Ar visata gyva?

visata-gyvaJūs jau buvote susidūrę su tokiomis analogijomis: atomai primena saulės sistemas, stambios visatos struktūros panašios į žmogaus smegenų neuronus. O štai dar daugiau sutapimų: žvaigždžių galaktikoje, galaktikų visatoje, atomų ląstelėje skaičius yra daugmaž vienodas (nuo 10^11 iki 10^14). Kyla klausimas, toks, kokį suformulavo ir Maikas Chjuzas (Mike Paul Hughes):

 

Ar tik mes nesame paprasčiausios ląstelės gerokai didesnio kūrinio smegenyse, kuris dar neturi sąmonės? Kaip galime tai sužinoti? Kaip tai galime ištirti?, – klausia alternatyvių naujienų portalas infa.lt.

 

Nežinau, ar patikėsite, tačiau idėja, kad bendra visa ko visatoje visuma yra protinga būtybė, egzistuoja jau labai seniai ir yra koncepcijos Marvelo Visata ir galutinio kūrinio – Amžinybės – dalis.

 

smegenys-visata

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Sunku tiesiai atsakyti į tokį klausimą, kadangi mes nesame 100 % įsitikinę, ką iš tikro reiškia sąmonė ir sąmoningumas. Tačiau esame tikri dėl kai kurių fizikinių dalykų, kurie leis mums rasti geriausią atsakymą iš galimų, įskaitant ir atsakymus į šiuos klausimus:

 

– Koks Visatos amžius?
– Kaip ilgai atskiri objektai privalo siųsti vienas kitam signalus ir gauti juos iš vienas kito?
– Kokio dydžio yra stambiausios struktūros, susietos gravitacija?
– Kokį signalų kiekį turi turėti susietos ir nesusietos įvairių dydžių struktūros, kad galėtų abipusiai keistis įvairia informacija?

 

Jei atliksime tokius skaičiavimus ir juos palyginsime su tais duomenimis, kurie yra net pačiose mažiausiose struktūrose, panašiose į smegenis, tuomet galėsime rasti bent jau artimiausią atsakymą į klausimą, ar kur nors visatoje egzistuoja kosminės struktūros, turinčios protinių gabumų.

 

Visata nuo Didžiojo sprogimo egzistuoja maždaug 13,8 milijardo metų ir nuo to laiko ji plečiasi gana greitai (tačiau plėtimasis lėtėja), o susideda ji iš maždaug 68 % tamsios energijos, 27 % tamsios materijos, 4,9 % iš normalios materijos, 0,1 % neutrinų ir maždaug 0,01 % fotonų (šis procentinis santykis anksčiau buvo kitoks – tuomet, kai energija ir radiacija turėjo daugiau reikšmės).

 

Kadangi šviesa visada juda šviesos greičiu – per besiplečiančią visatą, tai mes galime nustatyti, koks įvairių komunikacijų kiekis buvo panaudotas tarp dviejų objektų, įtrauktų į šį plėtimosi procesą. Jei „komunikacija“ vadinsime laiką, reikalingą perduoti ir gauti informaciją viena kryptimi, tai būtent tai ir yra tas kelias, kurį galime įveikti per 13,8 milijardų metų.

 

– 1 komunikacija: iki 46 milijardų šviesmečių, visa tiriama visata;

 

– 10 komunikacijų: iki 2 milijardų šviesmečių arba maždaug 0,001 % visatos, artimiausios 10 milijonų galaktikų;

 

– 100 komunikacijų: beveik 300 milijonų šviesmečių arba beveik tiek, kiek yra iki Komos Spiečiaus (Coma Cluster), kuriame yra maždaug 100 tūkstančių galaktikų;

 

– 1000 komunikacijų: 44 milijonai šviesmečių, beveik iki pat Mergelės Spiečiaus (Virgo Cluster) ribų, ten yra maždaug 400 glaktikų;

 

– 100 tūkstančių komunikacijų: 138 tūkstančiai šviesmečių arba visas Paukščių Tako ilgis, neišeinant už jo ribų;

 

– 1 milijardas komunikacijų: 14 šviesmečių arba tik artimiausios 35 (maždaug) žvaigždės bei rudosios nykštukės; šis skaičius keičiasi žvaigždėms judant galaktikos viduje.

 

Mūsų lokali grupė turi gravitacinius ryšius – ji susideda iš mūsų, Andromedos, Trikampio galaktikos (Triangulum Galaxy) ir dar, galbūt, 50 kitų, gerokai mažesnių nykštukių, galiausiai visos drauge jos suformuoja vientisą keleto šimtų tūkstančių šviesmečių dydžio sąryšio struktūrą (tai priklauso nuo struktūros dydžio).

