Mokslas ant grandiozinio atradimo slenksčio: mes neegzistuojame

matrica-gyvenimasAtsiranda vis daugiau įrodymų, jog kai kurios Visatos dalys gali būti ypatingos. Vienas iš šiuolaikinės astrofizikos kertinių akmenų yra kosmologinis principas. Pasak kurio, Žemėje stebėtojai mato tą patį, ką ir stebėtojai iš bet kurio kito Visatos taško, ir kad fizikos dėsniai visur vienodi.

 

Daugybė stebėjimų patvirtina šią idėją. Pavyzdžiui, Visata atrodo mažiau ar daugiau vienodai visomis kryptimis, beveik panašiu galaktikų išsidėstymo tankiu visomis kryptimis, rašo alternatyvios informacijos portalas infa.lt.

 

Tačiau pastaraisiais metais, kai kurie kosmologai pradėjo abejoti šio principo tikrumu.

X
f
Prisijunk prie mūsų ir Facebook'e! Spausk

 

Jie nurodo į duomenis, gautus tiriant 1 tipą supernovų, kurios tolsta nuo mūsų vis didėjančiu greičiu, kas nurodo ne tik į tai, jog Visata plečiasi, bet ir to plėtimosi greitėjimą.

 

Įdomu tai, kad greitėjimas nėra vienodas visoms kryptims. Kai kuriomis kryptimis Visata greitėja greičiau, nei kitomis. Tačiau kiek galima tikėti šiais duomenimis? Įmanoma, jog tam tikromis kryptimis mes stebime statistinę paklaidą, kuri išnyks teisingai išanalizavus gautus duomenis.

 

Rong Chen Cai ir Dong-Liang Tuo iš teorinės fizikos instituto prie Kinijos mokslo akademijos Pekine, dar kartą patikrino gautus 557 supernovų duomenis iš visų Visatos dalių ir atliko pakartotinius skaičiavimus.

 

Šiandien jie patvirtino esant skirtingumus. Pagal jų paskaičiavimus, labiausiai pagreitėjimas vyksta šiaurinio pusrutulio Laputės žvaigždyne. Šie duomenys atitinka kitus ištirtus duomenis, pasak kurių kosminiame foniniame mikrobangų spinduliavime egzistuoja skirtingumai.

 

Tai gali priversti kosmologus padaryti drąsią išvadą: komologinis principas klaidingas. Kyla jaudinantis klausimas: kodėl Visata nevienalytė ir kaip tai atsilieps egzistuojantiems kosmoso modeliamss?

 

Ruoškitės galaktiniam kraustymuisi

 

Grupė tyrinėtojų iš JAV ir Kanados paskelbė tinkamų gyvybei formuotis zonų žemėlapį Paukščių tako žvaigždyne. Mokslininkų straipsnis priimtas publikavimui Astrobiology žurnale, o jos perspausdinimas prieinamas arXiv.org tinklapyje.

 

Atitinkamai šiuolaikiniam įsivaizdavimui, tinkama gyvenimui galaktikos zona (Galactic Habitable Zone – GHZ) nustatoma kaip regionas, kur yra pakankamai sunkiųjų elementų formuotis planetoms iš vienos pusės, ir kurie nesukelia kosminių kataklizmų iš kitos. Pagrindiniai kataklizmai, mokslininkų nuomone, yra supernovų sprogimai, kurie gali lengvai „sterilizuoti“ visą planetą.

 

Tyrimo rėmuose mokslininkai sukūrė žvaigždžių formavimosi procesų kompiuterinį modelį, o taip pat supernovos Ia tipo (balti nykštukai dvigubose sistemoje, vagiantys kaimyno materiją) ir II tipo (žvaigždės, kurios masė lygi 8 saulėms, sprogimas). Pasekoje astrofizikams pavyko nustatyti Paukščių tako regionus, kurie teoriškai yra tinkami gyventi.

 

Be to, mokslininkai nustatė, jog aplink mažiausiai 1,5 procento visų galaktikos žvaigždžių (tai yra apytiksliai 4,5 milijardai iš 3×1011 žvaigždžių) skirtingu laiku galėjo egzistuoti gyvenamos planetos.

