50 paranormalių istorijų iš pirmų lūpų (3 dalis)

antgamtine-butybePirmą dalį galite perskaityti čia: “20 paranormalių istorijų iš pirmų lūpų (1 dalis)“.
 
Vienas užsienio portalas savo skaitytojams pasiūlė pasislėpus po slapyvardžiais papasakoti viską, kas neįprasto, įdomaus, paranormalaus jiems yra nutikę.
 
Žemiau pateikiame trečią dešimtuką paranormalių istorijų iš pirmų lūpų.
 
21. Taigi, važiavau namo, buvo likę pora valandų… Staiga sudvejojau, kur vienoje vietoje reikės sukti, ir įsijungiau GPS. Jis nurodė, kad iki posūkio liko vienas kilometras. Kai liko 500 metrų, GPS‘o ekranas žybtelėjo ir ėmė rodyti visai ką kitą – kad liko važiuoti 15 kilometrų. Spjoviau ir nutariau paklusti aparatui, nes buvau pernelyg pavargęs galvoti, ką kito galėčiau daryti.
 
Po kokio pusvalandžio įvažiavau į rūką. Tokį tirštą, kad net nesimatė tų vandeniui nutekėti skirtų griovių kelio šonuose, tik pats kelias. Rodėsi, kad važiuoji tiltu… Negana to, ėmė girdėtis keistas garsas… Ne iškart susivokiau, kad jį skleidžia suvažinėti gyvūnai – ir ne pora nutrenktų voveryčių, o tarsi nuo sprogimo išdraskytos stirnos, bent po dvi į kilometrą… Tvirčiau įsikibau į vairą ir prisidegiau cigaretę…
 
Radija ėmė nebepagauti signalo. Lyg to būtų maža, pastebėjau kažką geltonai švystelint viename iš griovių, kurie, truputėlį prasisklaidžius rūkui, vėl pradėjo matytis. Gal ten dar viena stirna, pagalvojau, ir sulėtinau.

 

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Tai, ką pamačiau, nepanašėjo į stirną. Beplaukis, tamsios garstyčių spalvos, lyg ir primenantis žmogų… Sulėtinau iki trisdešimties kilometrų per valandą, vos akių nepamečiau, bandydamas įžiūrėti, kas ten per gyvis. Tarsi nujausdamas tai, padaras, sėdintis griovyje, susigūžė, lyg bandydamas slėptis. Lėtai pravažiavęs (net kojos nutirpo) dar žvilgtelėjau per veidrodėlį – būtybė vėl kilstelėjo galvą nulydėdama mane geltonu žvilgsniu.
Jausdamasis šiek tiek nejaukiai (sarkazmas) žvilgtelėjau į GPS. Liko trys kilometrai. Ačiū Dievui!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Du, vienas, penki šimtai metrų… Ir bac – liepia sukti į dešinę. Ne į greitkelį (kuris turėjo būti), o šunkelį, siaurą kaimo keliuką.

 

Turbūt pamiršau paminėti, kad paskutiniuosius kilometrus važiavau miškinga vietove. Taigi, šitas šunkelis vedė į visišką girią – negalėjau nė numanyti, kur yra jo galas, bet… Pasukau.

 

Kelias sukosi lanku, ir per medžių šakas mačiau tik porą metrų priešais. Netrukus privažiavau proskyną… Su apleista bažnyčia ir kapinaitėmis centre. Akimirką pasirodė, kad bažnyčios bokšte šmėstelėjo siluetas.
GPS‘as iškilmingai paskelbė: atvykote. Išjungiau jį velniop ir užguliau atbulinį.

 

Nežinau, kas tai buvo… Gal man vaidenosi? Žinau viena – viskas, ką papasakojau, yra tiesa.

 

22. Gyvenu Misisogoje ir kasdien rytais bei vėlyvais vakarais vedžioju savo šunį, kuvasą vardu K2 (kalno garbei, che che). Dažniausiai pasivaikščiojimai praeina be nuotykių, bet kartą K2 ėmė loti ant suoliuko. Nekreipiau dėmesio, maniau, kad kokia voverė nubėgo ar ką (ten labai miškinga vietovė).

 

K2 pradėjo darytis agresyvesnis. Turėdavau tempte tempti jį, lojantį ant kažko nematomo.

 

Paklausiau tėčio, ką daryti. Jis patarė vaikščioti kitur (labai nenorėjau, nes ten gera vieta) arba pasikalbėti su nematomuoju – pasakyti, kad mes nenorime nieko blogo.

 

Taigi, kai kitąsyk ėjome su K2, ir jis vėl ėmė loti, garsiai tariau: „Ramybę tau, mes atėjome su taika. Jeigu galėtum atsitraukti, kol mano šuo čia, būčiau labai dėkingas“.

