Kodėl į žmones įsikūnija dvasios?

possesionAleksejus Golyševas: Kodėl į žmones įsikūnija dvasios?

 

Išvertė: Laura Vin – Magijos Šaltinis

 

Dažnai būna taip, kad domiesi vienu, o pažįsti kitą, ne mažiau įdomų ir netgi daug svarbesnį, nei tas, kuriuo domėjais nuo pat pradžios. Štai vienas tokių atvejų, nutikusių su manimi studentavimo laikais.

 

Vienas mano pažįstamas, gyvenantis kaimynystėje, dirbo slaugu psichiatrinėje. Jis budėjo parą, o tris ilsėjosi, užsiėmė nedarbo metu parketo dėjimu pagal užsakymus. Susitikęs su draugais, jis dažnai pasakojo, kaip elgiasi ligoniai, kad ligoninėje gyvena du Napoleonai, Julijus Cezaris, Leninas ir daugelis kitų iškilių asmenybių.
Kartą, lengvai bendraujant (dažniausiai tai vyksta pakeliui namo) jis papasakojo, kad pas juos yra žmogus, tvirtinantis, kad gimė 13 amžiuje, buvo pagrobtas ateivių ir grąžintas į žemę iš karto į 20 amžių.
Mane tai labai sudomino, ir gimė mintis įvesti tą žmogų į transo būseną ir sužinoti, kiek tai yra tiesa apie tai, ką jis kalba. Ir nieko nesakius apie transą savo pažįstamam, aš paklausiau, gal jis gali suorganizuoti man susitikimą su tuo žmogumi. Draugas atsakė, kad tai įmanoma tik naktį, kai visi budintys gydytojai išeina į kitą korpusą, o šiame lieka tik slaugai.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Paklausyti žmogaus iš praeities norėjo daugelis, bet, kai atėjo laikas eiti į ligoninę, visų noras staiga dingo, todėl likau vienas.

 

Naktį mane nuvedė į palatą, kur gulėjo tas žmogus. Daugiau, nei dvi valandas, man teko įkalbinėti jį, kad jis įeitų į transą, ir tris valandas jį įvedinėjau į jį. Seansas tęsėsi apie 40 minučių. Bet viską, ką jis pasakojo būdamas ne transe, pasitvirtino ir transo būsenoje. Jis papasakojo daug detaliau apie tą laiką, kai jis gyveno ir kol radosi kosminiame laive. Jis atsakė į visus mano klausimus ir viskas pasirodė tiesa.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Nuo to laiko aš dažnai ateidavau naktimis į psichiatrinę ligoninę, vedžiau seansus su įvairiais žmonėmis. Bet buvo viena palata, kurioje gulėjo ligoniai su sunkiais psichiniais sutrikimais, mes ten neužeidavom. Durys į ją buvo visada užrakintos ir iš už jų visad girdėjosi keisti garsai, panašūs į šuns lojimą, gaidžio giedojimą ar urzgimą.

 

Kartą namie aš paklausiau Motinėlės, kas su tais žmonėmis, kurie urzgia. Ji man atsakė, kad jie tiesiog apsėsti, į juos įsikėlė svetima dvasia (toliau – esybė). Žinoma, mane šokiravo tai, kad žmogaus kūną gali užimti kokia nors esybė ir žmogus ima elgtis kaip žvėris.

 

Bet kurioje šeimoje, beprotybė laikoma didele gėda, todėl žmonės stengiasi tai nuslėpti ir ieško slaptų būdų pasveikimui, kad niekas apie tai nesužinotų. Kartą pas Motinėlę atvažiavo pagalbos nuraminti apsėstą žmogų. Mama pasiūlė man važiuoti kartu su ja. Stebint tai, kaip ji ramino žmogų, aš pamačiau energetinę esybę, kuri išėjo iš kūno ir pastebėjau klaidą, kurią darė mama išvarant tą esybę, nes ji jos nematė.Bet aš tai mačiau, kaip esybė išėjo iš kūno. Žiūrint į akis tai esybei, supratau, kad ji žino, jog, jei ji liks ne žmogaus kūne-žus.Todėl ji tuoj pat grįžo į žmogaus kūną, bet elgėsi ramiai, leisdama žmogui būti pačiu savimi.

