Alvydas Aukštuolis. Laikina gyvenimo kelio stotelė – kūno mirtis

Alvydas Aukštuolis
 
Straipsnį pradėsiu nuo gerai žinomos, labai gražios graikų legendos.
 
Trojos dainiaus Orfėjo žmona Euridikė netikėtai miršta. Orfėjas, kuris nepaprastai mylėjo savo žmoną, nusprendžia nueiti į mirusiųjų pasaulį ir ją parsivesti. Ko gero taip ir būtų atsitikę, jei jis būtų įvykdęs jam skirtą užduotį – neatsigręžti ir nežiūrėti ar žmona eina iš paskos. Jis neįvykdė užduoties, pažvelgė atgal ir amžiams neteko žmonos. Jinai pasiliko mirusiųjų pasaulyje.
 
Sena, graži, romantinė legenda, kokių nesunkiai rastume ir daugiau. Bet ši legenda mano dėmesį patraukė vienu svarbiu aspektu, kuris pagal dabartinį mokslą tiesiog – neįmanomas!
 
Tai – gyvasis patenka į mirusiųjų pasaulį ir sugeba iš ten grįžti. Manau, kad tais laikais ši legenda negalėjo būti tik kažkokia „techninė“ klaida ar tuščias fantazijos vaisius, tad ir kilo mintis, kad tai visgi įmanoma. Žinoma, tuo tikėti ar netikėti kiekvieno asmeninis reikalas.

Patvirtinimu net galėtų tapti mūsų Šventasis Raštas – Biblija. Jėzus Kristus trečią dieną kėlėsi iš mirusiųjų. Galime daryti logišką išvadą, kad fizinės mirties neišvengia niekas, lieka pagrindinis klausimas – ar galima gauti atbulinį bilietą iš mirusiųjų pasaulio?

Nereikia būti pranašu, kad suvoktum, jog pagal dabartinį mūsų mokslą, tai misija – neįmanoma. Nors skaitant rusiškąją „Veleso knygą“, susidaro įspūdis, kad nukeliauti į mirusiųjų pasaulį ir iš ten sugrįžti nėra tokia jau paslaptis.

Pagal slavų pasaką – trobelė ant vištos kojelės – tai vartai į mirusiųjų pasaulį, kurioje tereikia nugalėti vartų sargą – raganą ir kelias atviras.

Visi sutiks, kad čia tik pasaka ir ja remtis, kaip argumentu netikslinga. Su tuo ir aš visiškai sutinku, tai tik aliuzija į reinkarnaciją. Būtų galima tai laikyti nesąmone, fantazija, nors visi gerai žino, kad atsigavusi po sunkios ligos K. Prunskienė prabilo portugalų kalba, kas gali reikšti tik tai, kad jinai jau buvo mirusi ir kažkuriame ankstesniame gyvenime gyveno Portugalijoje.

Manau, kad kartais nevalingi prisiminimai apie ankstesnįjį gyvenimą žmonėms gali trukdyti gyventi ir ramiai siekti savo tikslų dabartiniame gyvenime. Todėl užmarštis ir yra viena iš reinkarnacijos sąlygų, nes, pavyzdžiui, žinojimas, kad kažkada buvai kokiu nors kilmingu ar labai svarbiu valstybės vadovu ir suvokimas, kad dabartiniame gyvenime tu tik kažkoks nereikšmingas nulis yra per daug rizikingas veiksnys sielos tobulėjimui.

Tuo pačiu metu manoma, kad žengiantis dvasinio tobulėjimo keliu žmogus ypatingais atvejais galėtų prisiminti savo ankstesnius gyvenimus tam, kad suprastų, kokių klaidų pasikartojimo turėtų ypač vengti .

O, kadangi, net profesorius J. Brėdikis pripažįsta pomirtinį gyvenimą – reiškia – reinkarnacija nėra vien tik mano filosofinė fantazija.

Man ypač įtartinai atrodo ankstesniųjų mokslininkų noras surasti jaunystės eliksyrą ar filosofinį akmenį, kuris, leistų išvengti mirties. Juk nereikia didelio proto norint suprasti, kad ląstelės, nugyvenusios joms skirtą laiką, dalijasi, palieka kūną ir suyra.

Pagal dabartinių mokslininkų skelbtus pranešimus ląstelės gali dalytis tik apie 50 kartų. O toliau seka kūno mirtis. Iš to seka, kad mirties išvengti nepavyks niekam. Apie tai užsiminta dar Biblijoje – mirė sulaukęs tiek ir tiek metų.

Tad, manyčiau, kad gal dabartinių laikų mokslininkams būtų tikslingiau pradėti ieškoti būdų, ne kaip vis labiau ir labiau atitolinti mirtį ir vis ilginti senatvę, o gal geriau pamėginti atrasti bilietą kelionei iš mirusiųjų pasaulio ir tęsti gyvenimą su ne taip labai susidėvėjusiu fiziniu kūnu. Kitaip sakant, anot Veleso knygos, reikia ieškoti tos mistinės trobelės ant vištos kojelės ir tada surasim kaip sugrįžti iš ano – mirusiųjų pasaulio.

O išmokę išauginti dirbtinius organus, mes tik atitolinsime fizinio kūno mirtį, bet jos nepanaikinsime. Žinoma, surasti kelią iš mirusiųjų pasaulio, nėra toks jau lengvas uždavinys arba tiksliau gigantiška užduotis žmonijai!

Bet aišku viena, kad ją išsprendus, – fizinė mirtis taps tik laikina stotele, kurią įveikus atsiras viltis sugrįžti. Štai tada ir paaiškės, kad žmogų tikrai galima vadinti nemirtingu.

Alvydas Aukštuolis, brontis15.wix.com