Etnologė N.Marcinkevičienė kalba apie mirtį ir jos paslaptis

gyvenimas-mirtis-po„Mirtis visada šalia, visada už nugaros. Nereikia jos bijoti, verčiau stebėti ženklus ir priimti juos kaip įspėjimą“, – naujienų portalui diena.lt monologą apie mirtį pradeda Lietuvos liaudies kultūros centro papročių ir apeigų poskyrio vadovė etnologė Nijolė Marcinkevičienė.

 

Įslaptinta mirties valanda

 

Liaudies išmintis byloja, kad mirtis į dantis nežiūri – pasiima ir jauną, ir seną. Niekas nežino, kada išmuš jo paskutinioji, nors tikima, kad kadaise buvo kitaip. Vienoje sakmėje pasakojama, kaip Dievas, pasivertęs elgeta, vaikščiojo po žemę. Žiūri, žmogus tvorą renčia iš šiaudų. Nustebo Dievas ir klausia, kodėl gi šiaudai, juk nuo menkiausio vėjo pūstelėjimo tvoros neliks? Žmogus atsiduso ir tarė: „Aš juk už dviejų savaičių mirsiu – mano gyvenimui užteks.“ Dievas giliai susimąstė ir nutarė, kad žmogui nereikia žinoti mirties valandos.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Nors mirties visais laikais bijomasi, manoma, jog ji teisinga. Tai iliustruoja kitas pasakojimas. Manyta, kad šeimos, kurioje dažnai mirdavo vaikai, tėvui reikia išeiti į gatvę ir pirmą pasitaikiusį žmogų pakviesti į kūmus. Vienas žmogelis taip ir padarė, bet nusprendė kviesti ne pirmą sutiktą, bet teisingą praeivį. Eina eina ir sutinka aukštą, liekną, barzdotą vyrą.

 

Pasirodo, tai Dievas. Žmogelis ir sako: „Ne, Dieve, tu neteisingas: turtuoliams dar daugiau visko duodi, o vargšus palieki skursti. Nenoriu, kad būtum krikštatėviu.“ Keliauja toliau ir sutinka mirtį. Sako, mirtie, tu tinki, nes esi visiems teisinga, į dantis nežiūri. Kartą žmogelis atėjo pas mirtį, kaip pas krikštamotę, į svečius. Žiūri, kambaryje labai daug lempučių: vienos dega, blyksi, kitos vos rusena, beveik smilksta. Mirtis paaiškino, kad ten – gyvybės. Žmogus pamatė, kad jo žvakė jau beveik užgesusi. Ėmė prašyti, kad mirtis žibalo šliūkštelėtų, tačiau šioji pasakė ne, nes yra teisinga kūma.

 

Per išmonę, per fantaziją žmonės paaiškindavo dalykus, kurie iš esmės yra nesuprantami. Tai tam tikra savęs nuraminimo forma.

 

Vaikus apklosto, nuramina

 

Liaudies išmintyje už mirtį stipresnė tik motinos meilė. Manyta, kad motinų sielos grįžta aplankyti žemėje paliktų vaikelių, jų pagloboti. Viena 82 metų moteris, kurios prisiminimus užrašiau, pasakojo Lietuvoje gana plačiai žinomą atsitikimą. Girdi, budint vieną gūdžią naktį iškvietimų nebuvo, todėl greitosios pagalbos gydytoja prisnūdo ir susapnavo, kad atėjo moteris ir ragino važiuoti pas mergaitę, kuri labai serga. Prabudo gydytoja, nubėgo pas budėtoją, tačiau šis patikino, kad niekas neskambino.

 

Gydytoja vėl užsnūdo savo kabinete. Sapne ją vėl aplankė ta pati moteris, tik šįkart pasakė ir adresą, kuriuo reikia važiuoti. Gydytoja prabudo ir leidosi į kelionę. Atvyksta prie trobos, beldžia į duris. Jas atidaro apsiverkusi senyvo amžiaus moteriškė ir pasiguodžia, kad jos anūkė labai serga, o namie telefono nėra. Gydytoja apžiūrėjo mergaitę, davė vaistų ir prie jos lovos pamatė jaunos moters nuotrauką. Senolė paaiškino, kad tai tos mergaitės mama, mirusi prieš kelerius metus. Tada gydytoja ir suprato, kas ją sapne ragino važiuoti.