 

Dar nebuvome išvykę, kai pasakiau Mamai, kad esybė neišėjo. Į tai man ji atsakė-bet juk žmogus nurimo, o aš jai paprieštaravau-tai esybė nurimo, o ne žmogus.Ji jau tuomet žinojo, kad aš galiu daugiau, nei ji. Aš jai sakau-esybę reikia išvaryti, kad ji nesugrįžtu atgal, o ji atsakė-žmogus juk nurimo, tam aš ir atėjau. Aš paklausiau-esybė vis tiek pasireikš, ne dabar, tai vėliau, tu visada važinėsi pas žmogų? Mama man atsakė-kad galutinai išvaryti esybės ji negali, bet žino žmogų, kuris gyvena netoli Voronovo ir gali tai padaryt.

 

Pakeliui namo aš daug jos klausinėjau apie esybes-iš kur jos randasi, kaip jos įsikelia į žmogaus kūną, kokias teises jos turi taip elgtis. Mama man atsakė-Esybės mūsų pasaulyje atsiranda per tam tikrus praėjimus. Jei praėjimą jos atidaro pačios, tai gali grįžti į savo pasaulį savarankiškai. Tokios esybės ilgai neužsilaiko žmogaus kūne, nes jos moka grįžti atgal į savo išmatavimą.

 

Bet yra esybės, kurios papuola į mūsų išmatavimą dėl žmogaus kaltės. Tai vyksta tada, kai nepatyrę žmonės užsiima spiritizmo seansais. Jų metu iškviečiama mirusio žmogaus dvasia. Tuo metu, kai ta dvasia pasirodo, atsidaro praėjimas, kuris įtraukia esybes iš paralelių išmatavimų. Šis praėjimas atsidaro su mirusio žmogaus demoniškų galių pagalba. Demoniškos jėgos baudžia taip tuos, kurie sujudino mirusiųjų pasaulį.

 

Aš paklausiau-o kam apskritai reikia kviestis mirusį žmogų, mama man atsakė-kai kuriems reikia patenkinti savo smalsumą, kiti tikisi su mirusiųjų pagalba išspręsti kai kurias savo problemas. Aš tęsiau-o tie, kurie guli psichiatrinėj, jie ir yra apsėsti tokių esybių ?-Taip, jie yra, atsakė man mama, paaiškindama, kad oficiali medicina nepripažįsta to, kad žmogaus kūną gali užimti kažkokia tai esybė.

 

Po šio pokalbio aš susiplanavau, kad sekantį kartą, kai būsiu psichiatrinėje, būtinai užeisiu į tą palatą, kurioje girdisi lojimas ir urzgimas.

 

Nekantriai laukiau mano draugo budėjimo, nes man labai norėjosi pamėgint išvaryt esybę iš žmogaus. Žinoma, šia tema aš dar kalbėjausi ir su Močiute. Ji paaiškino kaip tai reik daryt.

 

Kai atėjo budėjimo laikas, paprašiau atrakinti tas duris. Jis atrakino ir aš pamačiau tokį vaizdą-palatoje buvo trys lovos, ant kiekvienos jų gulėjo žmonės, pririštomis rankomis ir kojomis plačiais diržais. Pas vieną jų iš burnos ėjo putos, antras tiesiog nemirksėdamas žiūrėjo į lubas, trečias-žiūrėjo į mane piktu žvilgsniu, o iš burnos buvo girdėt urzgimas.

 

Priėjau prie to, kuris nemirksėdamas žiūrėjo į lubas. Pradžioje, aš padariau taip, kaip darė tai Mama, esybė trumpam išėjo iš kūno ir tuoj pat sugrįžo atgal. Po to aš pasinaudojau Močiutės rekomendacijomis ir, kai esybė vėl išėjo, aš nukreipiau savo delnus ir pastūmiau esybę prie palangės. Atsistojęs tarp jos ir žmogaus, paklausiau jo-kaip tu jautiesi? Jis verkė, atsakė, kad jaučiasi gerai. Aš pasidomėjau, kaip įvyko apsėdimas, ir jis papasakojo, kaip jis su draugais, 15 metų atgal, studentų bendrabutyje, dėl juoko, atliko spiritizmo seansą-suko lėkštelę su raidėmis, po ko jis ir papuolė į psichiatrinę. Daviau komandą esybei daugiau neįsikūnyti į šį žmogų ir sėdėt ant palangės, o paties žmogaus paprašiau niekam a pie tai nepasakoti, kad buvau čia, nes mano pažįstamą tiesiog atleistų iš darbo dėl to.

