmerktos. Tai yra mokslininko, pasaulio genijaus užuominos į metafizinį emocijų aspektą.

 

Gebėjimas naudotis tik penkiomis juslėmis, kurių privilegijuotas atstovas yra intelektas, smarkiai riboja žmones. Kad pažintų visatą, Saulę, planetas ar net Žemės centrą ir vandenynų gelmes, jie turi konstruoti visokius mechanizmus, o kol tie mechanizmai nėra ištobulinti, daugybė dalykų jiems lieka nepasiekiami. Ir net jei žmonėms pavyktų tuos instrumentus ištobulinti, jų galimybės vis viena liktų labai ribotos – juk mes žinome, kad pasiekti nutolusias visatos vietas užtruktų daug daugiau metų, negu normaliai trunka žmogaus gyvenimas. O štai dvasinio pasaulio juslėmis galima iškart patekti į bet kokią erdvę ir ją pažinti.

 

Kai kurie mąstytojai sako, kad žmogaus esmė yra sąmonė, kuri, kaip dvasios galia, leidžia visa matyti ir pažinti tiek išorėje, tiek viduje. Žmogaus sąmonė yra daug reikšmingesnė šviesa, negu pojūčiais patiriama šviesa. Tačiau abi jos veikia panašiai. Žmogus savo esme darosi ryškesnė šviesa ir vis aiškiau suvokia esąs tikroje būtyje, anapus to, ką jam sako juslės.

 

Amerikiečių mokslininkas daktaras Yan Xin su kolegomis atliko pirmąjį pasaulyje eksperimentą, kuriame nedviprasmiškai parodyta, kad neliečiant bandomų medžiagų rankomis, žmogaus organizmas gali padaryti įtaką, kad jie pakeistų savo molekulinę struktūrą ir fizines savybes. Tai naujausi moksliniai atradimai ir preliudija į mokslo revoliuciją.

 

Tai rodo, kad gyvenimo jėga – energija yra pripažinta geriausių pasaulio mokslininkų. Fokusuojant daugelio žmonių protą ant tos pačios minties, kvantinis lygis turi įtaką. Pavyzdžiui: vienu metu visame pasaulyje žiūrint TV įvykius ar medituojant bei meldžiantis susidaro ,,sinchroninės visatos modelis“. Žmogaus kūnas yra energija, kuri ne tik spinduliuoja, bet taip pat gauna spinduliuotę. Ką mums daryti su savo energija, sprendžiame patys.

 

Labai aiškiai ir tvirtai apie žmogaus minčių lauką yra pasakęs lietuvių genijus Vydūnas: ,,Gana didelę reikšmę žmogui turi jo minčių gyvenimas. Vienos mintys ugdo, kitos trukdo ir stabdo vidinį gyvumą. Jeigu žmogus visiškai sąmoningai priima skaidrias mintis, tai jo vidus nušvinta, jeigu jis suglobia suraizgytas mintis, tai jis savo vidų sudrumsčia ir aptemdo.“

 

Mokslininkai yra patvirtinę, kad visata yra milžiniškas kompiuteris, galintis akimirksniu gauti priėjimą prie duomenų bankų, esančių jos ribose – pradedant mikrodalelėmis ir baigiant galaktiniais genijais. Jeigu iš tiesų tai realu, ar yra kam nors iš mūsų galimybė pasijungti prie visatos duomenų bankų? Sąmoningumas ir žinios – tai ne sinonimai.

 

Pavyzdžiui: Žemės planetos informacija gali mums duoti supratimą apie vykstančius procesus jos kūne, bet negarantuoja prieigos prie slapčiausių veiksmų ir jausmų. Nekalbama apie Žemės smegenis – kalbama išimtinai apie Žemę supantį lauką. Palyginus katės smegenis su žmogaus, atrodo visa tai labai ribotai, bet tai nereiškia, kad katės smegenų laukas taip pat ribotas. Įvertinus esmę, jog katė perėjo visą, nuo pirmapradės grupinės iki individualios dvasinės evoliucijos etapus, tai jos galimybės prieiti prie visatos bankų duomenų nė kiek nenusileidžia humanoidams (žmonėms), esantiems tokiame pačiame vystymosi lygyje.