 

Tuo pačiu 75 procentai tų hipotetinių planetų turi būti potvynių įtakoje, t. y. pastoviai „žiūrėti“ į žvaigždę vienu šonu. Ar įmanoma gyvybė tokiose planetose – astrobiologų ginčo objektas.

 

GHZ apskaičiavimui mokslininkai panaudojo tą pati metodą, kurį naudoja analizuodami gyvenamąsias zonas aplink žvaigždes. Tokia zona paprastai vadinamas regionas aplink žvaigždę, kuriame akmeniniame planetos paviršiuje gali egzistuoti vanduo skystu pavidalu.

 

Mūsų Visata – holograma. Ar egzistuoja reali tikrovė?

 

Hologramos sandara – „visuma kiekvienoje dalelėje“ – pateikia mums visiškai naują procesų sandaros ir egzistavimo tvarkos būdą. Mes matome objektus, pavyzdžiui, elementarias daleles, išskirstytais todėl, kad matom tik realybės dalį. Tos dalelės – ne atskiros „dalys“, o daug gilesnės vienybės kraštai. Kur kas gilesniame realybės lygmenyje tokios dalelės – ne atskiri objektai, o lyg tęstinumas kažko labiau fundamentalaus.

 

Mokslininkai priėjo išvados, jog elementarios dalelės geba sąveikauti viena su kita nepriklausomai nuo atstumo ne dėl to, jog jos keičiasi kažkokiais paslaptingais signalais, o todėl, kad jų atskirumas – iliuzija.

 

Jeigu dalelių atskyrimas – tai iliuzija, vadinasi, daug gilesniame lygmenyje visi objektai pasaulyje begaliniai susiję tarpusavyje.

 

Anglies atomo elektronai mūsų smegenyse susiję su kiekvienos lašišos, kuri įplaukia, kiekviena širdimi, kuri plaka ir kiekviena žvaigžde, kuri žiba danguje elektronais.

 

Holograma teigia tai, jog ir mes – holograma

 

Mokslininkai iš astrofizikos tyrimo centro lFermilab vardo laboratorijoje šiandien dirba siekdami sukurti „Holometro“ (Holometer) prietaisą, kurio dėka jie galės paneigti viską, ką žmonija šiandien žino apie Visatą.

 

Prietaiso „Holometras“ pagalba specialistai tikisi įrodyti arba paneigti beprotiškus prielaidas apie tai, kad trimatė Visata tokiu pavidalu, kokią mes ją žinome, tiesiog neegzistuoja, būdama niekuo kitu, kaip tik savotiška holograma. Kitais žodžiais tariant, mus supanti realybė – iliuzija ir nieko daugiau.

 

…Teorija apie tai, jog Visata yra holograma, grindžiame ne taip seniai atsiradusiomis prielaidomis, kad erdvė ir laikas Visatoje nėra nenutrūkstami.

 

Jie, esą susideda iš atskirų dalių, taškų – lyg iš pikselių, dėl ko negalima didinti Visatos „atvaizdo mastelio“ be galo, prasiskverbiant vis giliau ir giliau į jos esmę. Pasiekus kažkurią reikšmę Visata tampa lyg labai blogos kokybės skaitmeninis vaizdas – neryški, susiliejusi.

 

Įsivaizduokite įprastą nuotrauką iš žurnalo. Ji atrodo lyg vieningas nenutrūkstamas vaizdas, tačiau pradėjus tam tikro lygio didinimą, išsiskaido į taškus, sudarančius vieningą visumą. Ir mūsų pasaulis taip pat yra lyg surinktas iš mikroskopinių taškų į vieningą gražų ir net išgaubtą paveikslėlį.

 

Stulbinanti teorija! Ir dar visai neseniai jos niekas rimtai nevertino. Tik pastarieji juodųjų skylių tyrinėjimai įtikino daugumą tyrinėtojų, jog „holografinėje“ teorijoje yra kažkas tokio.