 

Namuose aš papasakojau mamai, kad sugebėjau išvaryti esybę ir žmogus dabar sveikas. Mama su liūdesiu man atsakė-sūneli, iš vieno tu išvijai, o esybė dabar įsikūnys į kitą žmogų, todėl, kad išvaryti neatidarius praėjimo į tą išmatavimą, iš kurio ji atėjo į mūsų, reiškia priversti esybę išsirinkt kitą žmogų. Jei tu to nemoki, tada geriau neužsiimti tuo. Kaip atidaryti praėjimus į tuos pasaulius iš kurių randasi esybės, ji nežinojo (vėliau sužinojau, kad viena dieninė slaugė susirgo ir ją paguldė į moterų skyrių. Ši naujiena man atmušė norą užsiimti tais dalykais).

 

Praėjo pusmetis.

 

Grįžtant namo pamačiau prie namo tą patį žmogų, iš kurio išvariau esybę. Jis manęs laukė. Jo atvykimo priežastimi tapo sklindanti žinia apie jo pasveikimą, jį privertė sužinoti visą pažinčių grandinę, kad mane surastų ir aš išvaryčiau esybes iš jo kaimynės. Sužinojęs mano adresą, jis atėjo ir papasakojo mano Mamai savo atvykimo priežastį. Bet ji pasakė, kad mes tokiais dalykais neužsiimsime.

 

Tačiau jis nutarė palaukti manęs. Išklausęs aš pakviečiau jį vidun. Žinoma, Mama suprato, kad, jei aš pakviečiau jį užeit, vadinasi užsiimsiu šiuo atveju. Pasitariau su savo pirmuoju (kas yra pirmasis, aprašyta tekste „Kodėl jie taip galvoja“) ir sužinojau informaciją, kad praėjimų atidarymui, turi būt žinoma aiški priežastis, esybės atėjimo į mūsų pasaulį. Mama stengėsi mane atkalbėti, bet matant, kad mane domina pagrinde priežastis, nustojo atkalbinėti.

 

Aš pasakiau jam, kad užsiimsiu šiuo reikalu, bet tik su sąlyga, kad jis ir ta kaimynė, niekada apie mane nepasakos ir, jei kas iš jų prasikalbės, aš padarysiu taip, kad ta esybė sugrįš. Žinoma, jis su džiaugsmu sutiko su mano sąlygomis ir po savaitės jie jau apsigyveno pas mūsų kaimynę.

 

Merginą atvežė tėvai, su ja man nepavyko pasikalbėti dėl jos beprotybės. Aš uždaviau klausimą tėvams –ji ką, užsiiminėjo spiritizmu ? jie atsakė-, ne, ne, ne, mūsų šeimoje tai uždrausta ir dvasių iškvietimas yra didelė nuodėmė. Žinoma, aš ir pats buvau nustebintas, kaip giliai tikintis žmogus galėjo pakliūt po esybės įtaka? Juk tikėjimas kaip tik turi saugoti nuo jų.

 

Tam, kad sužinočiau priežastį, reikėjo pasistengt pasikalbėt su pačia esybę iki tol, kol ji išeis iš kūno, kad ji pokalbio metu pasinaudotų merginos kūnu.

 

Mano nuostabai, pasisekė labai greit ją įvest į transą ir prakalbinti esybę. Pokalbis maždaug buvo toks:
-Kodėl tu įsikūnijai į šį kūną, kas tau tai leido?

 

Atsakymas mane labai nustebino: – Ji pati mane prisikvietė, atsakė esybė, naudodama merginos kūną.
-To negali būti, atsakiau aš, juk ji tikintis žmogus ir niekada neleistų sau to padaryt ir spiritizmu ji neužsiima.

 

-Užsiima, paprieštaravo esybė.Dar ir kaip užsiima, ir nuo 11 metų ji pastoviai trukdo mūsų pasaulį. Mirusiųjų pasaulio liesti nevalia, o jie (turėjo mintyje krikščionis) pastoviai kreipiasi į mirusiuosius, vadindami juos šventaisiais. Nejau jie nežino, kad šventieji patys pasirodo tiems, kuriems reikia patarimo?

