Ar žmonija artėja prie išmirimo? Istorikai teigia, kad taip

zmonijos-ismirimas“Ne kilpa, bet spiralė!” – pasakytų patyręs skaitytojas, perskaitęs straipsnio pavadinimą.
 
Iš tiesų, dar mokykloje sužinome sąvoką “Evoliucijos spiralė”, kuri reiškia, kad vystymasis visada tobulėja ir su kiekviena spiralės šakele žmonija pakyla vis į aukštesnį lygį.
 
Jeigu viskas būtų tiksliai taip, būtų tiesiog puiku, rašo tinklaraštis ineta.link.
 
Žmonijai nieko nereikėtų veikti, tik sėdėti ant sraunios gyvenimo upės kranto ir ramiai maišyti kojomis vandenį. Deja, yra faktų, kurie liudija apie tai, kad spiralė gali pavirsti kilpa.
 
Yra tam tikrų neįprastų reiškinių, kuriuos sąlyginai galima apibrėžti kaip “keistus geologinius radinius”, kai kalnų uolienų sluoksniuose, kurių amžius siekia keletą dešimčių milijonų metų, kalnakasybos darbų metu randami objektai, kurie yra aiškiai dirbtinės kilmės.

X
f
Prisijunk prie mūsų ir Facebook'e! Spausk

 

1844 metais pranešimų apžvalgoje Britanijos mokslo pažangos asociacija paskelbė apie Kingudžio (Kingoodie) karjere rastą radinį, kuris yra Mainfilde (Mylnfield), šiaurės Britanijoje: plieninį vinį su kepure, įkaltą į kietą smiltainį. Vinies smaigalys, dalinai suėstas rūdžių išsikišęs į molio sluoksnį. Apie tai pranešęs Deividas Briusteris (David Brewster) yra žinomas anglų fizikas, dešimties mokslinių darbų autorius ir todėl jo pranešimas yra patikimas.

 

1869 metais Nevados valstijoje, JAV, kietojo lauko špato gabale, iškasto dideliame gylyje, buvo rastas apie penkių centimetrų ilgio metalinis varžtas.

 

1851 metais Springfildo miesto gyventojas, aukso ieškotojas Chairemas de Uitas (Hiram DeWitt) labai nustebo, kai suskaldęs aukso turintį kvarco gabalą, atvežtą iš Kalifornijos, viduje rado metalinę vinį.

 

1934 (kitais duomenimis 1936) metais sutuoktinių pora Ema ir Maksas Hahn‘ai netoli Londono miestelio Teksaso (JAV) valstijoje esančiose apylinkėse aptiko keistą radinį. Iš pažiūros tai buvo įprastas plaktukas – 15 cm ilgio, medinė rankena. Tačiau jis buvo tiesiog įaugęs į uolą.

 

Apie radinį buvo pranešta mokslininkams. Archeologai, atsižvelgdami į susidariusių kalnų uolienos amžių, kurioms mažiausiai šimtas milijonų metų, priėjo išvados, kad rastasis plaktukas turėtų būti dar senesnis. Tačiau atlikus paskaičiavimus, paaiškėjo ne tik stulbinantis plaktuko amžius, bet svarbiausia, kad jis pagamintas iš aukštos kokybės metalo.

 

Prie pagarsėjusių istorijų galima priskirti ir 1885 metais Austrijos radinį, kai rudosios anglies sluoksnyje, kuris priskiriamas tretiniam periodui, buvo rastas metalinis daiktas, primenantis paralelipipedą, kurio matmenys 67×62×47 milimetrai ir svoris 785 gramai. Paslaptingojo radinio ypatumas yra tai, kad dvi priešingos paralelipipedo pusės buvo užapvalintos, o likusiose keturiose pusėse yra gilus įpjovimas. Per daug taisyklinga daikto forma ir apdirbimo pėdsakai aiškiai piršo mintis apie dirbtinę šio daikto kilmę.

 

Žinoma galima pareikšti, kad visi šie “varžtai”, “vinys” ir “paralelipipedai” yra grynai gamtos kūriniai. Ir tikrai žinomi mineralai, kurių kristalai labai primena vinis. Tarp kitko paslaptingųjų radinių sąraše dominuoja būtent vinys. Taip pat yra eilė radinių, kurių išorinis vaizdas su šimtaprocentiniu įsitikinimu leidžia juos priskirti žmogaus rankų darbo dirbiniais.

