Pasaulio verslininkų suokalbis prieš Edisono lemputę

Ką darote, kai Jums sugenda mobilusis telefonas, o garantija jau pasibaigusi? Yra miestuose daug taisyklų, bet kiekvieną kartą sprendžiate dilemą: ar sumokėti 100 eurų už remontą, ar eiti į saloną ir už 150 eurų įsigyti naują. Dažnai meistras pasako: „detalių nėra“, „jos brangios“, kai kurie modeliai iš viso neremontuojami. Ir tai mums jau tapo įprastu reiškiniu.

Tokiomis aukomis tampame kiekvienas, nes suplanuotas susidėvėjimas yra vadinamas normaliu ekonominiu reiškiniu: nupirkai, panaudojai, išmetei, nupirkai. Bet argi tai iš tikrųjų normalu? Juk Žemės resursai ne amžini. Netrukus išsiaiškintume, jog tai – kruopščiai korporacijų suplanuotas sąmokslas prieš kiekvieną iš mūsų.

Kas gi yra ta suplanuoto susidėvėjimo strategija?

Suplanuotas susidėvėjimas remiasi vartotojo įsitikinimu, jog šiek tiek panaudotus daiktus būtina pakeisti į naujus, imant naują vartojimo kreditą. Daiktai parduotuvėse turi būti brangūs (nors reali savikaina nedidelė) ir keičiami tik į naujus žymiai anksčiau, negu jie gali techniškai susidėvėti.

Suplanuoto susidėvėjimo strategija buvo sukurta dar XX a. viduryje. Egzistuoja dokumentai, kurie įrodo, jog tai ne kas kita, o korporacijų ir vyriausybių suokalbis prie eilinį vartotoją. Gamintojai sąmoningai pradėjo mažinti savo gaminių galiojimo terminus, kad natūraliai augtų poreikis.

Nors tie patys gaminiai, gali būti pagaminti iš atsparesnių medžiagų, kurios ne taip greitai susidėvi. Pirmojo tokio ekonominio eksperimento auka tapo elektros lemputė. Iš tikrųjų Thomas A. Edisonas išrado lemputę, kuri nenutrūkstamai gali degti 1,5 tūkst. valandų. Ir tokių lempučių pavyzdžių šiandien pasaulyje yra. Tačiau apie ilgaamžes dabar visi jau pamiršo. Be to, jeigu giliau pasikapsčius, įprasta Edisono kaitrinė lemputė nesukelia jokio šiltnamio efekto ir nesunaudoja daugiau energijos už kitas modernesnes rūšis, kurios dabar privalomai skatinamos pirkti.

Taip pat egzistuoja kitas paplitęs mitas, jog naujosios „taupančios“ lemputės mažiau sunaudoja elektros ir ilgiau tarnauja. Iš tikrųjų kaitrinės lemputės išvarytos iš rinkos tik dėl to, kad jos per pigios, o rinkoje yra naujų technologijų, kurios brangios ir jas kuo greičiau reikia realizuoti.

Suokalbis prieš lemputę

Kaip sakoma filme „Pirkti, išmesti, pirkti“, suokalbis prieš Edisono lemuputę prasidėjo 1924 metais kai Ženevoje susirinko pramonininkai ir įkūrė pirmąjį pasaulyje kartelį. Panašiai kaip tai daro nusikaltėliai, tačiau Ženevoje susirinko verslininkai, tad oficialiai jie taip ir iki šiol vadinasi. Šio kartelio tikslas buvo kontroliuoti elektros lempučių gamybą ir pasidalinti pasaulio rinką lempučių srityje.

Šis kartelis vadinosi FEB ir apjungė didžiausius lempučių gamintojus Europoje, JAV ir kolonijose. Kartelio tikslai buvo keli: apsikeitimas patentais, gamybos ir vartojimo rinkos kontrolė. Visoms kompanijoms buvo naudinga, kad žmonės lemputes pirktų kuo dažniau. Niekas nebuvo suinteresuotas gaminti „ilgai grojančias“ lemputes. Nors pats Edisonas sukūrė būtent ilgai veikiančią su labai patvariu kaitriniu siūlu, kuris gali tarnauti daug metų.

Pirmoji ilgaamžė Edisono lemputė prekyboje pasirodė dar 1881 metais. Ji galėjo tarnauti iki pusantro tūkstančio valandų. Iki 1924 metais lampučių galiojimo terminas pailgėjo iki 2 tūkst. valandų. Tada FEB mafija nutarė sumažinti lempučių galiojimo laiką iki 1000 val. 1925 metais buvo sukurtas vadinamasis 1000 valandų komitetas, kurio tikslas buvo pasiekti, kad niekas negamintų lempučių, galinčių tarnauti daugiau kaip 1000 val. Tie gamintojai, kurie mėgindavo apeiti kartelio reikalavimus būdavo baudžiami piniginėmis baudomis.

Nors lemputė visuomet buvo inovacijų simboliu, tačiau būtent nuo šios pramonės ir prasidėjo ekonominė avantiūra nukreipta prieš vartotoją, kuri šiandien yra įgavusi ypatingai agresyvų ir griaunantį charakterį. Tiesa, XX a. pradžioje apie ekologija niekas negalvojo. Svarbiau buvo pinigai.

Per paskutinį 100-metį buvo užregistruota šimtai patentų, leidžiančių lemputės vartojimo laiką prailginti iki 10 ar net 50 tūkst. valandų. Tačiau tokie patentai nuperkami, nes jie esą gali padaryti žalą rinkai. Įsivaizduokite, jeigu pigi lemputė gali degti 10 tūkst. valandų? Suprantama, jog leisti atsitikti tokiam dalykui mafija niekada neduos kelio.

Čia situacija lygiai tokia pati, kaip ir su alternatyviomis kuro rūšimis ir su visa alternatyvia energetika. Šiandien yra sukurta pakankamai daug pigių technologijų, kurios leistų pačiam vartotojui pasigaminti tiek energijos, kiek reikia jo poreikiams. Gal būt jau ne už kalnų tie laikai kai centralizuoti tinklai taps morališkai pasenusia atgyvena.

Tačiau tokioms perspektyvoms kol kas yra įnirtingai priešinamasi. Energetikos gamintojų karteliai niekur neišnyko. Būtent jie šiandien diktuoja sąlygas kiek turi kainuoti lemputės, jie sukūrė mitą dėl kaitrinių lempučių pavojingumo aplinkai ir kad naujos „taupančios“ ilgiau tarnauja. Jie sugalvojo, kad kaitrines lempas reikia išimti iš rinkos ir pirkti brangias, taupančias, kurios iš tikrųjų aplinkai yra daug pavojingesnės negu kaitrinės.

Straipsnio autorius: Gintaras Mikšiūnas, šaltinis: kvantinemagija.lt