 

Reikalas tame, jog astronomų aptiktas nuolatinis juodųjų skylių palaipsnis išgaravimas laikui bėgant privesdavo prie informacinio paradokso – visa turima informacija apie skylių vidaus turinį tokiu atveju dingtų.

 

O tai prieštarauja informacijos išsaugojimo principui.

 

Tačiau Nobelio premijos laureatas fizikos srityje, Gerard ‘t Hooft remdamasis Jeruzalės universiteto profesoriaus Jacob Bekenstein darbais, įrodė, jog visa informacija, esanti trimačiame objekte, gali būti išsaugota dvimatėse ribose, likusiose po objekto sunaikinimo, – lygiai taip pat, kaip ir trimačio objekto atvaizdą galima patalpinti į dvimatę hologramą.

 

Mokslininkui kartą suveikė fantazija

 

Pirmą kartą „beprotiška“ idėja apie Visatos iliuziškumą gimė Londono universiteto fizikui David Bohm, Alberto Einšteino bendražygiui XX amžiaus viduryje.

 

Pasak jo teorijos visas pasaulis sukurtas panašiai kaip holograma. Kaip kiekvienas kiek įmanoma mažiausias hologramos gabalėlis turi savyje pilną trimačio objekto atvaizdą, taip ir kiekvienas egzistuojantis objektas „įterpiamas“ į kiekvieną savo sudedamųjų dalių.

 

– Iš to seka, kad objektyvi realybė neegzistuoja, – padarė tada stulbinančią išvadą profesorius Bohm. – Net nežiūrint į jos akivaizdų tankumą, Visata savo esme – fantazmas, gigantiška, ištaigingai detalizuota holograma.

 

holograma

 

Priminsime, jog holograma yra trimatė nuotrauka, padaryta lazerio pagalba. Kad ją sukurti, pirmiausiai fotografuojamas objektas turi būti apšviestas lazerio šviesa. Tada antrasis lazerio spindulys, susitapatindamas su atspindėta šviesa nuo objekto, pateikia interferencinį paveikslą-atvaizdą (kaitaliojant spindulių minimumą ir maksimumą), kuris gali būti užfiksuotas juostelėje.

 

Paruošta nuotrauka atrodo kaip beprasmiškas šviesių ir tamsių linijų sluoksniavimasis. Tačiau tereikia tik nuotrauką apšviesti kitu lazerio spinduliu ir iš karto atsiranda trimatis išeities objekto atvaizdas.

 

Trimatis vaizdavimas ne vienintelė puiki hologramai būdinga savybė.

 

Jeigu hologramą su vaizdu, pavyzdžiui, medžiu, perpjauti pusiau ir apšviesti lazeriu, kiekviena dalis išlaikys vientisą to paties ir tokio pat dydžio medžio vaizdą. Jei toliau pjaustyti hologramą į daug mažesnius gabalelius, kiekviename jų mes vėl aptiksime visą objekto atvaizdą.

 

Skirtingai nuo įprastos nuotraukos, kiekvienoje hologramos dalyje yra informacija apie visus objektus, tačiau suproporcingai atitinkamu vaizdo ryškumo sumažėjimu.

 

– Hologramos principas „viskas kiekvienoje dalyje“ leidžia mums visiškai naujai pažvelgti į organizuotumo ir nuoseklumo klausimą, – aiškina profesorius Bohm. – Beveik visa vakarų mokslo istorija vystėsi su idėja apie tai, jog geriausias būdas suprasti fizinį fenomeną, ar tai būtų varlė, ar atomas, – tai išskrosti jį ir ištyrinėti sudedamąsias dalis.

 

Holograma mums parodė, kad kai kurie dalykai Visatoje nepasiduoda tyrimams tokiu būdu. Jei mes skrosime ką nors holografinio, mes negausime dalių, iš kurių tai susideda, o gausime tą patį, tačiau mažesnio aiškumo.

 

Ir čia atsirado viską į vietas sustatantis aspektas (ASPECT)

 

„Beprotiškai“ idėjai Bohm’ą pastūmėjo dar ir tuo laiku daug triukšmo sukėlęs sensacingas eksperimentas su elementariomis dalelėmis. Fizikas iš Paryžiaus universiteto Alain Aspect 1982 metais aptiko, jog tam tikrose sąlygose elektronai geba akimirksniu sukontaktuoti tarpusavyje, nepriklausomai nuo atstumo tarp jų.

