Grimuarijos arba paslaptingos burtų knygos

Terminas “grimuarija” (pranc. grimoire) galėtų būti verčiamas kaip “burtų knyga” ar “magijos vadovėlis”. Nors knygos, kuriose pateikiamos magiškų ritualų, gėralų ir pan. instrukcijos, toli gražu nėra išskirtinai Vakarų kultūroms būdingas reiškinys (veikiau priešingai), žodis “grimuarija” paprastai vartojamas apibūdinti būtent Europoje naudotas burtų knygas, rašoma tinklaraštyje aguona.wordpress.com.

Taip pat paprastai pavadinimas “grimuarija” taikomas veikalams, kurie buvo populiarūs nuo pat ankstyviausiųjų viduramžių iki XIX a. pirmosios pusės (tiesa, pirmasis “leidinys”, kurį iš bėdos būtų galima pavadinti grimuarija, archeologų buvo rastas buvusios Mezopotamijos teritorijoje, išraižytas dantiraščiu ant molinių lentelių, bet apie tai plačiau galite paskaityti straipsnyje apie grimuarijų istoriją).

Net ir tais retais atvejais, kai žinomas tikslus konkretaus veikalo parašymo ir/ar išleidimo laikotarpis, grimuarijų autorystė paprastai mažų mažiausiai abejotina (ne viena grimuarija priskiriama dviems ar daugiau autorių, arba skirtingais amžiais išleidžiama skirtingais pavadinimais), o dažnai ir visiškai apgaubta anonimiškumo ar pseudoistorinių pasakojimų, legendų.

Kas rašoma grimuarijose?

Grimuarijose rašomi patys įvairiausi dalykai: magiškų eliksyrų receptai ir gydomąjį ar kitokį poveikį turinčių žolelių aprašai, įvairiausio pobūdžio ritualų – nuo paprasčiausių liaudies burtų iki sudėtingiausių okultistinių – aprašymai, astralinių, mitologinių būtybių, angelų, dvasių, demonų ir dar balažin kokių tikrų ir menamų padarų “bestiarijai” ir hierarchijos. Teologinės ir filosofinės idėjos, patarimai ir prietarai, kaip galima ką nors prakeikti ar užkerėti, maldos ir ritualinės giesmės, magiškų simbolių paveikslėliai ir jų paaiškinimai, sapnų aiškinimai, alegoriniai pasakojimai, kurių funkcijos ir reikšmės tiesiog neįmanoma vienareikšmiškai interpretuoti.

Ateities pranašystės, apokrifiniai šventųjų raštų aiškinimai, gamtinių ir antgamtinių reiškinių dėsniai, instrukcijos, kaip pasigaminti talismaną, amuletą, vienokį ar kitokį magišką įrankį, slaptiraščiai, šifrai ir kitos slaptųjų draugijų kodavimo sistemos. Ir dar daugybė dalykų, kurių šiuolaikinio žmogaus vaizduotė neišneša.

Knygų skaitomumo statistikos ir bestselerių sąrašų, deja, senovėje nebuvo, tad bet koks bandymas tiksliai įvardyti populiariausią visų laikų grimuariją yra neįmanomas. Bet vis dėlto galime aptarti kelias iš įžymiausiųjų – tokių įžymių, kad informacija apie jų naudojimo atvejus ir paplitimą pasiekė net mūsų laikus.

Picatrix

Tai XIa. arabų kraštuose sukurtas veikalas, tad šiuo pavadinimu jis pagarsėjęs tik vakaruose (originalo kalba vadinasi Ghâyat al-Hakîm fi’l-sihr). Picatrix laikoma išsamiausia ir suprantamiausia grimuarija. Būtent šis veikalas greičiausiai tapo prototipu bevardės “burtų knygos”, sutinkamos pasakose, filmuose ir filmukuose, romanuose bei komiksuose.

Jis kupinas naudingų patarimų ir kažko, ką galima būtų paavdinti “praktiškais užkeikimais kiekvienai dienai”. Įdomu tai, kad Picatrix pasižymi stipriu helenizmu, nors buvo parašyta arabų kalifate. Tai verčia manyti, jog ši grimuarija yra rinkinys iš įvairių senovės graikų raštų apie magiją, o galbūt dar senesnės, antikinės, grimuarijos vertimas (sykiu ir adaptacija viduramžių visuomenei).

Burtažodžių, užkalbėjimų ir užkeikimų teksto funkciją joje dažnai atlieka senovės graikų maldos, nors XIa. grimuarijoje tai pristatoma kaip astrologinė magija, “kreipimasis į žvaigždes”. Ritualų metu kartojamos maldos Saturnui, Marsui ir kitiems dangaus kūnams buvo iš naujo atrastos ir suvešėjo šiuolaikinėje wicca magijos tradicijoje.

Tiksli Picatrix autorystė nėra nustatyta, nors tradiciškai ji būdavo priskiriama matematikui ir astrologui Maslama al-Majriti (? – 1008 m.) arba įžymiam talismanų kūrėjui Qasim al-Qurtubi (datos nežinomos). Platesnei, ne vien magiškai intelektualinei istorijai šis veikalas reiškmingas tuo, kad skatino praktikuotojus eksperimentuoti, praktiškai ieškant geriausio metodo ir sprendimo.

Hebrajiškas vertimas netgi dar tiksliau apibrėžia vėliau mokslinę tapusią veiklos formulę, siūlydamas išsikelti hipotezę (apie kokių nors substancijų ar kerų veikimą), tuomet ją praktiškai patikrinti ir taip patvirtinti arba atmesti.

“Raudonasis drakonas”

Ši knyga yra tikra legenda. Visa, kas su ja susiję – legendiška, pradedant jos atradimo aplinkybėmis (esą ji 1750 m. rasta Saliamono kape ir jos originalas parašytas bibline aramėjų kalba), baigiant gandais, apipynusiais pačią knygą (jos esą neįmanoma sudeginti, nes ji atspari ugniai) ir jos skaitytojus (jiems neva pasirodąs pats Liuciferis ir siūląs visokius sandorius). Ne veltui leidinys cirkuliavo prisidengęs net keliais grandioziškais pavadinimais – Grand Grimoire, Le Veritable Dragon Rouge (“Tikrasis Raudonasis drakonas”) ir kt.

Iš tiesų tai net ne viena, o kelios burtų knygos, po XVIII a. prasidėjusio pigių spausdintinių grimuarijų bumo sudėtos į vieną ir velnioniškai išpopuliarėjusios XIX a. Paprastai “Raudonąjam drakonui” priskiriamos keturių senesnių grimuarijų naujai išleistos versijos.

“Drakonas” apgaubtas tamsia šlove kaip tinkamiausias vadovėlis norintiems iššaukti Velnią ar jam tarnaujančius demonus. “Raudonasis drakonas” paplito ir išgarsėjo kur kas plačiau, nei kada nors buvo paplitusi kuri nors iš senųjų grimuarijų, pagal kurias jis parašytas. Net šiais laikais šis leidinys vis dar populiarus ir naudojamas buvusiose Prancūzijos kolonijose Karibuose.

Grimuarijos ne tik leidžia išmokti ar perduoti magiškas žinias; kartais ir patys tekstai, popieriniai jų pavidalai, yra laikomi turinčiais magišką galią ar darančiais stebuklingą poveikį.

Šaltinis: aguona.wordpress.com