 

Ir jis pasitraukė! Mano šuo akivaizdžiai nulydėjo jį/ją/tai akimis.

 

Nuo tada pasivaikščiojimai tapo ramūs, bet kaskart, kai namuose K2 į ką nors įsispokso, mane išpila šaltas prakaitas…

 

23. Kai man buvo septyneri ar aštuoneri, gavau dovanų lėlę, dainuojančią „The Itsy Bitsy Spider“ dainelę. Man nepatiko šiurpi lėlės išvaizda, todėl išėmiau elementus ir numečiau ją ant lovos.
Ramiai sau žaidžiau su pusseserėmis, kai išgirdau iš kito kambario sklindant the itsy bitsy spider climbed up the watersprout

 

Lėlė dainavo be elementų ir niekieno nepaspausta!

 

Dabar galvoju, kad tikriausiai lėlė turėjo dar vienas, vidines, baterijas. Bet vis tiek griežiu dantį ant gamintojų, kad įvarė tokį siaubą.

 

24. Buvo gyvenime periodas, kai buvau toks vargšas, kad turėjau glaustis draugės tėvų namuose. Taigi, pasitaikė vienas vakaras, kada buvau visiškai vienas – draugė su seserimis buvo kažkokiame naktiniame bažnytiniame renginyje, tėvai išvažiavę savaitgaliui, na, o aš sau žaidžiu WoW.

 

Staiga išgirdau kažką neįprasto. Pritildžiau žaidimo garsą ir įsiklausiau – kažkas kalbėjo kitame kambaryje.
Dar vis galvodamas apie žaidimo vingrybes nuliuoksėjau prie durų – pagalvojau, kad grįžo draugė su seserimis. Užmečiau akį į laikrodį – hmmm, dviem valandom anksčiau, nei turėjo? Ką gi… Pravėriau kambario duris.

 

Susisupusi į baltą paklodę, ant grindų sėdėjo mergaitė ir žaidė su lėlėmis. Ne mano draugė. Ir ne jos sesuo.

 

Paskutinis dalykas, kurį prisimenu, yra faktas, kad ji ėmė gręžtis į mane…

 

Atsibudau. Laikrodis ant rankos rodė 4:46. Ko gero, buvau nualpęs… Kai visi grįžo namo, papasakojau, kas nutiko. Baltos paklodės draugės namuose niekada nebuvo (visos buvo raudonos arba gėlėtos).

 

Bet lėlės, buvusios tame kambaryje, buvo išimtos iš lentynos… Ar tai tos mergaitės, kurią mačiau, darbas? Kas ji? Iš kur ji?

 

Vėliau išsiskyriau su ta savo drauge, tad neturėjau progos paklausti, ar jų namuose neįvyko dar kas paslaptingo.

 

25. Kai buvau mažas, kartu su broliais vis išgirsdavau mažos mergaitės balsą, šaukiantį mamą. Kai pasakėm apie tai tėčiui, jis tik nepiktai nusišaipė, bet tada tas balsas pasigirdo vėl, ir tėtis jį išgirdo.
Balsas „nedarė“ nieko blogo, tad mes jį tiesiog ignoravom. Po kiek laiko liovėsi.

 

26. Kai buvau penkerių, gyvenau su seneliais fermoje, pastatytoje 1912 metais. Jos pirmieji savininkai buvo žiauriai nužudyti ir palaidoti nepažymėtame kape už tvarto. Kažkuriuo metu visas tas plotas buvo užpiltas betonu, ir tada jau prasidėjo! Ne kartą buvo tekę būti pastumtai, ne vieną naktį esu atsibudusi nuo indų tarškėjimo virtuvėje, keliskart buvo tekę šluoti nuverstų lėkščių šukes.

 

Paminėsiu, kad tuo metu man buvo penkeri. Žodžiu, dar buvo ir mažas berniukas, žaidimų draugas. Man regis, jis buvo vaiduoklis, nes niekas be manęs jo nematė.

 

27. Ai, ir dar – matyt, traukiu vaiduoklius, – kai gyvenau Kentukyje, nuolat girdėdavau žingsnius. Kartą net pabarsčiau miltų, ir radau pėdsakus, vedančius prie mano lovos.

 

28. Kiek save pamenu, visada buvau kankinamas nemigos. Taigi, vieną naktį/rytą, apie penktą, žiūrėjau „Žiedų valdovą“. Buvau pasileidęs gana garsiai, nes ant lubų esantis ventiliatorius labai ūžė.
Žiūrėjau žiūrėjau, kol netikėtai supratau, kad kažkas netaip.