 

Neturi reikšmės ar tarp jų 10 milimetrų, ar 10 milijardų kilometrų. Kažkokiu būdu kiekviena dalelė visada žino ką daro kita. Glumino tik viena šio atradimo problema: jis pažeidžia Einšteino postulatą apie maksimalų tarpusavio sąveikos paplitimo greitį, lygų šviesos greičiui.

 

Kadangi kelionė greitesniu už šviesos greitį greičiu, savo esme tolygi laiko barjero viršijimui (kirtimui), ši gąsdinanti perspektyva privertė fizikus gerokai suabejoti Aspect’o darbais.

 

Tačiau Bohm’as sugebėjo surasti paaiškinimus. Pasak jo, elementarios dalelės tarpusavyje susijusios bet kokiu atstumu ne todėl, kad jos keičiasi kažkokiais paslaptingais signalais, bet todėl, jog jų atskirtinumas yra iliuzija. Jis paaiškino, kad kažkuriame labiau gilesniame realybės lygmenyje tokios dalelės yra ne atskiri objektai, o faktiškai kažko labiau fundamentalaus plėtiniais.

 

„Savo sudėtingą teoriją profesorius geresniam paaiškinimui iliustravo sekančiu pavyzdžiu, – rašė knygos „Holografinė Visata“ autorius Michael Talbot. – Įsivaizduokite akvariumą su žuvimis. Taip pat įsivaizduokite, jog jūs negalite matyti akvariumo tiesiogiai, o galite stebėti tik du TV ekranus, kurie perduoda vaizdą iš kamerų, viena iš kurių yra priekyje, o kita akvariumo šone.

 

Žiūrėdami į ekranus, jūs galite padaryti išvadą, jog žuvys kiekviename ekrane – skirtingi objektai. Kadangi kameros perduoda vaizdą iš skirtingų kampų, žuvys atrodo skirtingai. Tačiau tęsiant stebėjimą, po kurio laiko jūs pastebėsite, kad tarp dviejų žuvų stebimų skirtinguose ekranuose egzistuoja tarpusavio ryšys.

 

Kai viena žuvis pasisuka, kita taip pat šiek tiek kitaip keičia judėjimo kryptį, tačiau visada atitinkamai su pirmąja. Kai vieną žuvį jūs matote iš priekio, kitą būtent profiliu. Jeigu jūs neturite pilno situacijos vaizdo, jūs greičiausiai padarysite išvadą, jog žuvys turi kažkaip momentaliai kontaktuoti tarpusavyje, kad tai nėra atsitiktinio sutapimo faktas.

 

– Aiški viršviesinė tarpusavio sąveika tarp dalelių sako apie tai, jog egzistuoja daug gilesnis realybės lygmuo, paslėptas nuo mūsų, – aiškina Bohm’as Aspect’o bandymų fenomeną, – daug didesnių išmatavimų, nei mūsų, kaip analogija su akvariumu. Mes šias daleles matome atskirtas tik todėl, jog mes matome tik dalį tikrovės.

 

journey_universe_04

 

O dalelės – ne atskirtos „dalys“, o gilesnio vieningumo ribos, kuris galu gale taip pat holografinis ir nematomas, kaip aukščiau minėtas medis.

 

Ir kadangi fizinėje realybėje viskas sudaryta iš tų „fantomų“, mūsų stebima Visata pati savaime yra projekcija, holograma.

 

Ką dar savyje gali turėti holograma – kol kas nežinoma.

 

Tarkime, pavyzdžiui, jog ji – tai matrica, duodanti pradžią viskam pasaulyje, mažiausiai, joje yra visos elementarios dalelės, kurios įgavo arba kažkada įgaus bet kokią galimą materijos ar energijos formą – nuo snaigių iki kvazarų, nuo mėlynųjų banginių iki gama spindulių. Tai lyg Visatos prekybos centras, kuriame yra viskas.