 

Reikia pasakyti keletą faktų ir apie energinį gydymą. Mokslui žinoma, kad gyvūnai yra patyrę gyduoliai. Ypač katės, kurios gali padėti psichikos ligomis sergantiems ligoniams, tokias pat savybes turi delfinai ir žuvys. Tarp šunų ir arklių sutinkami atskiri gyvūnai, kurie sugeba reikštis gydymo srityje bendraujant su žmonėmis ir tarpusavyje. Žmonių visuomenėje taip pat yra energinių gyduolių iš prigimties. Tačiau šiais laikais pasitelkiant viešas informacijos priemones atsiranda vis daugiau vadinamųjų ekstrasensų, kurie beprotiškai imasi veiklos dėl materialinių paskatų. Šiuo savo veiksmu jie padaro nepaprastą žalą pirmiausiai sau ir savo šeimos, giminės nariams, kartu ir pacientams.

 

Apie 70 procentų suaugusio žmogaus organizmo sudaro vanduo: kraujyje cirkuliuoja net 90 proc. skysčio, raumenyse 77 proc., smegenyse – apie 85 proc.. Be vandens neįmanomi jokie gyvybiniai procesai: virškinimas, medžiagų apykaita, kraujo apytaka. Mokslininkai teigia, kad savo kūno vandenį teršiame ne tik nesuskaičiuojama gausybe chemikalų, bet ir nešvariomis mintimis bei emocijomis. Yra žinoma mokslo teorija, kad vanduo turi atmintį. Tiesa, visiškai neginčijamai ji neįrodyta ir skeptikų vis neigiama. Tačiau regimame pasaulyje egzistuoja gausybė reiškinių, kurių dar kol kas mokslui neįmanoma įrodyti. Nepaisydami to, mes žinome, kad jie egzistuoja.

 

Kosminis Protas davė žmonėms intelektą, idant jie juo naudotųsi. Tai akivaizdu. Deja, jie tai daro taip, kad netenka kitų, subtilesnių tyrimo ir pažinimo galimybių. Pavyzdžiui, žmonės savo juslėmis negali įsiskverbti į fizinio kūno anatomiją ir fiziologiją. Idant kūną pažintų, jie priversti jį skrosti. Paklauskite, kaip pažinti žmogaus ar gyvūno anatomiją ir fiziologiją jų neskrodžiant?

 

Taip, dabar sukonstruota ir ištobulinta visokių aparatų, kurie padeda pažvelgti į fizinio kūno vidų. Tačiau visi žmogaus sukurti aparatai yra tik fiziniai psichinių ar dvasinių aparatų atitikmenys. Žmogus tuos dvasinius aparatus jau turi savo sielos viduje, tačiau nemoka jų priversti veikti, tad kuria ir konstruoja juos išorėje, regimame fiziniame pasaulyje. Mokslininkai neišsiugdė gebėjimo pažinti materijos intuityviai, todėl jie turi ją suardyti. Jie tarsi vaikai, kurie išnarsto žaislą į gabalėlius, norėdami sužinoti, kas yra viduje.

 

Jeigu mums keistokai atrodo šis pavyzdys, galiu pateikti pasaulyje žinomo mokslininko biologo, antropologo daugelio populiarių knygų rašytojo iš Pietų Afrikos daktaro Lyall Watson (Layjelas Vatsonas) parašytas mintis. ,,Mano draugai yra fizikaiteoretikai. Jie man paaiškino, kad objektyvus pasaulis laike ir erdvėje neegzistuoja, ir esame priversti turėti reikalų ne su faktais, bet galimybėmis.

 

Niekas kvantinėje mechanikoje daugiau nekalba apie negalimybes – jie sukūrė savotišką statistinį misticizmą ir dabar labai sunku atskirti fiziką nuo metafizikos. Tai truputį palengvina gyvenimą biologams, susiduriantiems su biologiniais nesutapimais. Dabar, kai aš žinau, kad tik principas turi reikšmę, man daugiau neatsiranda klausimų, pažeidžiančių taisykles“.

