Akademikas Brėdikis: žmogus yra save kurianti būtybė

„Seną teiginį, kad mūsų smegenų ląstelės neatsinaujina, jau galima išbraukti. Priešingai, jeigu kažką kartosi, formuosis naujos neuronų jungtys, tas kartojimas ir savęs įsivaizdavimas pozityvios būsenos įsirašo į neuronus. Tada nereikia būti dirbtinam ar dvigubam, tu jau toks esi.

Ir tavo siela, protas, visos emocijos ir kūnas vadovaujasi ta neuronuose įrašyta informacija“, – tikrasis Lietuvos mokslų akademijos narys, kardiochirurgas Jurgis Brėdikis pabrėžia, kad atsakymus į klausimus, kas yra sveikata ir sveikas žmogus, rado tradicinėje Rytų medicinoje. Jos tiesas naujoje knygoje jis stengiasi pagrįsti moksliškai ir nebijo vėl būti apkaltintas, nuklydęs į ezoteriką.

Akademiką kalbina alfa.lt naujienų portalo žurnalistė Jurgita Kotryna Ogulevičiūtė.

Kai save pripildome gerumo, blogiui vietos nelieka

– Iš kur tiek kantrybės turite? – paklausė manęs akademikas, baigdamas pasirašinėti autografus po knygos „Kitokiu žvilgsniu“ (leidykla „Santara“) pristatymo. Šis užtruko kone tris valandas, nors pats autorius stengėsi kalbėti kuo trumpiau, daugiau klausėsi kitų pasisakymų.

– Darbas toks. Jūs irgi, manau, kantrybe nesiskundžiate, – garbusis kardiochirurgas linkteli galva.

– Bet reikia ir išsiugdyti kantrybę. Kaip sakiau, pasiekti, kad kuo dažniau mūsų smegenyse būtų alfa ritmas.

– O kas gero iš to?

– Gėris yra tas, kad organizme tada vyksta teigiamų pasikeitimų, vedančių į harmoniją. Tai būna ramaus miego metu, esant gražioje gamtoje, gerai nusiteikus, mylint. Tada gaminasi beta-endorfinai, kurie mums sukelia palaimos, laimės jausmą. Dar geriau, kai žmogus medituoja, tada smegenys veikia delta banga. Tai jau susiję su nušvitusia sąmone, bet būkime alfa, laikykimės alfa.

Kur Jūs būnate ant alfa bangos, kai esate Kulautuvoje, pušų ir gėlių apsuptame sodo namelyje?

Taip, Kulautuvoje nuolat, – atsako Prahoje tarpukario diplomatų šeimoje gimęs būsimasis medikas. Visą gyvenimą jis praleido Kaune (neįskaitant ambasadoriavimo Čekijos sostinėje), o vasaras leidžia Kulautuvoje. – Rašydamas knygą, dariau tokius nukrypimus apie gamtą, nes Kulautuvoje ji labai graži. Daug kur yra gražu. Tavo vaidmuo tas pats, kur nebūtum.

Bet vėl, žiūrėkite, knygoje irgi apie tai rašiau, žmonės mėgsta gamtą. Klausi jų, ką ten veikė, atsako, grybavo. Ką matė? Nieko. Tik ėjo pasilenkę ir ieškojo grybų. O kad pastebėtų kreivą, išsisukusį medį… Jeigu pažiūrėtų, kaip fotografuojant daro, atidžiai apsidairytų, pamatytų, kiek nuostabių vietų yra. Bet grybautojas matė tik samanas ir grybus. Panašiai būna dirbant prie kompiuterio ir nedarant pertraukos.

Minėjote, patys žmonės atsisako prisiimti atsakomybę už savo sveikatą. Taip pat ir už savo laimę? Jeigu nesuteiki sau šanso pastebėti gražių ir gerų dalykų, negali patirti laimės?

Daug kas projektuoja situaciją: jei kas blogai, ieško kaltininko, tik kiti tada yra blogi. Jeigu gerai, o kur tą laimę rasti? Viską turime savyje. Geriausias pavyzdys yra stresas. Visiems nutinka, bet vienas reaguoja stipriai, o kitas – mažai. Tas pats faktorius, o reaguojama į jį skirtingai.

Jeigu žmogus yra pozityviai nusiteikęs, atstumia neigiamas emocijas, nežiūri siaubo filmų, vengia neigiamai nusiteikusių ar tuščiai kalbančių žmonių, tada jo būsena tampa tokia, kad prie jo nebelimpa neigiamybės, nes joms nebėra jame vietos. Jis yra užpildytas tiktai teigiamomis emocijomis, mintimis ir ketinimais.

Įsivaizduoju žmogų tarsi kokį indą, kai jis pripildytas iki viršaus, niekas daugiau negali į jį patekti, bet turi kažkas išeiti. Kai išeina neigiami dalykai, atsiranda vietos geriems. Labai paprasta. Kai atsikėlęs rytą sau pasakai „man viskas puiku, aš gerai nusiteikęs“, vien to pasakymo neužtenka. Turi būti šios būsenos, o tai nutinka, kai tavo protas, mintys ir ketinimai susilieja su emocijomis.

Kaip knygos pristatyme, vienoje skaidrėje, buvo parašyta: „Protas+širdis=išmintis.“ Mentalinė energija (protas), emocinė energija (širdis, emocijos) paveikia mūsų neuronus. Seną teiginį, kad mūsų smegenų ląstelės neatsinaujina, jau galima išbraukti.

Priešingai, jeigu kažką kartosi, formuosis naujos neuronų jungtys, tas kartojimas ir įsivaizdavimas savęs pozityvios būsenos įsirašo į neuronus. Tada nereikia būti dirbtinam ar dvigubam, tu jau toks esi. Ir tavo siela, protas, visos emocijos ir kūnas vadovaujasi ta neuronuose įrašyta informacija.

Tai pagrindžia teiginį, kad žmogus yra save kurianti būtybė. Ši kūryba prasideda nuo minčių?

Taip, ir tai dabar galima viską moksliškai įrodyti. Sakau, kad įbridau į savotišką ezoteriką, bet kaip mokslininkas. Man svarbiausia, kad mano kolegos pamatytų, kad tai yra. Išankstinis nusistatymas veikia: jie tai neigia, sako, kad to nėra. Moksliškai įrodyta, kad yra, kaip po to netikėti, kad tai yra faktas?
Rašydamas knygą, faktiškai pats ir save keičiu. Rašydamas irgi pereinu tam tikrą kelią, keičiasi ir mano supratimas, ne tik dalijuosi, ką atradau.

Kai pasisakote apie mediciną viešai, perspėjate „dabar kalbėsiu kitaip“, vadinasi, žinote ir laukiate to išankstinio nusistatymo, atmetimo. Esate gydytojas, todėl Jūsų negali apkaltinti, kad nežinote, ką kalbate?

Bet dėl to man yra ir didesnė atsakomybė. Turiu būti labai atsargus ir prisiimti atsakomybę, nes kai kurie taip įsikanda kokį mano pasakytą žodį ir panaudoja dviprasmiškame kontekste.

Tada sakoma, kad Jūs į lankas nubridote?

Būna panašiai, – nusijuokia habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, balandžio pabaigoje minėsiantis 86-ąjį gimtadienį. – O po šios knygos tikrai bus.