Aghora: sekta kurioje vyrauja kanibalizmo filosofija

Kanibalizmas buvo priskiriamas daugeliui genčių ir tautų praeityje, bet kanibalizmo laipsnis, kuris tuomet iš tikrųjų pasireikšdavo ir buvo socialiai sankcionuojamas, dabar yra ypač prieštaringa antropologijos tema. Kai kurie antropologai įrodinėja, kad kanibalizmas beveik neegzistavo ir tvirtina tai su kraštutiniu skepticizmu, o kiti įtikinėja, kad ši praktika besivystančiose visuomenėse buvo paplitusi. Keletas archeologų tvirtino, kad kai kurios iškasenos Amerikos pietvakariuose įrodo kanibalizmo buvimą. Individualūs atvejai kitose šalyse parodė, kad kanibalizmas reiškėsi tarp psichiškai nestabilių žmonių, tarp nusikaltėlių ir, nepatvirtintais gandais, tarp religinių fanatikų.Aghora – induistinė religinė sekta, kurios nariai „sukausto“ savo genitalijas grandine. Jų liežuviai juodi, jie valgo lavonus.
 
Aghora atskilo nuo kapaliki (kas išvertus iš sanskrito, reiškia „nešiojantys kaukolę“; senovinė tantrinė šivaistinė induizmo sekta) XIV amžiuje. Norint suprasti aghorą, reikia suprasti induizmą.
 
Induisto gyvenimas – jo karmos pasekmė. Gimimas vienoje ar kitoje kastoje – tavo veiksmų praeitame gyvenime rezultatas. Tai nėra nei gerai, nei blogai, tai tiesiog faktas, dar vienas vystymosi laiptelis, artinantis tave prie išsivadavimo nuo sansaros – amžinojo atgimimo rato. Nesvarbu, kas tu esi – varguolis tarnų kambarėlyje ar turčius prašmatniame radžputų dvare, svarbu laikytis kastų taisyklių, kad kitame gyvenime gimtum aukščiau, nei dabar.

X
f
Prisijunk prie mūsų ir Facebook'e! Spausk

 

Beje, be kastų yra ir kiti tikslai: kama – juslinis pasitenkinimas, artcha – materialus gerbūvis, dharma – moralė ir teisingumas, ir, galų gale, mokša – išsilaisvinimas iš begalinės gimimo ir mirties grandinės.

 

aghora3

 

Kaip negalima išvysti aušros, nepergyvenus nakties, taip negalima pasiekti paskutinio laiptelio – mokšos, nepasiekus pirmesnių tikslų. Todėl mokšos pasiekimas – dažniausiai pagyvenusių žmonių užsiėmimas. Bet ne visada.

 

Induistų nuomone, yra žmonių, kurie gimsta, turėdami tokį aukštą dvasingumo lygį, kad jokių kitų tikslų, išskyrus mokšą, jiems siekti nereikia. Juos vadina įvairiai: sanjasini, sadhu, atsiskyrėliai, klajokliai, šventieji, nusikaltėliai. Bet patys keisčiausi (ir baisiausi, taip pat ir patiems induistams) – tai, be abejonės, aghoriai. Jie minta lavonais, ekskrementais ir atlieka ritualus su žmonių ir gyvūnų palaikais.

 

Mėgiamiausia aghorų „pramogų“ vieta – gatvės „krematoriumai“, tai yra, tiesiog vidury gatvės kuriami laužai, kuriuose deginami lavonai. Vengdami krematorininkų dėmesio, jie stengiasi nukniaukti iš laužo nesudegusius palaikus. Nusišypsojus sėkmei, jiems tai pavyksta, todėl dažnai jie ir vaikšto nuo galvos iki kojų išsitepę pelenais. Ant kaklo aghoriai nešioja karolius iš kaulų, o apie jų genitalijas apvyniota grandinė, neleidžianti sektos nariams susilaukti vaikų.

 

aghora

 

Be to, jiems kuo griežčiausiai draudžiama liestis prie moterų – netgi prie negyvų. Todėl, valgydami pavogtą iš laužo kūną, nuo karštų anglių jį pakelia burna, kad neprisiliestų prie jo rankomis – gal čia moters lavonas. Aghoriai geria daug alkoholio (iš žmogaus kaukolės, kabančios ant tridančio) ir rūko opiumą. Tai jiems leidžiama, nes Šiva (dievas, kuriam jie lenkiasi), sėdėdamas ant Kailaš kalno ir „stabdydamas dangaus tėkmę savo plaukais“, taip pat rūkė opiumą ir gėrė alkoholį.

 

Reikalas tas, kad aghoriams visas pasaulis – didelės kapinės, kur visi, taip pat ir jie patys, jau mirę. Mirtis – blogiausia, kas gali nutikti žmogui, bet pagal aghorių filosofiją, ji jau nutiko, todėl gyvenimas ir jo prasmė įgauna visiškai kitą skambesį.

 

Daugiau nėra ieko gero, kaip ir nieko blogo, nėra purvino ir nėra švaraus, nėra pasibjaurėtino ir nėra nuostabaus. Induistai bijo aghorių, nes tiki, kad jie turi galingas magiškas galias – sidhi. Aghoriai pavojingi, nes jiems neegzistuoja ribos tarp gėrio ir blogio, jie gali padaryti bet ką ir daro, ką nori.

 

Aghora2

 

Aghoriams nėra „nieko švento“, išskyrus jų dievą Šivą ir mirties deivę, arba moterišką jos įsikūnijimą, – Kali. Dievai reikalauja ritualų, todėl kiekvieną mėnesį aghoriai dainuojs meilės dainą Šivai ir suvalgo lavoną, idant pamalonintų Kali.

 

Šiva – griovimo dievas ir ugnies stichija induizme. Bet induistų ir mūsų griovimo supratimas skiriasi. Jie regi griovime naujo sutvėrimo pradžią, nes Šiva griauna viską, kas bloga, tuo pačiu duodamas naują pradžią. Aghoriams viskas, ką sukūrė dievas (ugnies energija), – šventa, todėl nėra nei švaraus, nei purvino, nei gero, nei blogo, nei nuostabaus, nei siaubingo – ir neegzistuoja jokie apribojimai.

 


Facebook komentarai
1 komentaras
2500

Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
vedma
1 year 7 months ago

Normalus tokie bachurai :D

wpDiscuz