 

Priklausomai nuo jėgos, prigimties, ketinimų ir emocijų, kuriuos žmogus įdeda į savo mintis, jos krypsta į tam tikras būtybes ar objektus. Kai kurios mintys ilgai netveria, o kitos gyvuoja šimtus ir netgi tūkstančius metų. Dar esti minčių, plūduriuojančių erdvėje, nuo egiptiečių, chaldėjų, asirų ir net atlantų epochų. Kiekvieną mintį reikėtų laikyti individu, kuris stengiasi gyventi kaip galima ilgiau, iki akimirkos, kai daugiau negalėdamos išsilaikyti miršta. Visos tos pačios prigimties mintys jungiasi, stiprėja ir didėja. Neįprasta laikyti mintis gyvomis būtybėmis, apie tai nieko nekalba oficialusis mokslas, tai visiškai neištirta sritis.

 

Žmogus nekuria minčių, jis tiktai jas prisitraukia arba atstumia, nes šioje srityje taip pat veikia traukos arba atstūmimo dėsniai. Jeigu jis galėtų jas sukurti, taip pat turėtų galėti ir sunaikinti, bet šitai nėra tiesa, patys tuo įsitikinome. Kiek sykių mintys apnikdavo kaip kokios širšės ar moskitai ir nebuvo įmanoma jų atsikratyti. Kodėl? Todėl, kad buvo sukurtos sąlygos joms prisitraukti, leidome prisikaupti nešvarumų ir šitai priviliojo mėgstančius šią bjaurastį sutvėrimus. Apsivalysime – ir pamatysime, kokios mintys mus aplankys! Mintys egzistuoja visose erdvės srityse iki pat idėjų pasaulio, apie kurį kalba Platonas. Kas yra idėjos? Tai amžinieji principai, archetipai, galios, kurios veikia formuodamos ir išbaigdamos visatą.

 

Bet kaip ir kuo mes prisitraukiame mintis? Galbūt patys sukuriame vienas, kurios prisitraukia kitas? Ne, tiesa ta, kad mes ateiname į pasaulį su jau glūdinčiomis mumyse mintimis; jos panašios į darbininkus, dalyvaujančius mūsų egzistencijos statyboje.

 

Žmonijos nusileidimas į materiją yra labai vertingas dalykas. Tai Aukščiausio Proto planas tobulinti žmogų – priversti jį pereiti per materiją, per prarajas, ligas ir mirtį, kad jis galų gale prisikeltų, kad grįžtų į gyvenimą, šviesą, absoliučią laisvę, kad pažintų savo Kūrėją. Šis pakilimas jau prasidėjo. Kosminės srovės tampa vis galingesnės, Žemėje ima vis dažniau įsikūnyti šviesios sielos: filosofai, menininkai, mokslininkai. Jie kalbės nauja kalba, kurs naujus kūrinius, skelbs naujas vertybes, naujai žvelgs į pasaulį ir jame įsivyraus nauja kultūra.

 

Pedagogikos ir psichologijos daktaras, medicinos filosofijos daktaras ir profesorius Mirzakarimas Norbekovas iš Rusijos viešai yra pasakojęs ir paskelbęs apie savo tyrinėjimus bei patirtį, apie nemirtingą žmogaus sąmonę, gyvenančią kūne. Jis pasakoja, kaip dirbdamas ketverius metus vienoje tyrimų klinikoje nagrinėjo klinikines mirtis.

 

Su gydytojų komanda akademikas Norbekovas tyrinėjo beveik 5000 žmonių, patyrusių klinikinę mirtį. Buvo plačiai atliekamos apklausos ir klausiama, ką jie patyrė, matė, jautė, ką suvokė po šių išgyvenimų? Apibendrinus tūkstančių žmonių atsakymus buvo gauti įdomūs duomenys. Daugumos atsakymai sutampa. Pasirodė pagrindiniai faktoriai, ką suprato visi tie žmonės.

