Vampyrai: mitai, faktai ir tikrovė

Dar ne taip seniai, tik pasirodžius filmams ir knygų serijai „Saulėlydis“, visame pasaulyje praūžė susidomėjimo vampyrais bumas. Žinoma, tai nebuvo domėjimasis tais groteskiškais vampyrais kuriais tikėta senovėje, o labiau domėjimasis mielu, žmonių kraujo negeriančiu, romatizuotu geruoju vampyru, apie kurį išgirdę dar mūsų proseneliai liktų nesusipratę.

Pats pavadinimas vampyras kilo iš serbiško žodžio upyr, kuris įvairiomis formomis pasklido po kitas slaviškas šalis: rusų – упырь (upyr), bulgarų – вапир (vapyr) ir въпир (vpyr), lenkų – upior, ukrainiečių – упир (upir), baltarusių – вупар (vupar) ir panašiai. Kita vampyro pavadinimo kilmės teorija teigia jog šis žodis kyla iš vengriško vampir, nors pačioje Vengrijoje nuo seno labiau yra naudojamas žodis vrykolak. Pats žodis vampyras naudojamas maždaug nuo XVIII amžiaus ir jau giliai įsišaknijo į viso pasaulio kalbas.

Yra dar viena teorija teigianti jog vampyro pavadinimas kyla iš senosios lenkų kalbos žodžio vamper. Šis žodis savo ruožtu kilo iš senosios slavų kalbos žodžio oper, kuris dar dabar naudojamas rusų kalboje kaip упырь. Kiti kalbininkai žodį vampyras kildina iš totorių žodžio ubyr reiškiančio raganą. Kuri teorija teisingesnė tesprendžia pats skaitytojas.

Pavadinimu vampyras paprastai yra apibūdinami visi padarai kurie geria žmonių kraują, ar kitokiais būdai atima iš jų gyvybinę jėgą ar energiją, kaip kad kiniečių legendose minimas Šlubuojantis Lavonas, kuris minta gyvybine žmogaus energija Či. Čia taip pat galime prisiminti ir dabartiniais laikais paplitusį tikėjimą energetiniais vampyrais, kurie neva pasikrauna siurbdami kito žmogaus energetiniais galias.

Net trumpą laiką pabendravus su tokiu energetiniu vampyru, jaučiamas nuovargis ir išsekimas. Tačiau energetinis vampyrizmas nepatvirtintas mokslo ir kol kas lieka parapsichologijos srities dalimi. Taigi pamąstykime kartu kas gi iš tiesų yra vampyras.

Vampyrą galima būtų apibūdinti kaip būtybę kuri keliasi iš kapų ir siurbia gyvųjų kraują ar kitokius gyvybinius syvus. Žiūrint mediciniškai, vampyras yra miręs, tačiau jis gyvena, nors jo širdis ir neplaka, o organizmas neatlieka jokių gyvybingumo funkcijų. Iš esmės jis yra reanimuotas lavonas. Jo kūnui nesupūti ir palaikyti, jei taip galima pavadinti – gyvastį padeda gyvųjų kraujas, žaidimo Vampire the Masquarade sistemoje vadinamas lotynišku žodžiu vitae reiškiančio gyvenimas. Vampyrai patys iš savęs nėra demonai, tačiau jie yra demoniškos būtybės, nors Anne Rice knygos „Interviu su vampyru“ veikėjas vampyras Liujisas vampyrus apibūdina tokiais žodžiais: „Juk mes – velniai, mūsų jėga neįveikiama“. Taip yra su literatūriniu vampyru, tačiau mitologinis vampyras yra tik demoniška būtybė, bet ne pats velnias.

Vampyras nepriklauso nei gyvųjų nei mirusių pasauliui. Jis nėra dvasia, nes turi kūną. Jis nėra žmogus, nes jis negyvas, jis tik turi žmogaus kūną. Vampyras gali būti ir visiškai demoniška būtybė, kaip pvz. graikų Lamija ar žydų Lilith, arba labai žmogiškas padaras kaip filmo „Saulėlydis“ vampyrai. Įvaizdžio ir mitologijų akiratis šiuo klausimu labai platus, be to jis visada bent šiek tiek skiriasi priklausomai nuo kultūros ar istorinio etapo.
Vienas esminių dalykų tikėjimo vampyrais fenomene yra tas kad žmogus bijo į save panašaus padaro, kuris minta panašiomis į save būtybėmis. Tai gali būti iki mūsų dienų išlikusi senojo kanibalizmo draudimo forma.