 

Nors Bohm’as ir pripažino, jog mes neturime būdų kaip sužinoti, ką dar savyje slepia holograma, jis atrado savyje drąsos tvirtinti, jog mes neturime priežasčių manyti, kad joje daugiau nieko nėra. Kitaip tariant, galimas holografinis pasaulio lygmuo – tiesiog vienas iš begalinės evoliucijos laiptelių.

 

Psichologas Jack Kornfield pasakodamas apie savo pirmą susitikimą su dabar amžiną atilsį Tibeto budistų mokytoju Kalu Rinpoche, prisimena, kad jų vykus tokį dialogą:

 

– Ar negalėtumėte man keliomis frazėmis apibūdinti budistu mokymų esmę?
– Aš galėčiau tai padaryti, tačiau jūs manimi nepatikėsite, ir, kad suprastumėte apie ką aš kalbu, jums prireiks daugybės metų.
– Vis tiek, paaiškinkite prašau, taip norisi žinoti.

 

Rinpoche atsakymas buvo labai trumpas:

 

– Jūs realiai neegzistuojate.

 

Laikas susideda iš granulių

 

Ar galima šį iliuzoriškumą „pačiupinėti“ instrumentais? Pasirodo, taip. Jau keletą metų Vokietijoje gravitaciniame teleskope, sumontuotame Hanoveryje (Vokietija), GEO600 atliekami tyrimai siekiant aptikti gravitacines bangas, erdvės-laiko svyravimus, kuriuos sukuria supermasyvūs kosminiai objektai.

 

Per tuos metus nei vienos bangos atrasti taip ir nepavyko. Viena iš priežasčių – keistas triukšmas diapazone nuo 300 iki 1500 Hz, kurį ilgai veikiant fiksuoja detektorius. Jis labai trukdo jo darbui.

 

Tyrinėtojai bergždžiai ieškojo triukšmo šaltinio, kol su jais atsitiktinai nesusisiekė astrofizikos tyrimų Centro, Fermi Craig Hogan vardo laboratorijos direktorius.

 

Jis pareiškė, jog suprato kame reikalas. Pasak jo, iš holografinio principo seka, jog erdvė-laikas nėra nenutrūkstama linija ir, greičiausiai, sudaryti iš bendros mikrozonų, grūdelių – kažkuria prasme erdvės-laiko kvantų, sąveikos.

 

– Aparatūros GEO600 tikslumas šiandien pakankamas tam, jog užfiksuotų vakuumo svyravimus, vykstančius kvantų ribų erdvėje, tų pačių grūdelių, iš kurių, jeigu holografinis principas teisingas, sudaryta Visata, – paaiškino profesorius Hogan’as.

 

Pasak jo, GEO600 kaip tik aptiko fundamentalų erdvės-laiko ribojimą – tas pats „grūdeliss“, kaip žurnalinės fotografijos grūdėtumas. Ir šią kliūtį įvertrino kaip „triukšmą“.

 

Ir Craig’as Hogan’as sekdamas Bohm’u įsitikinęs kartoja:

 

– Jeigu GEO600 rezultatai atitinka mano lūkesčius, tai visi mes iš tikrųjų gyvenam didžiulėje Visatos masto hologramoje.

 

Detektoriaus parodymai kol kas tiksliai atitinka jo apskaičiavimus ir, atrodo, mokslo pasaulis stovi ant grandiozinio atradimo slenksčio.

 

Specialistai primena, kad kažkada pašalinis triukšmas, vedantis iš kantrybės Bell Laboratory tyrinėtojus – stambiame tyrinėjimų centre telekomunikacijos, elektronikos ir kompiuterinės sistemos srityje – 1964 metais eksperimentų metu, jau tapo mokslinės paradigmos permainų globaliu mastu, šaukliu: taip buvo atrastas reliktinis spinduliavimas, patvirtinęs Didžiojo sprogimo hipotezę.

 

multivisata

 

O holografinės Visatos įrodymų mokslininkai laukia, kai pilnu pajėgumu pradės veikti įrenginys „Holometras“. Mokslininkai tikisi, jog jis padidins praktinių duomenų ir žinių kiekį šio neįprasto atradimo, kol kas priskiriamo teorinės fizikos sričiai.

