Kuo skiriasi apsisaugojimas nuo apsaugos parapsichologijoje?

Apsisaugojimas – tai natūrali apsauga, nereikalaujanti kokių nors specialių pastangų ar galios demonstravimo. Panašiais atvejais jėgą spinduliuoja visas organizmas ir žmogus sudaro taip stipriai apsaugoto asmens įspūdį, kad nuo jo nesąmoningai pasitraukia, teigia parapsichologas S. Kliučnikovas, kurio žodžius išvertė būrėja Roma Vičienė (projekto Mėnesiena: Būrimas kortomis įkūrėja).

Natūralus apsisaugojimas visada atsispindi žmogaus bioenergetiniame apvalkale: taip sakant barjerinis tinklas, gaubiantis išorinius auros sluoksnius. Psichologiškai ir psichoenergetiškai tai veikia daugelį žmonių taip, kad jiems, kaip taisyklė, turint agresyvių tikslų, net fiziškai nekyla noro prisiartinti prie tokio žmogaus.

Apsisaugojęs žmogus moka suskurti apie save tam tikrą atstumą ir užgniaužia potencialų agresorių visa mase, visa vientisa savo energetikos galia, kuriai nėra jokio reikalo trupintis į daugelį atskirų metodų ir būdų.

Jeigu pažiūrėti į gyvūnijos pasaulį, vienas iš labiausiai apsisaugojusių gyvūnų yra liūtas. Jam nereikia urgzti, kad sudarytų tokio stipraus gyvūno įspūdį, kad niekas net nebando prie jo artintis ar veržtis į jo gyvybinę erdvę.

Bet kai tokios galios ir jėgos nėra, tai menkesni gyvūnai demonstruoja savo jėgą specialiais šūksniais, judesiais, ritualiniu elgesiu, stengdamiesi parodyti, kad ši teritorija priklauso jiems.

Žmonės vargiai skiriasi nuo savo „mažųjų brolių“. Susitikę su pavojumi – pulk arba bėk – jie pradeda specialiai gintis, kartai naudodami tuos ar kitus metodus ir tada, kai pavojaus nėra, tai yra – profilaktiškai.
Apsauga, skirtingai nuo apsisaugojimo, tai speciali gynyba, numatanti panaudoti įvairiausius metodus ir priemones.

Ji labai konkreti ir priklauso pirma, nuo puolimo charakterio, antra, nuo apsisaugojančios pusės įgūdžių. Ji susideda iš atskirų metodų. Jeigu apsisaugojimą galima pavadinti šarvais, dengiančiais visą kūną, tai apsaugą – keliais šaltais ginklais, naudojamais priklausant nuo aplinkybių.

Paradoksas, bet faktas: jeigu apsisaugojimas be ypatingų pastangų sukuria apie žmogų nematomą apsauginį lauką, tai neteisingai atliekami demonstratyvūs apsaugos metodai dažnai pritraukia įvairias užpuolimo situacijas. Jeigu vienas ginkluotas chuliganas pamatys pas kitą peilį, jis gali užpulti pirmas, be įspėjimo, reaguodamas į šaltą ginklą kaip bulius į raudoną skepetą.

Tiesa, vieno apsisaugojimo, pasikeitus kai kurioms aplinkybėms, kartais neužtenka. Reikia ir apsauginio arsenalo. Tikras, galingas, bet lankstus apsisaugojimas ne atmeta, bet atvirkščiai, numato panaudoti puikius, atskirus metodus, kurie įeina į žmogaus sąmonę, tampa dalimi jo valios, vidine reakcija, įsijungiančia akimirksniu, automatiškai ir be pastangų.

Bet koks būdas ir metodas, leidžiantis žmogui apsidrausti nuo nemalonių psichologinių, psichoenergetinių ir dvasinių puolimų, bus veiksmingas tik tada, jeigu jis sustiprintas vidine tikro apsisaugojimo jėga. Tai, visų pirma, reiškia, kad toks žmogus turi galingą psichoenergetinį apvalkalą ir elastingą aurą, kuri atspindi bet kokius smūgius, kaip kad siena atspindi teniso kamuoliuko smūgius. Jeigu pas žmogų biri ir niekam tikusi aura, tai bet kokie išmokti ir naudojami apsaugos būdai atrodys kaip neįtikinantis blefas.

Parengė: Būrėja Roma Vičienė, Mėnesiena: Būrimas kortomis