Iš esmės vampyras yra padaras kuris yra tarpinė grandis tarp žmogaus ir dvasios, nes jis yra nei miręs nei gyvas. Tokiai būčiai kai kurie rašytojai naudoja terminą nemirėlis. Jis yra žmogus kuris numirė ir pakilo iš kapo, naujam, kiek kitokiam gyvenimui (ar negyvenimui), mitologijoje dažnai minima jog jis ateina aplankyti savo giminių. Čia kyla begalė klausimų, tokių kaip ar vampyras turi sielą? Tokį klausimą senovėje žmonės tikrai kėlė. Vampyras išoriškai panašus į žmogų, tačiau jo esybė yra kitokia, jis nemeta šešėlio, jo nesimato veidrodyje. Tai susiję su padavimu jog veidrodyje atsispindi žmogaus siela, o kadangi vampyras neturi sielos, tad ir negali jame atsispindėti. Jis taip pat dėl tokios pat priežasties nemeta šešėlio. Tai buvo du užtikrinti būdai atpažinti nemirėlį.

Vampyras savo esatį įgauna ne dėl metamorfozės, bet dėl to kad mirė ir vėl prisikėlė. Šis padaras keliasi iš kapų ir minta savo artimųjų krauju. Žmogaus kraujas leidžia jam gyventi jau esant mirusiam. Tad taip ir lieka iki galo neaišku ar vampyras priklauso gyvųjų ar mirusiųjų pasauliui. Nes tai judantis organizmas kuris neturi savyje gyvybės. Tačiau jis, kaip moko mitai, gali vaikščioti, gali kalbėti. Jo širdis neplaka, jo oda šalta, tačiau jis gali mąstyti ir medžioti. Tam kad palaikytų savo nemirtingumą vampyras turi kas naktį maitintis gyvųjų krauju.

Senovės padavimai mini, jog vampyrai paprastai lankydavosi tik savo artimųjų namuose. Modernioji mitologija, teigia, kad vampyrai gyvena mūsų visuomenėje ir kuria alternatyvios paslėptos visuomenės pasaulį. Paprasti mirtingieji šios vampyriškosios visuomenės dalies nemato. Vienas iš tokių modernaus vampyrų visuomenės modelių yra pateikiamas žaidime Vampire the Masquarade. Čia pasaulį valdo dvi tarpusavyje konkuruojančios vampyrų sektos Camarila ir Sabath, kurios kiekviena savaip žvelgia į žmones.

Pirmieji stengiasi koegzistuoti su žmonių visuomene ir tuo tikslu stengiasi pažabodami savo vidinį žvėrį bei išsaugoti žmogiškumą. Antrieji gi, atvirkščiai, stengiasi išlaisvinti tą pabaisą kuri slypi viduje, o žmones mielai uždarytų į gardus ir augintų kaip galvijus.

XVIII amžius yra keistas, nes mokslui gerokai pažengus, žmonės linko į domėjimąsi prietarais. Žodiniai padavimai pradėti gausiai užrašinėti. Pasakojimai apie vampyrus atsirado ne tik sakmių rinkiniuose, jie ėmė rastis ir grožinėje literatūroje, bei žiniasklaidoje. Visi tarsi pamišę ėmė domėtis vampyrais. Taip vampyrai įvairiose šalyse tapo gana svarbiu literatūriniu personažu.

Mitologinis vampyras labiau primena zombį. Tai būtybė kuri prisikelia iš kapo, geria žmonių kraują, ryte vėl atgula į kapą. Ji prasmirdusi dvėsena, nes yra supuvusi. Ši būtybė nemąstanti, o jos vienintelis tikslas yra žudyti žmones dėl kraujo, tam kad palaikytų savo negyvenimą.

Čia gal derėtų šiek tiek stabtelėti ties tuo kas yra zombis? Ši nemirėlių rūšis apibrėžia padarą kurio kūnas yra miręs, tačiau prikeltas woodoo magijos ritualo arba kokio nors baisaus prakeiksmo pagalba. Seniau zombis buvos suvokiamas kaip nemirėlis sukurtas tam kad atliktų kokius nors monotoniškus darbus. Vampyras ir zombis labai panašūs.

Pagrindinis panašumas tame kad jie abu turi materialų kūną, per kurį pasireiškia gyvųjų pasaulyje. Vampyras ir zombis yra nemirėliai kurie keliasi iš kapo ir vienaip ar kitaip veikia gyvųjų pasaulyje. Abu jie neturi sielos. Jie sugeba per įkandimą apkrėsti gyvuosius. Esminis skirtumas tas jog zombiu paprastai tampama magijos pagalba. Tiesa kine itin išpopuliarėjo virtimas zombiu patyrus vienokį ar kitokį užkrato perdavimą, nors tradicinis zombio suvokimas yra woodoo magijos pagalba prikelto kūno egzistavimas. Skirtumas dar ir tas, kad zombiui nereikia maisto ir jis yra visiškai priklausomas nuo savo šeimininko mago.