 

Garsas – jis tarsi… Nutolsta. Siektelėjau pultelio, bet tada suvokiau, kad tebesisukantis ventiliatorius taip pat nutilo, lyg kas būtų prisukęs viso pasaulio garsą… Mane apėmė euforija. „Ar aš mirštu?..“, – spėjau pagalvoti. Jutau užplūstančią nuostabią ramybę.

 

Tarpduryje išvydau didelę baltą figūrą, plevenančią ir pulsuojančią balta aura. Iš baimės net surikau. Figūra nuplaukė oru ir prisėdo ant mano lovos krašto. Po kažkiek laiko (ne ilgiau pusvalandžio) figūra kaip atsirado, taip ir dingo, tiek ventiliatoriaus, tiek televizoriaus garsas grįžo, ir euforija dingo.

 

Suskambo telefonas. Išsigandęs nuskuodžiau pas brolį, iki vėlaus ryto drebėdami žiūrėjome filmukus. Telefono nekėlėm. Kai mama atsibudo, viską jai papasakojom.

 

Netrukus paaiškėjo, kad skambino senelis, pranešti, jog mirė močiutė…

 

29. Viskas prasidėjo, kai man buvo 10 metų. Ramiai sau miegojau, kai pajutau, kad įdubo lova. Pamaniau, kad mama užėjo ir atsisėdo, tada atsimerkiau ir… Prieš mane sėdėjo išblyškęs, beakis (tik su juodom kiaurymėm), iš pažiūros mano amžiaus berniukas.

 

Po kelių sekundžių jis ištiesė man kažką panašaus į mažą juodą dėžutę. Matyt, buvau drąsus vaikis, nes ištiesiau rankas paimti. Bet tada šmėklius tarsi dvejodamas atitraukė ją, o aš pasakiau „Nagi, duokš“. Sumirksėjau ir… Jo nebebuvo.

 

Ryte viską papasakojau mamai. Ji išsigando, bet patikino, kad tai tebuvo sapnas.

 

Po penkerių metų mano mergina, belaukdama, kada atvažiuos tėvai jos paimti, prisnūdo prie mano stalo. Vienu metu man pasigirdo, kad girdžiu atvažiuojančią mašiną, todėl ėmiau švelniai žadinti ją. Ji atmerkė akis ir parodė į kambario kampą. Paskui vėl užmigo.

 

Kai jos tėvai iš tikrųjų atvažiavo, pabudinau ją ir paklausiau, kas ten buvo. Ji atsakė, kad matė mažą berniuką be akių, žmogaus-voro poza tūnantį ant lubų ir žiūrintį į ją.

 

Dar po penkerių metų su ta pačia mergina jau turėjome dviejų metų dukrelę. Ji nuolat pabusdavo naktimis ir su kažkuo šnekėdavosi. Kai paklausiau apie tai, ji paaiškino, kad bendrauja su maloniu berniuku, kuris yra pasimetęs ir ieško savo mamytės.

 

Visa tai tęsėsi iki kol išsikraustėme. Kiek klausinėjau mamos (tai buvo jos namas), ji teigė nė nenumananti, kas gali būti tas vaiduokliškas vaikas.

 

30. Kai dar buvau (labai) jaunas ir (labai) kvailas, žaidžiau su broliu laiptų viršuje. Šokinėjau ant pagalvės. Manau, nereikia nė sakyti, kad labai greitai nusiverčiau žemėn. Viskas sulėtėjo: mano galva tuoj turėjo trenktis į betoną, bet tada iš kažkur išniro šunų maisto maišas ir slystelėjo tiesiai po mano galva. Reik manyt, išgelbėjo man gyvybę… Nukeliavo net dešimt pėdų, per visą rūsį, kad tai padarytų. Ačiū, maiše.

 

Ketvirtą straipsnio dalį skaitykite paspaudus čia.

 

Parengė: E.

 


Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.

Rekomenduojami video:


2500
4 Comment threads
3 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
2 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Asilai jus

As esu siaubo filmu megeja:) :)
₩Labiausiai patiko 30;)

Viktorija

Istorijos idomios :) taciau kai kurios ju labai primena siaubo filmo siuzetus, jei yra siaubo filmo gerbeju sutiks su manim.Mano nuomone istorijos daug maz “surezisuotos” :) bet siaip neblogai,vertinciau kokiems 5 is 10 :)

Idomu

Kad paskaityt originala

Idomu

Koks cia to puslapio adresas?

Anonimas

Koks skirtumas?

Mucaka

Ir as noreciau suzinoti :)

aha

Paimta is Thought Catalog, o ten surinkta is Reddit forumu.

Taip pat skaitykite