 

Jie sakė, kad gyvenimas Žemėje – tai kalėjimas, pataisos namai, gyvenimas žmogaus kūne – tai mokykla! Tokie faktai gąsdina, bado akis. Reinkarnacija – tai akivaizdi mąstančio žmogaus sąvoka. Juk niekas niekada neišnyksta. Viskas keičiasi, transformuojasi. Profesoriui M. Norbekovui tokių faktų buvo maža. Jis nusprendė pats išbandyti klinikinės mirties fenomeną. Jis pradėjo įkalbinėti gydytojus, reabilitologus padėti atlikti šį eksperimentą. Dauguma pradžioje nesutiko: ,,Jei jis toliau apie tai kalbės, jam reikėtų nuvykti į beprotnamį pasitikrinti.“

 

Visgi palengva kabinetas buvo paruoštas ir po metų psichologinio nusiteikimo Norbekovas atsigulė ant stalo stebimas dviejų reabilitologų brigadų. Elektrošoku jam buvo sustabdyta širdis. Įvyko tai, kas buvo ir numanoma. Jis pasakoja, kad sustojus širdžiai, pajuto skrydį iš fizinio kūno ir pakibo palubėj, stebėdamas savo kūną, gydytojus iš viršaus. Jie lakstė aplink jo kūną sutrikę.

 

Profesorius pajautė lengvumą, laisvę ir nemirtingumą. Visa erdvė, oras žaižaravo spalvinga, gyva energija. Užliejo prisiminimai apie praeitus gyvenimus, atsirado platus, nepatirtas gyvenimo prasmės suvokimas. Jis tomis akimirkomis nebenorėjo grįžti atgalios. Bet elektrošokas atgaivino širdies darbą ir jis atmerkė akis vėl fiziniame kūne iš skysčių, mėsos ir kaulų. Tai buvo potyris, pakeitęs visą jo gyvenimą, kuris atidarė duris į platesnį egzistencijos suvokimą ir norą ją pažinti.

 

Jo Šventenybė Dalai Lama yra pasakęs: ,,Vidinių minčių ir jausmų atskleidimo galia tokia didžiulė, kad, pasirodo, didelės fizinės ir psichinės naudos teikia paprasčiausias savo neigiamų minčių ir emocijų supratimas, ištarimas, įvardijimas, net jei nėra su kuo apie tai pasikalbėti“.

 

Vydūno gyvenimo ir kūrybos tikslas buvo išsaugoti žmogaus jaunystę, žvalumą, darbingumą ir galiausiai sveikatą, atitolinti senatvę ir jos padarinius.

 

Žmogus turi nepaprastai daug galimybių fizinėje plotmėje, dar daugiau jų psichikos srityje, bet kadangi jis niekada nėra lavinęsis, tai ir neįstengia pasinaudoti savo dvasinėmis galiomis.

 

Yra stipresnis už regėjimą gebėjimas – tai jutimas. Nes vienintelė tikra žmogaus tikrovė yra tai, ką jis jaučia.

 

Tas, kuris domisi tik dalykų regimybe, tampa iliuzijų kaliniu.

 

Vilimantas Zablockis

 

vlmedicina


Facebook komentarai
2 komentarų "Vilimantas Zablockis. Regimo ir neregimo pasaulių sąveika"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
as

labai puikus straipsnis

Saulys
Radau straipsni per ilga ir per sunku. Man labai primena lietuviska dainele – „isejau I laukus, kur zaliuoja javai“. Ensteino „Misterija“ – paslaptingumas isvertus… „Genijus“ Vydunas pasake ta pati ka mano zmona jau keli metai tvirtina ir tuo neabejoja – genijus! – visada tai zinojau. Beje bandau mintyse prisegti pavadinima prie straipsnio ir niekaip negaliu. Nematau kazko kas butu patirta, studijuota, bandyta. Manau kad Filosofinis straipsnis galetu buti gera pradzia ieskojimams. As netapau rasytoju del to, kad mano akimis tai ka rasai, turetu skaitytoja kazkuo praturtinti, o ne versti mastyti apie tai „ko gal but, kazkur, tarsi ir nebutu, bet… Skaityti daugiau »
wpDiscuz