Projektas „Aldebaran“: pasaulio elito paslaptys (3 dalis)

aldebaras-projektasAnkstesnes projekto „Aldebaran“ dalis galite rasti paspaudus čia.
 
Pseudomokslas Nacilande

 

Willy Otto Oscar Ley gimė turtingoje šeimoje, Berlyne Spalio 21 d., 1906 metais. Jo tėvas Julijus, buvo keliaujantis prekybininkas, kuris turėjo galimybių mokėti už gerą Willy išsilavinimą. Willy buvo kruopštus studentas ir domėjosi beveik kiekvienu mokslu. Jis gilino žinias mene, istorijoj, puikiai kalbėjo keletu kalbų, tačiau niekas neprilygo domėjimuisi gamtos mokslais.

 

Dauguma sekmadienio popiečių jis praleisdavo neseniai atnaujintame Berlyno Natūraliosios Istorijos muziejuje. Ten jis praleisdavo valandų valandas besidomėdamas parodomis ir klausdamas kuratorių begalę klausimu. Pirmo Pasaulinio karo išvakarėse Willy tėvas buvo Britanijoj ir atsitiktinai atsidūrė Isle of Man saloje, kur praleido visą karo metą. Kadangi Willy mama turėjo viena dirbti, kad išlaikyti šeimą, Willy augo su savo tetomis.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

1924 Spalį Willy Ley įžengė į Berlyno universitetą mokytis pagrindinių gamtos mokslų: fizikos, chemijos, biologijos, zoologijos, geologijos, paleontologijos ir astronomijos. Vėliau Willy pajuto, kad jis daugiau susidomėjęs rašyti apie mokslus nei būti mokslininku. Jis žavėjosi daugeliu mokslų ir jautė, kad susikoncentruoti vienam mokslui jis nenorės. Todėl 1925 m jis persikėlė į Kioninsbergo Universitetą studijuoti žurnalistika. Kol jis studijavo, į jo rankas papuolė Hermano Oberth knyga – “Raketa į tarpplanetinę erdvę“.

 

Ši knyga buvo vienas pirmųjų bandymų išversti Konstantino Ciolkovskio teorijas apie kosminius skrydžius, buvo išdėstyta realistinėje perspektyvoje ir technine kalba. Knygos įkvėptas Willy Ley parašė ne techninę knygos versiją. Po knygos “Keliaudamas į kosmosą“ 1926 m išleidimo (knyga buvo labai populiari), Ley pradėjo susirašinėti su beveik kiekvienu raketų entuziastu Europoje. Jis taip pat parašė šimtus straipsnių žurnaluose ir laikraščiuose visame pasaulyje. Willy Ley, tylus studentas atrodė apsėstas raketų paleidimo į kosmosą.

 

Liepos 5-tą 1927 metais, Willy Ley kartu su draugais, raketų entuziastais Max Valier ir Johannes Winkler subūrė pirmą pasaulyje raketų mėgėjų draugiją Verein fϋr Räumschiffahrt (Kosmoso kelionių draugija) žinomą kaip VfR. Ir netrukus visa draugijos komanda pradėjo kurti seriją skystu kuru varomų raketų draugijos laboratorijoj Berlyne. 1929 metais VfR buvo duotas visuomenes įkvėpimas, kai įkūrėjai buvo pakviesti konsultantais vienam iš pirmųjų mokslinių fantastinių filmų „Moteris Menulyje“. Filmas įkvėpė žmones paremti VfR draugiją. Tuo metu prie jos prisijungė daugiau nei 500 rėmėjų. Willy Ley dar padidino draugijos populiarumą išleisdamas (ir būdamas jo editoriumi) žurnalą „Raketa“. Buvo išleista daugiau knygų apie kosminius laivus.

 

Sausio 5-ta 1930 metais VfR draugija sėkmingai išbandė pirmą skysto kuro raketinį variklį. Greit po to puikus 18 metu studentas Verneris von Braunas prisijungė prie draugijos ir per greita laiką pasidarė dominuojanti jėga raketų tyrimo kryptyje. Per kitus porą metų draugija paleido į erdvę dvi raketas naudodami savo bandymų lauką šalia Berlyno. Ateitis atrodė šviesi. Tačiau uždelstos Wall Street finansinės krizės pasekmės 1932 metais negailestingai užgriuvo pasaulį gilia ekonomine krize. Vokietija buvo ypatingai blogoje pozicijoje, kadangi dar prieš krizę Vokietijoje nebuvo nei darbo, nei pinigų. Draugijos padėtis suprastėjo. Narių skaičius sumažėjo ženkliai. Willy Ley sumažino darbų apimtis tikslu pradėtus darbus pratęsti, kai reikalai pasitaisys.

 

Verneris von Braunas turėjo kitokius planus. Jis žinojo kad raketos buvo už Versalio sutarties, pasirašytos po pirmo pasaulinio karo, ribų. Todėl jis kreipėsi į karinę vadovybę, siūlydamas raketinį ginklą ir “sviesią“ jo ateitį. Grupė vadovaujančių karininkų stebėjo vieną iš raketų paleidimų. Nors bandymas nepavyko, tačiau buvo nuspręsta, kad raketų technologija bus prijungta prie karinio Vokietijos arsenalo. Ir tik 20-ties metų Verneris van Braunas gavo darbą vadovauti raketinio ginklo tyrimams Vokietijos karinėse pajėgose.