 

Aš paklausiau esybės – ir daug jūsų išeina, kai žmonės kreipiasi į šventuosius?

 

Esybė pagalvojusi atsakė-naujokų mūsų pasaulyje ne tiek ir daug, nes jau pakankamas kiekis mūsų yra čia nuo senų laikų, pereinant iš kūno į kūną. Kai kuriems net gi patinka čia būti ir jie nesiruošia grįžti atgal į mūsų išmatavimą, nes gyvybinė jėga, gauta mirties momentu, teikia didelį malonumą.

 

-Tai, tu manai, kad visos esybės papuolė čia dėl žmonių kreipimosi į šventuosius?

 

Į tai man ji atsakė-koks mums skirtumas, vadina jį šventuoju ar tiesiog mirusiuoju? Įstatymų pažeidimas mirusiųjų pasaulyje, įtraukia mus į jūsų pasaulį be mūsų sutikimo ir noro. O ilgai būti be materialaus kūno mes ne galime jūsų pasaulyje.

 

-O savarankiškai ar gali palikti jos kūną?, paklausiau aš.

 

Į tai esybė atsakė-išėjimo iš kūno procesas atima daug jėgų, kurių neužteks, kad nusigauti iki praėjimo, todėl mes ir nerizikuojame. Yra laikinieji praėjimai, kurie dirba pagal laiką. Yra pastovieji praėjimai, bet iki pastovių praėjimų ne visada įmanoma nuvesti kūną.

 

Paklausiau jos-kad išeitum iš kūno, netenki daug gyvybinės energijos, bet, jei aš tau duosiu savo energijos, kiek laiko tada tu galėsi būti saugi?

 

-Nuo trejų ik penkių jūsų metų, bet iki praėjimo aš savarankiškai vis tiek nesugebėsiu nusigauti, paprieštaravo esybė.

 

-Jis ką, taip toli randasi ? paklausiau aš.

 

-Tas praėjimas, kuris veda į mano išmatavimą, nuo čia nesimato, yra netoliese laikinasis praėjimas, bet jis atsidarys tik po pusantrų metų.

 

Supratau, kad man teks esybę palikti pusantrų metų ne kūne. Bet mane jaudino kitas dalykas juk veiksmas vyko kaimynės namuose, ir nebuvo garantijos, kad esybė neužsimanys vėl įsikūnyti į kito žmogaus kūną. Todėl paklausiau jos – ar yra vieta, kur jai bus patogu būti, nenaudojant žmogaus kūno ir kuris randasi netoli laikinojo praėjimo.

 

– Taip, tokia vieta yra ir randasi už miesto, netoli nuo miško.

 

– Tu galėsi rytoj, dienos metu , parodyti tą vietą?-paklausiau aš.

 

– Taip, atsakė esybė.

 

Išėjau iš kambario ir pasakiau merginos tėvams, kad rytoj jų dukra bus visiškai sveika, bet jiems teks kartu su ja nuvykti į miško pusę. Atsisveikinęs išėjau ir iš karto pasukau pas Močiutę.

 

Mano pasakojimas apie tai, ką man papasakojo esybė, daugiau nei mane, nustebino Močiutę. Ji man pasakė, kad greičiausiai esybė mane suklaidino, nes kitaip, į ką tiki krikščionys, pasirodys visišku blogiu, į tai aš atsakiau jai:
-Tu netiki manimi, siūlau rytoj dalyvauti kartu, kai aš išvarysiu esybę ir prieš išvarymą galėsi su ja pasikalbėt.
Kitą dieną atėjau su Močiute ir mes visi ėjome į miško pusę. Mergina ėjo taip, lyg pati tai būtų dariusi savarankiškai. Nebuvo įmanoma atskirti eina esybė ar ji pati. Skirtumas buvo tas, kad plačiai atmerkusi akis ir nemirksėjo. Kol mes ėjome, merginos tėvai kelis kartus sakė Močiutei-jei jūsų anūkas tai padarys, tai jis šventasis. Močiutė tyliai sušnabždėjo jiems-verčiau taip nevadinkite jo, nes jam labai nepatinka, kai jį vadina šventu.

