Klinikinės mirties pojūčiai nepamirštami

Žmonės, klinikinės mirties metu matę vaizdinius, šiuos įspūdžius prisimena ilgai, jie būna ryškesni ir keliantys daugiau emocijų negu tikrojo gyvenimo įvykiai. Tokią išvadą daro Lježo universiteto mokslininkai, vadovaujami neuropsichologės Vanesos Čarland Vervil (Vanessa Charland Verville), pabandę paaiškinti šį fenomeną.

Pasak V.Čarland Vervil, klinikinę mirtį yra patyrę apie 5 proc. planetos gyventojų. Savo regėtus vaizdinius jie apibūdina daugmaž vienodai: jautė, kaip paliko savo fizinį kūną ir judėjo tamsiu tuneliu į šviesą… Kai kuriems „anapus“ pavykdavo sutikti mirusius artimuosius, o šie dažniausiai sakydavo, kad jiems dar „neatėjo laikas“, ir siųsdavo juos atgal.

Religingi arba linkę į mistiką žmonės mano, kad tokie vaizdiniai įrodo, jog siela atsiskiria nuo kūno. Dauguma materialistiškai nusiteikusių gydytojų ir mokslininkų mano, kad dėl visko kaltas deguonies trūkumas: smegenyse kyla cheminės reakcijos, sukeliančios haliucinacijas. Žinomi atvejai, kai kažką panašaus patiria sveiki žmonės, įeidami į transo būseną arba vartodami haliucinogenus.

Vis dėlto psichologai panašius atvejus laiko tik hipnagoginėmis haliucinacijomis, kurias žmonės paprastai patiria prieš užmigdami. Tai gali būti garsiniai ir regimieji jutimai. Žmogui gali vaidentis veidai, kraštovaizdžiai, įvairios scenos…

Kartais užmiegantysis haliucinacijų nepriima kaip tikrovės, kartais būna įsitikinęs, kad tai vyksta iš tikrųjų. Dažniausiai šie vaizdiniai būna statiški, todėl juos galima atskirti nuo tikrų. Hipnagoginės haliucinacijos gali atsirasti ir tada, kai žmogus tiesiog pavargo ar prisnūdo. Taip pat prieš pabusdami mes galime matyti vadinamąsias hipnopompines haliucinacijas, dažniausiai atkartojančias sapnų fragmentus.

Haliucinacijos gali būti susijusios ir su miego paralyžiaus reiškiniu, kuris atsiranda prieš užmiegant arba tik ką nubudus: žmogus nepajėgia kalbėti arba judėti, bet tuo pat metu jam gali kilti regimieji, girdimieji arba taktiliniai jutimai, kartais susipinantys su tikrove.

Tai paaiškinama neurofiziologinėmis „pereinamosios“ iš būdravimo į miegą arba atvirkščiai būsenos ypatybėmis. Dažniausiai tokios būsenos būdingos tiems, kurie turi kokių nors miego sutrikimų, pavyzdžiui, narkolepsiją. Gali būti, kad būtent miego paralyžius yra priežastis, dėl kurios kai kurie žmonės mato angelus arba ateivius iš kitų planetų.

Šveicarijos mokslininkai padarė sensacingą atradimą. Pasirodo, elektra stimuliuojant vieną smegenų zoną, žmogus jaučia „išėjimo iš kūno“ pojūčius, būdingus patyrusiems klinikinę mirtį. Pavyzdžiui, viena iš Ženevos universiteto klinikų pacienčių, serganti epilepsija, elektros srove veikiant dešiniojo smegenų pusrutulio kampinį vingį, pajuto, kaip krenta žemyn iš didelio aukščio, o paskui pakyla virš savo kūno ir plevena prie lubų…

Pasikalbėję su tais, kurie pergyveno klinikinę mirtį ir liko gyvi, Lježo universiteto mokslininkai išsiaiškino, kad panaši patirtis žmones visada keičia: jie susimąsto apie dvasingumą ir būtinybę padėti kitiems ir gamtai… Be to, mokslininkai prašė respondentų užpildyti specialias anketas.

Tarp jų buvo aštuoni žmonės, regėję vaizdinius būdami komos ir klinikinės mirties būsenos, šeši, patyrę komą be klinikinės mirties, septyni, patyrę komą su klinikine mirtimi, bet neprisimenantys regėjimų, ir dar 18 žmonių, apskritai nieko panašaus nepatyrusių. Jiems buvo pasiūlyta įvertinti klinikinės mirties metu patirtų pojūčių ir kokių nors įsimintinų kitokio pobūdžio gyvenimo įvykių ryškumą.

Paaiškėjo, kad net po daugelio metų žmonės, regėję vaizdinius per klinikinę mirtį, juos vertino kaip „ryškesnius“ už realių įvykių prisiminimus. Mįslė mokslininkams yra tai, kodėl visi žmonės panašioje situacijoje regi vieną ir tą patį. Taip pat specialistai yra įsitikinę: jei prisiminimai apie potyrius yra tokie tikslūs ir ryškūs, jie negali būti netikri.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“, parengė: Milda Kunskaitė