 

Prisijungimas prie karinių pajėgų nebuvo Willy Ley planuose. Jis buvo taikos šalininkas, tačiau jis išliko draugais su Verneriu van Braunu ir kitais mokslininkais, kurie jau dirbo kariuomenes priežiūroje. Kadangi karinės pajėgos surinko beveik visus mokslininkus buvusius VfR draugijoje, draugija nustojo funkcionuoti. Kad sudurti galą su galu Willy išėjo dirbti į banką tarnautoju. Kartu jis tęsė rašyti straipsnius į laikraščius ir žurnalus kosminių kelionių tema.

 

Willy Ley buvo pasibaisėjęs, kai valstybei vadovauti pradėjo fiureris Adolfas Hitleris. Willy politinės pažiūros iš pagrindų nesutiko su Nacional Socialistinėmis, rasistinėmis idėjomis. Būdamas žydų tautybės, kartu su savo draugais ir tautiečiais (kaip Albertas Einšteinas) jis nujautė ateitį naujoje Vokietijoje. Be didelių pasiruošimų 1935 metais, jis paliko Vokietiją ir išvyko į Didžiąją Britaniją. Iš kur ne už ilgo jis iškeliavo į Jungtines Valstijas.

 

Nėra jokiu įrodymų, kad vokiečiai persekiojo Willy Ley, tačiau jo skubus išvykimas kelia ištarimą, ar be nacionalistų baimes buvo kitų priežasčių tokiam skubiam tėvynės palikimui?

 

Atvykęs į Jungtines Valstijas Willy susisiekė su vietine raketų gamintoju draugija ir padėjo jiems kurti pirmuosius raketinius variklius. Kartu jis nenustojo rašyti knygų ir straipsniu į spaudą. Willy matė, kad amerikiečiai žiūrėjo į raketų mokslą daugiau kaip į mokslinę fantastiką, nei į praktinį tikslą.

 

Kai Amerika prisijungė prie Antro Pasaulinio karo 1941 metais, Ley pasidarė vyriausybes patarėjas, ir to laikotarpio veikla buvo apgaubta paslapties skraiste. Po karo Willy susitiko su daugeliu savo kolegų iš senosios VfR draugijos, kai Verneris von Braunas ir daugelis raketinės technologijos specialistų buvo slaptai atgabenti į Ameriką operacijos Paperclip metu. Žinoma Verneris von Braunas tuo metu jau buvo išleidęs raketa V-2. Jo ir kolegų žinios buvo daug toliau nutolę nuo mėgėjiškų Willy Ley žinių.

 

1947 metais gegužę Willy Ley išleido labai neprastą straipsnį žurnale „Stulbinanti mokslinė fantastika“. Straipsnis vadinosi „Nacilando pseudomokslas“. Straipsnis palietė iš tikrųjų keistą, trunkantį visą režimo laikotarpį, nacių mokslininkų darbo pagrindą.

 

Pirmaisiais šio šimtmečio dešimtmečiais dvi didžiausios modernaus mokslo teorijos – Reliatyvumas ir Kvantinė mechanika buvo sukurtos Vokietijoje. Tačiau be augančiai antisemitizmo bangai šios dvi teorijos buvo atmestos kaip žydų mokslas ir pripažintos negaliojančios. Reliatyvumo teorija buvo sukurta Alberto Einšteino, kuris buvo žydas. Kvantinė mechanika buvo sukurta ne žydų – Erwin Srodinger ir Werner Heisenberg, tačiau toliau teorija buvo tobulinama mokslininkų Max Born ir kitų, kurie buvo žydai. Atsitiktinai tuo laiku buvo iškeltos neįprastos teorijos, kaip veikia Visata.

 

Tas teorijas sudarė tokie darbai, kaip Suktuko (vilkelio) tyrimas, Tuščiavidurės Žemės doktrina, Kosminio ledo teorija. Suktuko teorijos panaudojimo pavyzdys būtų kai, mokslininkai suko vilkelį ant žemėlapio, kad jis parodytų kur rasti mineralus. Tuščiavidurės Žemės rėmėjai tikėjo, kad mes gyvename viduje Žemės ir laikomi prie jos paviršiaus ne gravitacijos, o išcentrinės Žemės sukimosi jėgos. Kosminio ledo teorijos pagrindas buvo tai, kad visa Visata yra iš ledo. Kaip tai neskambėtų neįtikėtinai, kosminio ledo teorija tapo nacistinės Vokietijos oficiali doktrina.

 

Šios teorijos pagrindai buvo padėti 1890-tais metais, Vienos pasiturintis kalnakasybos inžinierius ir mėgėjas astronomas Hoebiger buvo įsitikinęs, kad Mėnulis, tai milžiniškas ledo rutulys. Hoerbiger parašė nemažą knygą, kur buvo išdėstyta jo kosminė teorija. Teorija sako, kad Visata prasidėjo nuo milžiniško ledo rutulio – ledinės žvaigždės, kuri kažkuriuo metu susprogo, sudarydama kitas žvaigždes ir planetas.


wpDiscuz