 

Taip 1891 metais laikraštis “Morisonvil taims” (Morrisonville Times) Ilinojaus valstijoje papasakojo apie moterį, kuri skaldė anglies gabalus ir nustebo suradusi, kad du anglies gabalai buvo sujungti nedidele grandinėle, kurios galai tvirtai lindėjo anglyje. Gabalų paviršiuje taip pat aiškiai matėsi šios grandinės atspaudai.

 

Antrojoje aštuonioliktojo amžiaus pusėje Prancūzijoje, netoli E-en Provance (Aix-en Provence) kalkakmenyje, 50 pėdų gylyje darbininkai rado monetų, darbo įrankių, kolonų nuolaužų ir akmenų, ant kurių buvo apdirbimo pėdsakų. Tarp rastų įrankių buvo suakmenėjusi lenta, kurios plotis – vienas colis, o ilgis 8 pėdos. Grafas Burbonas, tyrinėjęs šiuos radinius, pastebėjo jo darbininkų naudojamų įrankių ir rastų įrankių panašumų. Tame nebūtų nieko neįprasto, jeigu “rasti įrankiai” nebūtų atsiradę prieš atsirandant uolienai, kurioje jie buvo rasti.

 

Žurnalas “Škotų visuomenės senovės darbai”, išleistas 1884 metais Edinburge pranešė apie tai, kaip 1852 metų gruodį anglies gabale, iškastame netoli nuo Glazgo, buvo rastas keistas geležinis instrumentas. Džonas Bjukenenas (John Buchanan), atsiuntęs šį radinį visuomenei, rašė: “Aš visiškai sutinku su bendrai priimtu geologų požiūriu, pagal kurį anglis mūsų planetoje susidarė daug anksčiau, negu čia atsirado žmogus; bet keista, kaip šie įrankiai, aiškiai pagaminti žmogaus rankų, galėjo patekti į anglies sluoksnius, kurie padengti sunkia kalnų uolienų mase.

 

Panašių radinių sąrašą galima testi ir toliau, bet netgi pirmiau paminėtų atvejų užtenka tam, kad priverstų mus susimąstyti: kas gi buvo šių daiktų, atkeliavusių iki mūsų iš laikų, kai pagal šiuolaikinius mokslinius įsitikinimus žmogaus dar nebuvo, autorius?

 

Kas stebėjo kaip dirba menininkas, tas gali prisiminti, kad darbo pradžioje atskiri štrichai, paliekami teptuku ant drobės, yra chaotiškos dėmės, iš kurių neįmanoma suprasti, kas bus pavaizduota naujajame paveiksle. Bet palaipsniui, štrichas po štricho, dėmės jungiasi tarpusavyje ir suformuoja konkretų vaizdą, kurį sumanė dailininkas.

 

Taip ir čia, jeigu prie paslaptingų kalnų uolienų radinių pridėti ne mažiau keistus darinius, taip vadinamą “juodajį skalūną”, paveikslas taps aiškesnis ir tikslensis. Kas tas “juodasis skalūnas”?

 

Viename iš žurnalo “Mokslas ir gyvenimas” straipsnių Levas Judasinas (Лев Юдасин) pasakojo apie geologą Sergejų Germanovičių Neručevą (Сергей Германович Неручев), kuris tyrinėjo naftos atsiradimo problemą.

 

Remiantis viena iš hipotezių, nafta atsiranda iš biologinių liekanų tam tikrame gylyje, ten, kur yra tam reikalinga temperatūra ir slėgis. Tokiu būdu susidaranti nafta kaupiasi taip vadinamuose kolektoriuose (vietose su nelaidžiu viršutinu sluoksniu).

 

Vienas iš didžiausių naftos telkinių yra Vakarų Sibire ir yra vadinamas Baženovskaja. Ten trisdešimties metrų sluoksnyje yra neįsivaizduojami milijardai tonų naftos. Koks kolosalus organinių liekanų kiekis turėjo būti nusėdęs tame rajone prieš 150 milijonų metų, kad susiformuotų toks “juodojo aukso” okeanas?