 

Detektorius sukurtas taip: šviečia lazeriu per spindulio skaidytuva, iš ten du spinduliai pereina per du statmenus kūnus, atsispindi, grįžta atgal, kartu susilieja ir sukuria interferencinį paveikslą, kur bet koks iškraipymas praneša apie pasikeitusį kūno ilgių santykį, kadangi gravitacinė banga pereina per kūną ir suspaudžia arba ištempia erdvę nevienodai skirtingomis kryptimis.

 

– „Holometras“ leis padidinti erdvės-laiko mastelį ir pamatyti, ar pasitvirtins prielaidos apie nevienalytę Visatos struktūrą, grindžiamos tik matematinėmis išvadomis, – daro prielaidą profesorius Hogan’as.

 

Pirmi duomenys, gauti iš naujo aparato, bus pradėti gauti šių metų viduryje.

 

Pesimisto nuomonė

 

Londono karališkosios bendrijos prezidentas, kosmologas ir astrofizikas Martin Rees: „Visatos gimimas mums visada liks mįsle“.

 

– Mums neduota suprasti pasaulio sukūrimo dėsnių. Ir neduota sužinoti, kaip atsirado Visata ir kas jos laukia. Hipotezės apie Didįjį sprogimą, kuris neva sukūrė mus supanti pasaulį arba apie tai, kad paraleliai su mūsų Visata gali egzistuoti daugybė kitų, arba holografinio pasaulio teorija – taip ir liks nepatvirtintomis prielaidomis.

 

Be abejo, paaiškinimai yra viskam, tačiau nėra tokių genijų, kurie galėtų juos suprasti. Žmogaus protas ribotas. Ir jis pasiekė savo ribas. Mes net šiandien tokie tolimi nuo supratimo, pavyzdžiui, apie vakuumo mikrostruktūrą, kaip ir žuvys akvariume, kurios absoliučiai nesuvokia, kaip sukurta aplinka, kurioje jos gyvena.

 

Aš, pavyzdžiui, turiu pagrindą įtarti, jog erdvė turi korinę struktūrą. Kiekvienas jos korys trilijonus trilijonų kartų mažesnis už atomą. Tačiau tai patvirtinti arba paneigti, arba suprasti, kaip tokia konstrukcija veikia, mes negalime. Užduotis per daug sudėtinga, neįkandama žmogaus protui .

 

Kompiuterinis galaktikos modelis

 

Per devynis mėnesius atliekamų skaičiavimų galingu superkompiuteriu, astrofizikams pavyko sukurti kompiuterinį gražios spiralinės galaktikos, kuri yra mūsų Paukščių tako kopija, modelį.

 

Tuo pačiu prisilaikyta mūsų galaktikos susikūrimo ir evoliucijos fizikos. Šis modelis, sukurtas Kalifornijos universiteto ir Ciuricho teorinės fizikos instituto tyrinėtojų, leidžia išspręsti mokslui iškeltą problemą, kuri atsirado iš vyraujančio kosmologinio Visatos modelio.

 

„Ankstesni bandymai sukurti masyvią diskinę galaktiką, panašią į Paukščių taką, žlugo, kadangi modelis turėjo per daug didelį burbulą (centrinį išlinkimą), lyginat su disko dydžiu“, – sako Javiera Guedes, astronomijos ir astrofizikos aspirantas iš Kalifornijos universiteto ir mokslinio straipsnio pavadinimu „Eris“ (angliškai „Eris“) apie šį modelį autorius. Tyrimas bus publikuojamas žurnale Astrophysical Journal.

 

Eris tai masyvi spiralinė galaktika su branduoliu centre, sudaryto iš ryškių žvaigždžių ir kitų struktūrinių objektų, būdingų tokioms galaktikoms kaip Paukščių takas. Pagal tokius parametrus kaip ryškumas, galaktikos centro ir disko pločio santykis, žvaigždžių sudėtis ir kitos savybės, ji sutampa su Paukščių taku ir kitomis tokio tipo galaktikomis.