 

Esybės išvarymas pavyko puikiai, ir tą vietą aš panaudojau kelis kartus išvarant kitas esybes, įsikūnijusias kituose žmonėse. Svarbiausia tai, kad pas daugumą esybės įsikūnydavo ne todėl, kad jie užsiimdavo spiritizmu, o todėl, kad kreipėsi į šventuosius.

 

Apie kiekvieną tokį atvejį aš pasakojau Močiutei, ir ji manęs labai prašė nesakyti apie tai žmonėms, nes jie nesupras ir kaip tik supyks, juk tokia informacija nepateisina jų veiksmų. Bet aš ir pats jaučiausi dvejopai dėl šios situacijos supratimo. Pirmiausiai tai tai, kad tokia informacija gali atitraukti žmones nuo „tikėjimo“, antra tai, kad tai, kad stiprint „tikėjimą“ klaidingais veiksmais irgi neteisinga.

 

Pradžioje aš kaip ir radau pateisinimą krikščionims, juk yra ir tarp jų tie, kas moka išvaryti esybes (egzorcistai), į kuriuos žiūrima kaip į šventuosius. Bet man žinoma ir tai, kad į mūsų pasaulį patenka labiau prisitaikę mūsų sąlygoms esybės, kurios neįsikūnija į kūną, maitinasi gyvybine energija kitais būdais.
Yra tokios esybės, kurios laikinai įsikūnijusios, palieka žmogaus energetiniame lauke skyles, kurių pagalba jos čiulpia žmogaus gyvybinę energiją jau po to, kai palieka kūną.

 

Yra ir tokios, kurios niekada neįsikūnija į žmogaus kūną, bet maitinasi žmogaus gyvybine energija bakterijų pagalba. Tai kaip skruzdėlės naudojasi amarais, ne pačios čiulpdamos augalą, o melždamos amarus, kurie vystosi augalo pagalba.

 

Esybių įvairovė didelė, ir didžioji dalis jų pakliūna į mūsų išmatavimą dėl žmogaus kaltės.

 

Taip pat aš supratau, kad kviesdamas mirusiojo dvasią, kviečiantysis įsimaišo į reinkarnacijos procesą ir tuo pačiu griaudamas evoliucijos įstatymus, ne tik bloginant savo Karmą, bet ir sulėtinant apsivalymo kelią mirusio žmogaus.

 

Tada aš tik numaniau, jog krikščionybė yra posistema, trukdanti visos žmonijos evoliucijai. Ir aš vis savęs klausdavau – už ką jie baudžia tą, kurį vadina šventu? Apmąstydamas šiuos klausimus aš dariau išvadas, kad jie tiesiog nežino apie daroma žalą, bet tuo pačiu patys gauna bausmę, kai esybės išnaudoja jų kūnus. Kaip uždaras ratas iš dirbtinių problemų, gaunasi.

 

Vieni išsižadėję protėvių mokymų „Vedų“, o iš esmės:

 

1. Pažeidžia jiems žinomą įsakymą – „Gerbk savo tėvus“
2. Pamokslauja įsakymo pažeidimą „Neturėk kitų dievų (nuolankumas Jėzui),
3. Moko išsikviesti mirusiuosius, įteisinus pavadinimą „šventieji“
4. Neigiamas pasekmes (įteisinto) spiritizmo slepia po „egzorcizmu“,
5. Pateikia tikintiesiems esybių išvarymą kaip didįjį stebuklą.

 

Kiti, tapę krikščionybės pasekėjais dėl savo visiško nežinojimo:

 

1. Aklai tiki pamokslautojams svetimo (riboto) mokymo
2. Nežino, ir nenori žinot protėvių mokymo „Vedų“

 

Atidžiam žmogui ši informacija pasitarnaus kaip papildymas paaiškinimui į klausimą – kaip tai įvyko?, kad potencialiai genialūs žmonės, dauguma jų ir toliau lieka gilioje duobėje dėl dvasinio nežinojimo ir kartojantys vis tas pačias klaidas.

 

Aleksejus Golyševas

 

Išvertė: Laura VinMagijos Šaltinis


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
Petkaa

Na tai paiskintu kai zmogus buna ramus o po keliu metu buna prievartautojas arba ziaurus zmogus… juk smegenys taip greitai negaletu sugesti :/

PaslaptingasVaiduoklis

Kur rastas šio straipsnio originalas?

aurimas

Skiedalai, nors jie ir turi teisę egzistuoti.

Konty

Pritariu