 

Mirusių motinų sielos dažniausiai atklysta savo vaikų apklostyti. Kita moteris pasakojo: „Pavargę po rugiapjūtės namiškiai sukrenta miegoti. Staiga pradeda verkti kūdikis, o taip sunku pasikelti iš lovos. Šiaip taip pasikeli ir matai, kaip lopšys tarsi savaime supasi, o vaikas į kažką rankutes tiesia.“ Tokie vaizdiniai iškyla tarsi sapno, tarsi budėjimo momentu. Vaikai visais laikais svajodavo mamytes pamatyti sapne. Ar girdėjote tokį posmelį: „Ar žinai mamyte, ką dievulis sakė? / Leis vaikams matyti mamytes sapne. / Angelai nuties tau baltų lelijų taką. / Tik ateik, brangioji, ateik pas mane.“

 

Apie mirties nuojautą

 

Senyvo amžiaus žmogui mirtis nėra tokia baisi, kaip artimiesiems jos laukimas. Psichologiškai pasiruošti neišvengiamam atsisveikinimui visais laikais padėdavo tam tikri gamtos, aplinkos reiškiniai, sapnai. Mirtį nujaučia ir pats žmogus, ir aplinkiniai, šie ją perskaito įvairiuose ženkluose, pavyzdžiui, sapnuose aplanko mirę giminaičiai ir išsiveda. Esu užrašiusi tokį vienos moters pasakojimą: „Pamenu, mamytė sapnavo savo mirusią draugę Rudzinskienę: atėjo, apsigaubusi skara, liepė ir mamai skarą pasiimti. Sako, einam. Mamytė mirė, nors jai buvo tik 46 metai.“

 

Jei girdi, kad tave šaukia, o atsisukęs nieko nepamatai, tai šaukia mirtis. Reikia atsisukti ir gerai apsidairyti, įsitikinti, kad kas nors iš tikrųjų už nugaros stovi, kitaip gero nelauk… Pastebėta ir kitų mirties pranašų: paukštis daužosi į langą ar atsitūpęs žiūri vidun ir į stiklą stuksena snapu, pradeda nė iš šio, nė iš to pelėdos rėkti, varnos nuo stogo ar medžių viršūnių krenta žemyn klykdamos, šuo kaukia, žiūrėdamas į žemę. Sakoma, jei kaukia, žiūrėdamas aukštyn, bus gaisras, jei žemyn – laidotuvės. Jei katinas ar šuo netikėtai išeis iš namų – mirs šeimininkas. Jei durys pačios atsidaro – Anapilin išeis kas nors iš namiškių.

 

Būna, žmogus serga, mažai valgo, bet netikėtai atgauna apetitą ir sočiai prisikemša – pastebėta, kad jis stiprinasi prieš paskutinę kelionę. Štai tokie daugiausia paplitę liaudiški pastebėjimai apie mirties nuojautą.

 

Saldus pienas ir karšti akmenys

 

Iš tikrųjų nė vienas nebuvome numirę ir neturime mirties patirties. Todėl yra daugybė aspektų, kaip kiekvienas įsivaizduoja mirtį. Tačiau laikui bėgant tie įsivaizdavimai susigrupavo ir pomirtinis pasaulis įgijo tam tikrus rėmus.

 

„Tėvas sakydavo, kad danguje valgo saldų pieną, o pekloje – karštus akmenis“, – pasakojo viena moteris. Laikui bėgant, tautosaka išvirto net į anekdotus: „Dūšia priėjo prie dangaus vartų – šv. Petras įleido. Visur šviesu, šilta, gera, visi šventas giesmes gieda, meldžiasi. Dūšiai pasidarė nuobodu. Pažvelgė žemyn pro stiklines dangaus grindis ir išvydo, kad apačioje visi šoka, muzika groja, stalai gėrimais ir valgiais nukrauti. O mergų gražumas!

 

Dūšia paklausė šv. Petro, kas ten per salė, kur taip linksma? Šv. Petras paaiškino, kad apačioje pragaras. Dūšia pagalvojo ir pasiprašė išleidžiama ten, kur smagiau. Šv. Petras atrakino dangaus vartus, bet įspėjo: “Išeiti galima, bet sugrįžti – ne.„ Dūšia nepersigalvojo ir akimirksniu atsidūrė pragare. O ten velniai ją šakėmis griebė ir į smalą įgrūdo. Žmogaus dūšia rėkia, klykia, prašosi atgal ir klausia, kur ta muzika, kur mergos, kur degtinė?! Velnias ir atsakys: “Tai buvo tik reklama.“

 

Ir vėlei reikia paguodos

 

Pagal krikščionybę siela, mirus žmogui, palieka kūną. Bet dar yra ir kitas, senesnis, terminas – „vėlė“. Kalbininkas Kazimieras Būga sako, kad „vėlė“ kilusi nuo žodžio vėjas – kitaip tariant, tai siela, blaškoma vėjo. Manoma, kad vėlė gyvena žemėje, kažkur tarp mūsų.

 

Ir vėlei būdinga visa tai, kas fiziniam žmogaus kūnui: vėlei reikia ir šilumos, ir grožio, paguodos, net maisto. Todėl per Vėlines ir puošiame kapus. Pagal seniausius papročius vėlės gyvos tiek, kiek mes prisimename mirusiuosius. Jos suaktyvėja tada, kai mes apie juos kalbame, aptarinėjame, kokias gėles sodinsime, kokias žvakes pirksime.