 

Kaip pranešė bendraautorius, Kalifornijos universiteto astronomijos ir astrofizikos profesorius Piero Madau, projekto įgyvendinimui buvo išleista nemažai lėšų, kurios buvo skirtos įsigyti 1.4 milijono procesoriaus-valandų darbo laiko apskaičiavimams NASA superkompiuteryje Pleiades.

 

Gauti rezultatai leido patvirtinti „šaltos tamsios materijos“ teoriją, pasak kurios, Visatos struktūros evoliucija vyko veikiama gravitacinių tamsios šaltos materijos sąveikų įtakos („tamsios“ dėl to, jog jos neįmanoma pamatyti, o „šaltos“ dėl to, jog dalelės juda labai lėtai).

 

„Šis modelis atseka daugiau nei 60 milijonų tamsios materijos ir dujų dalelių sąveiką. Jos kode numatyta tokių procesų fizika, kaip gravitacija ir hidrodinamika, žvaigždžių formavimas ir supernovų sprogimai – ir visa tai pačios didžiausios raiškos, išvisų kosmologinių modelių pasaulyje“, – sako Guedes – globalscience.

 

MES ATĖJOME Į TOKIĄ VIETĄ, KUR IŠSITRINA RIBOS TARP FILOSOFIJOS, REALAUS MOKSLO IR DVASINIO PAŽINIMO.

 

Parengė: Edita Sabaitė

 

Inf. šaltinis: infa.lt


Facebook komentarai
7 komentarų
2500

Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
klausimas kaip priartinti atspindi
1 year 1 month ago

o ar gali taip buti kad stebetojas is planetos x esancios uz 100 milijonu sviesmeciu( ir turintis prietaisa galinti istyrineti kiek nori )galetu stebeti praeiti dinozauru era.. t.y.musu planetos praeiti?Kodel taip klausiu?-o gi yra pasakyta kad tolimus objektus stebime kokie jie buvo nes atspindys keliauja sviesos greiciu.Tai ATSPINDYS ir yra objektas tie x padarai galetu matyti praeiti stebeti kiekviena kadra ,nors is esmes ji jau neegzistuotu.
nezinau ar suprasit ka cia noriu pasakyt:)

;D
1 year 1 month ago

Mokslas ant grandiozinio atradimo slenksčio: mes neegzistuojame

antraste teigia,kad as neegzistuoju? :D tai tuomet kas as ir kodel as esu ir mastau ir parasiau si komentara? kokio sudo tik neparasys,kad pritraukt demesi…

Einšteinas
1 year 1 month ago

Tu tik sapnuoji, kad esi, iš tikrųjų tavęs nėra…

Aleksas Kartanas
1 year 1 month ago

Zita,gera linkme mastai. Bet biblijos turbut neskaitei,jei personifikuoji.

Hm
1 year 1 month ago

… greičiausia Visata yra daugiamatė, na pvz. dvylikamatė, nežinau…, o mes gebame suvokti kokius tris, na gerai pasitreniravę (joga, magija…) turime galimybę įvaldyti dar vieną, kitą… va tada ir prasideda „stebūklai“ – levitacija, perėjimas kiaurai sieną, buvimas tuo pačiu metu keliuose vietose…

Zita
1 year 1 month ago

Perkaiciusi straipsni supratau laiko masinos butinuma. Jei masina butu israsta tikrai galeciau nuskristi tiek i savo praeiti tiek ir i ateti. Nes esu ir ten ir ten. Gal but tai ir vadiname likimu kurio mes negalime pakeisti. Esame suristi patys su savimi kituose laikuose. Mat laikas skirtingose panetose tikriausiai skaiciuojasi kitaip (as nusipezu, bet is pezejimu atsiranda atradimai:). Gal biblijoje zmones todel ir gyveno apie tris simtus metu. „Personazas“ is biblijos pas mus dabar isgiventu apie simta metu. ir t.t.

Einšteinas
1 year 1 month ago

Nebekliedėk Zita, laikas neegzistuoja, nėra nei praeities nei ateities, yra tik skirtingi įvykių greičiai, o visi įvykiai vyksta dabar.

wpDiscuz