 

Daugelio grupių ir spiečių laukia toks likimas: visos turinčios sąryšį galaktikos jų viduje suformuos vieningą, milžinišką keleto šimtų tūkstančių šviesmečių dydžio struktūrą, ir ši struktūra egzistuos maždaug 110^15 metų. Tuomet, kai visatos amžius 100 tūkstančių kartų viršys dabartinį, paskutinės žvaigždės išnaudos savo energiją ir užges ir tik reti blyksniai bei susidūrimai vėl iššauks sintezę; taip tęsis, pakol patys objektai nepradės gravitaciškai atsiskirti vienas nuo kito – maždaug po 10^17-10^22 metų.

 

Bet šios atskiros didelės grupės vis didesniu greičiu tols viena nuo kitos todėl ilgą laiką neturės galimybės susitikti ar sukurti tarpusavio komunikaciją. Jei pavyzdžiui, mes pasiųstume signalą iš mūsų vietos šviesos greičiu, tai galėtume pasiekti tik 3 % šiuo metu stebimos visatos galaktikų, visos kitos yra mums nepasiekiamos amžiams. Todėl atskiros susijusios grupės arba spiečiai yra viskas, ko galime tikėtis, o mažiausios, tokios kaip mes (tokių dauguma) susideda iš maždaug trilijono (10^12) žvaigždžių, o stambiausios (kaip Komos spiečius ateityje) – iš maždaug 10^15 žvaigždžių.

 

Tačiau jei mes norime atrasti sąmoningumą, tai geriausia būtų lyginti su žmogaus smegenimis, kurios turi apie 100 milijardų (10^11) neuronų ir mažiausiai 100 trilijonų (10^14) neuronų junginių ir kiekvienas iš neuronų įsiplieskia maždaug 200 kartų per sekundę. Jei imsime tai, kad žmogaus gyvenimas vidutiniškai tęsiasi 2-3 milijardus sekundžių, tai per visą periodą gaunasi labai daug signalų! Prireiks žvaigždžių tinklo, susidedančio iš trilijonų žvaigždžių, nutolusių per milijoną šviesmečių ir 10^15 metų tik tam, kad gautume kažką panašaus į tą kiekį neuronų, neuronų junginių ir perduodamų signalų žmogaus smegenyse. Kitaip sakant, šių skaičių visuma – žmogaus smegenims ir didelėms, visiškai susiformavusioms galaktikoms – yra palyginami dydžiai.

 

Vis dėlto didžiausias skirtumas yra tas, kad neuronai smegenyse turi atitinkamas junginių struktūras, o žvaigždės galaktikų ar grupių viduje greitai keičia savo vietą, tai artėdamos, tai toldamos viena nuo kitos, įtakojamos visų likusių galaktikos žvaigždžių. Manome, kad toks šaltinių ir orientacijų atrankos būdas neduoda susiformuoti jokioms stabilioms signalinėms struktūroms, tačiau tai yra būtina, arba ne. Remiantis tuo, ką žinome apie tai, kaip atsiranda sąmonė (smegenyse), aš manau, kad paprasčiausiai per mažas kiekis sutartinės informacijos juda tarp skirtingų darinių tam, kad tai taptų įmanoma.

 

Bendras signalų, galinčių dalyvauti galaktiniame lygyje žvaigždžių egzistavimo metu, kiekis yra patrauklus ir įdomus bei liudija apie potencialą tų informacinių apsikeitimų, kuriuos turi kitas dalykas, apie kurį žinome tai, kad jis turi sąmonę. Vis dėl to,turime pažymėti štai ką: net jeigu to pakaktų, tai mūsų galaktika būtų ekvivalenti ką tik, prieš 6 valandas gimusiam kūdikiui – ne ypatingai geras rezultatas. O gerokai didesnės sąmonės kol kas dar nėra.

 

Mes galime teigti, jog „Amžinybės“ koncepcija, apimanti visas visatos žvaigždes ir galaktikas, be abejo yra per didelė, jei įvertintume tamsios energijos buvimą ir tai, kas mums žinoma apie mūsų visatos likimą. Deja, vienintelis būdas tai patikrinti yra arba modeliavimas (šis būdas turi savų trūkumų), arba tiesiog reikia sėdėti, laukti ir stebėti, kas vyksta. Kol gerokai didesnio masto protas neatsiųs mums „protingo“ signalo, mums lieka tik grafo Montekristo pasirinkimas: laukti ir tikėtis.

 

Parengė: Darius Dimbelis

 

Inf. šaltinis: infa.lt


wpDiscuz