 

Žmogus, būdamas iš prigimties egoistas, vėles globoja ir elgiasi su mirusiais taip, kad jam pačiam būtų gerai. Tikėta, kad vėlėms gera darai, šelpdamas elgetas. Juk yra daugybė sakmių, kaip Dievas vaikšto po žemę, pasivertęs elgeta. Žmonės aukodavo elgetoms, nes ką žinai, gal tas apšepęs prie bažnyčios sėdintis varguolis ir yra Dievas?

 

Be to, manyta, kad elgeta, beturtis klajūnas, turi daug laiko maldai, todėl per Vėlines žmonės aukodavo varguoliams duonos, kad šie pasimelstų už mirusiuosius. Štai ką pasakojo moteris, gyvenanti Trakų rajone: „Mano draugaitė sapnuoja, kad nusileidžia į kažkokį požemį, regi stalą, puotaujančius žmones. Sako, o mano vyras kampe nusiminęs sėdi. Klausiu, Mykolai, kodėl tu tokis markatnas? Jis pasiguodė: “Štai, matai, ant stalų tiek valgio, o aš tai nieko neturiu. Taip norėčiau grucės.„ Po to sapno draugaitė nunešė tokiai varguolei grucės. Po kiek laiko susapnavo vyrą kalbant: “Jei tai Mockei gerai, tai ir man gerai.“

 

Duona ir pyragai

 

Žmonės dar prisimena, kaip prieš Vėlines mamos kepdavo pyragus: „Mūsų šeimoje buvo mirę du broliukai ir dvi sesutės. Jų daliai motina kepė keturias bandukes. Dar maža būdama stovėdavau ir žiūrėdavau, kaip ji tai darė. Taip atidžiai stengdavosi visas vienodo dydžio padaryti, kad ir po mažą trupinėlį tešlos nuo vienos atimdavo, kitai pridėdavo, apklostydavo ir krosnin šaudavo. Už didelius mirusius kepė didelius pyragus. Juos supjaustydavo į keturias lygias dalis ir sakydavo – už didelius mirusius duosime pyrago kampą. Visų šventųjų dieną teko būti bažnyčioje. Tai atrodė, kad ubagų iš viso svieto susirinko. Kiekvienas jų rankoje rožančių turėjo, poterius apygarsiai niurnėjo. Prie savęs pasidėję po tris dideles terbas: į vieną krovė pyragus, į antrą duoną, į trečią gautą mėsos gabalėlį. Žmonės duoną duodami minėjo mirusiojo vardą, kad už jo dūšią elgeta pasimelstų.“

 

Kupiškio apylinkėse dar ne taip seniai mirusiesiems klodavo lovą: nauja, pačia gražiausia patalyne, uždegdavo žvakę ir pasimelsdavo. Moteriškė, gimusi 1920 m., pasakojo, kad jos laikais į kapines neidavo, nesimelsdavo, nedegindavo žvakių, bet pagamindavo valgių: kruopienę, barščius, kepdavo avies skrandį. Stalo kampe padėdavo tuščią dubenėlį ir visų šių patiekalų įdėdavo naminėms dūšioms.

 

Kai kuriuose regionuose kapus puošdavo saldainiais, pyragėliais, kitur ant kapų paberdavo trupinių, kad paukščiai nulestų ir atsidėkodami giesmėmis linksmintų mirusiųjų vėles.

 

Gedėkime, bet paleiskime

 

Kryžių statymas ir žvakių deginimas pakelėse, žuvusiųjų vietose, atėjęs iš senų laikų. Tikima, kad vėlė, kol randa nuolatinę buveinę, vis grįžta į nelaimės vietą. Ji ten ateina pailsėti, todėl jai lengviau, jei randa kokią gėlę. Sakoma, kad tik ant medinio kryželio vėlė pailsi, todėl metus ant kapo turi stovėti tas vadinamasis laikinas medinis kryžius. Ant akmeninio ar geležinio vėlė nepailsi, jai šalta. Kad ir kaip būna skaudu, praėjus keturioms savaitės po žmogaus mirties, reikia jį paleisti: nebedeginti žvakių, neverkti.

 

Viena moteris, labai gedėjusi žuvusio sūnaus, pasakojo: „Sapnuoju, kad važiuoju automobiliu, kelyje mane sustabdo sūnus, įlipa ir griežtai sako: “Nežinau, ką tau padarysiu, jei manęs verksi. Juk man pilnus vandens kibirus tenka tampyti.“ Kiti pasakoja, kad sapne apsireiškęs artimasis skundžiasi, kad jam šalta arba šlapia.

 

Todėl nereikia būti savanaudžiams ir paskęsti gedule, verčiau pagalvokite, kaip gi ta vėlė jaučiasi, ar jai ramu… O ir žvakių per daug nedeginkime, užtenka ir vienos, jei dvi – tai ir labai gerai.

 

Parengė: Dovilė Jablonskaitė

 

dienaltlogo


Facebook komentarai
2 komentarų "Etnologė N.Marcinkevičienė kalba apie mirtį ir jos paslaptis"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
Sirin

Labai įdomus straipsnis. Ačiū :)

Thievadn

Labai įdomu

wpDiscuz