Skirtumas ir tame, kad zombis gali egzistuoti ir dieną. Nors senovinėse legendose vampyrai taip pat neretai pasirodydavo ir dieną, tačiau tradiciškai vampyras suvokiamas kaip nakties padaras. Ne be reikalo daktaras Van Helsingas, filme „Bramo Stokerio Drakula“, vampyrus pavadina homo nocturnus, t.y. nakties žmonėmis. Vampyras iki saulėlydžio guli savo kape, po jo iki aušros ieško aukos, zombis gi jam pavestus monotoniškus darbus gali atlikti kiaurą parą. Vampyro kūnas, dėl išgerto kraujo nepūva. Atkasus jį jis atrodo it gyvas. Zombio gi kūnas pasiduoda irimo procesui, todėl woodoo magas dažnai turi keisti savo nemirėliškus tarnus.

Vampyras taip pat turi panašumų ir skirtumų su vilkolakiu. Vilkolakis yra žmogus per pilnatį ar įvairių ritualų metu gebantis transformuoti į vilą (ar kitą gyvūną). Apie vilkolakius galima rasti legendų įvairių tautų mitologijoje, tame tarpe ir lietuvių. Lietuvoje jie paprastai vadinti vilkatlakiais. Lietuvoje būta ir inkvizicijos teismo procesų, apie vieną tokių jau rašiau anksčiau: “Tissas – lietuvis vilkolakio kailiu“.

Tiek vilkolakis, tiek vampyras yra Dievo prakeikta, demoniška būtybė. Jie abu suvokti kaip padarai nešantys blogį ir mirtį. Tiek vilkolakio, tiek vampyro įkandimas gali paversti žmogų viena iš šių demoniškų būtybių. Abu šiuos padarus sieja vienas išorinis bruožas pagal kurį jie būdavo atpažįstami, tai suaugę antakiai. Jie abu turi antžmogišką jėgą. Abu trokšta žmogaus kraujo, skirtumas tik tas kad vampyras trokšta kraujo nes tai palaiko jo gyvastį, o vilkolakis tiesiog kaip ir bet koks plėšrūnas yra medžiotojas.

Jei tikėti kai kuriais senoviniais okultinių menų adeptais, vilkolakis po mirties gali pavirsti į vampyrą. Esminis skirtumas tas kad vampyras yra nemirėlis, o vilkolakis yra gyvas. Tačiau ir vienas ir kitas gali pavirsti vilku ar kitokiu gyvūnu, paprastai šikšnosparnį ar vilką, kiek rečiau į lapę, lokį ar kiškį. Tai kad vampyras sugeba pavirsti šikšnosparniu greičiausiai kyla iš Meksikos šikšnosparnių, kurių yra trys rūšys mintančio krauju: Desmodus rotundus, Dieamus youngi ir Diphylla eucadata. Beje, pirmoji rūšis šikšnosparnių minta būtent žinduolių krauju, kitos dvi paukščių. Tačiau toks tikėjimas šikšnosparniais virstančiais vampyrais visuotinai paplito tik po Bramo Stokerio kūrinio „Drakula“. Iš čia ateina kiti vampyrams būdingi stereotipai.

Literatūrinis ir kino vampyras išoriškai niekuo nesiskiria nuo žmogaus, tik jo oda yra blyški, kartais minimos raudonos akys. Charakteringas bruožas yra iltys. Nors galima sutikti ir vampyrų kurie neturi ilčių, kaip filme „The Hunger“ („Alkis“).

Geras ir romatizuotas vampyras yra XX a. antros pusės išmislas. Senovėje vampyras buvo išimtinai tik blogas. Gerasis vampyras paprastai būna netikras vampyras, tad atsiranda įvairūs pavadinimai tokie kaip dampyras, kurie apibrėžia žmogų gimusį iš motinos kuri tapo vampyre ar jo tėvas buvo vampyras, nuo kurio pastojo mirtingoji.

Vampyru senovėje galėjo būti paskelbtas bet kas kuris mirė paslaptingomis aplinkybėmis, būdamas gyvas turėjo kokių nors išskirtinių bruožų ar charakterio savybių. Pavyzdžiui senovės Graikijoje, raudonplaukiai ir mėlynakiai yra retas reiškinys, tad toks žmogus buvo laikomas priklausančiu šmėklų pasauliui ir po mirties jo kapas buvo ypatingai saugomas. Rumunijoje tikėta jog vampyrai ypač aktyvūs tampa balandžio 22 dieną (švento Jurgio diena), tą dieną ypatingai buvo saugomi kapai, nes visos blogio jėgos užplūsdavo žemę.

Parengė: Gabrielius E. Klimenka

Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.