 

Taip pat paaiškėjo, kad Baženovskaja telkinys yra ne tik Vakarų Sibire, kur jis užima daugiau nei milijoną kvadratinių kilometrų, bet ir aiškiai aptinkama Mongolijoje, Anglijoje, Australijoje, Pietų Amerikoje ir taip toliau, tai yra ji globaliai paplitusi po pasaulį. Ir kituose kontinentuose ji taip pat gausiai apklota organinėmis medžiagomis.

 

Be to visur jos žemutinės ir viršutinės ribos fiksuojasi labai aiškiai ir atrodo maždaug taip: šviesios, beveik be gyvybės liekanų daug senesnės nuosėdos staigiai besikeičiančios į juodajį skalūną – tamsią uolieną labai turtingą organinėmis medžiagomis. Keisčiausia, kad uolienų perėjimas yra labai griežtas ir visoje Žemėje šie juodieji sluoksniai susidarė beveik tuo pačiu metu – juros ir kreidos periodų sankirtoje.

 

Tolimesni tyrimai parodė, kad panašios keistenybės būdingos ne tik Baženovskos telkiniui, pasirodė, kad juodojo skalūnos sluoksniai sutinkami ir anksčiau ir vėliau,o patys seniausieji iš žinomų yra daugiau nei trijų milijardų metų amžiaus. Taip pat egzistuoja ir visiškai jauni juodojo skalūno sluoksniai, susiformavę visiškai arti mūsų laikmečiui – kreidos periodo viduryje. Beveik kiekviename atvejyje jie apima vos ne visą žemės rutulį. Iš viso Žemės istorijoje Neručevas suskaičiavo apie dvidešimt trumpalaikių (geologinio laiko mastais) epochų staigių ir gausių organinių medžiagų sankaupų nuosėdų sluoksnių. Tokios epochos kartojosi ritmiškai ir visada ant didžiosios Žemės rutulio dalies.

 

Šituo juodojo skalūno paslaptys nesibaigia. Reikalas yra tame, kad šios uolienos – tik paprasčiausių organizmų liekanos. Susidarė įspūdis, kad Žemėje akimirksniu išnykdavo visa organinė gyvybė ir tik kai kurios pačių paprasčiausių organizmų rūšys, pavyzdžiui, vienaląsčiai melsvadumbliai pradėdavo fantastišku greičiu daugintis ir greitu laiku užpildydavo visą Žemės rutulio paviršių. Po milijonų metų planetos gyvasis pasaulis iš naujo atsistadydavo ir staiga iš naujo kažkas atsitikdavo ir vėl ant Žemės likdavo tik melsvadumbliai. Kas galėjo įtakoti tokį procesą?

 

Į šį klausimą atsakymą suteikė cheminės juodojo skalūno analizės rezultatai. Nepriklausomai nuo amžiaus ir kilmės vietos šių uolienų sudėtyje yra daug urano. Būtent padidintas radioaktyvumas ir iššaukė ženklų kai kurių organizmų dauginimąsi. O ar tai negalėjo būti ir likusio gyvojo planetos pasaulio dalies išnykimo priežastimi?
Geocheminiai tyrimai rodo, kad šiuolaikiniam vandenynui įprasta urano koncentracija – dešimtmilijoninė procento dalis, ir praeityje ji taip pat atitiko šias normas. Kai kurių geologinių epochų eigoje ji staiga padidėdavo dešimtis, o kartais ir tūkstantį kartų. Ir kiekvieną kartą tai įvykdavo tada, kai nusiklodavo nauji juodojo skalūno sluoksniai. Iškyla teisėtas klausimas – iš kur staiga periodiškai atsirasdavo radioaktyvumo padidėjimas, apimantis beveik visus žemiškuosius kontinentus?

 

Sergejus Germanovičius galų gale padarė išvadą apie tai, kad to priežastis buvo periodiška žemės plutos lūžių aktyvizacija, lydima urano koncentracijos jūros vandenyje padidėjimo. Bet atsižvelgiant į faktus, paminėtus straipsnio pradžioje, galima padaryti ir sekančią išvadą: o ar juodojo skalūno sluoksniai nėra egzistavusių žemiškųjų civilizacijų liekanos, kurios, galima sakyti, ne atsargiai elgėsi su branduolinėmis technologijomis tam tikruose savo vystymosi etapuose?

 

Atsiranda gana niūrus paveikslas – daugiau nei prieš tris milijardus metų Pietų Afrikoje (kur rasti patys pirmieji juodojo skalūno sluoksniai) iškyla žmonių civilizacija, besivystanti pagal mums žinomą scenarijų. Keičiasi epochos, tobulėja darbo įrankiai, atsiranda naujosios technologijos, būdingos techninei civilizacijai. Susirėmimai tarp šalių tampa vis masiškesni, sudėtingesni, su masinio naikinimo ginklų panaudojimu. Ir ateina liūdna pabaiga: Žemėje lieka tik melsvadumbliai, likusi gyvojo pasaulio dalis, įskaitant ir mūsų protėvius, tampa naftos susidarymo žaliava.

 

Po kažkiek milijonų metų Žemė užsigydo branduolinių bakchanalijų sukeltas žaizdas ir vėl viskas prasideda iš pradžių. Tai ar tokį procesą galima pavadinti ‘evoliucijos spirale”? Gaunasi paprasčiausia “kilpa”.

 

O kas vyksta šiandieną? Šiandien mes kaip tik tokiame žmonijos išsivystymo etape, kai turime galimybę akimirksniu sunaikinti viską, kas gyva žemėje. Apie tai dalinai kalba karo specialistai, tvirtindami, kad branduolinių atsargų žemėje pilnai užtenka tokiam tikslui įgyvendinti. Netgi yra šioks toks perviršis.

 

Tai iš naujo formuosime naują juodojo skalūno sluoksnį? Dabar viskas priklauso nuo mūsų pačių. Gal neužsinerkime sau kilpos ant kalo, o protingai pasinaudokime spirale? Tam ne tiek jau daug ir tereikia – kilpa pati pavirs spirale. Kiek gi palikuonis galime stebinti paslaptingais geologiniais radiniais?

 

Šaltinis: ineta.link


Facebook komentarai
9 komentarų
2500

Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
fatastika
10 months 3 days ago

labai įdomus straipsnis , vadinasi mūsų ateitis išlėkti per automobilių išmetamų duju vamzdį

Anonimas
10 months 5 days ago

Unknown, varžtus paliko žmonės, o ne žmogbeždionės. Žmogbeždionės niekada neegzistavo, nes biologinė evoliucija yra tik modernusis mitas, kuris dengiasi ,,mokslu“.

Rasputinas
1 month 23 days ago

Man irgi butu labai ydomu isgristis tavo pagrysta nuomone.

Unknown
10 months 5 days ago

Tai pagrįsk savo pasakymą, jei esi toks gudrus.

Estera
10 months 5 days ago

Psalmių 104 :5 siūlai perskaityti

Anonimas
10 months 6 days ago

,,. Archeologai, atsižvelgdami į susidariusių kalnų uolienos amžių, kurioms mažiausiai šimtas milijonų metų, priėjo išvados, kad rastasis plaktukas turėtų būti dar senesnis.“ O gal kalnų uolienoms nėra šimtas milijonų metų, a? Jau rimtai pradeda atsibosti ta evoliucijos teorija. Jei tik randa kokių įrodymų kurie prieštarauja senosios žemės amžiui ar evoliucijai, jie tuoj viską perdirba, kad tik tiktų prie evoliucijos. Mokslu nebegalima pasitikėti. Mokslininkai pamiršo tikrą mokslą, juos dabar valdo jų kvailos ambicijos.
PS. Pasaulinis tvanas daug ką paaiškina, net ir apie tai ką skaitėte šitame straipsnyje.

Unknown
10 months 6 days ago

Ir tu manai kad varžtus paliko dinozaurai ar žmogbezdžionės uolienose? Mokslu negalime pasitikėt? Kad ir kaip bebūtų, kad ir koki korumpuoti mokslininkai būtų (kalbant apie teoriją, kad yra seniausiai išrastas vaistas nuo vėžio ir pan.) Be jų nieko nebūtų, būtumėm palyginus nedaug pažengę nuo neandartaliečių. Bet galiausiai (vėl) Žemės sutvėrimai prieina liepto galą, žmonija nesugeba tiek išsivystyti, kad susiprastų gyventi be bombų, karų ir viso kito š.

as
10 months 6 days ago

sitas straipsnis tikrai pasako realius faktus kas gali nutikt musu zemei,mums ir dievas biblijoj pazadejo nauja zeme ,sena civilizacija isnyksta atgimsta nauja,taip viskas ir eina ratu

Anonimas
10 months 6 days ago

Žmonės tą žeme patys naikina.

wpDiscuz