Tissas – lietuvis vilkolakio kailiu

vilkolakisVilkolakio fenomenas yra sutinkamas visame pasaulyje, nors mes paprastai pažįstame tik kinofilmų suformuotą jo įvaizdį, kuris deja nedaug ką bendra teturi su tais vilkolakiais apie kuriuos pasakoja tautosaka bei įvairūs senovės šaltiniai.

 

Vilkolakio vardu paprastai yra vadinamas asmuo gebantis pasiversti vilku, nors verta pastebėti jog gebėjimas virsti vilku yra labiau europietiškas reiškinys, nes kitų šalių tautosakoje sutinkama pasakojimų apie tai, jog žmonės geba virsti ir kitais gyvūnai, kaip pavyzdžiui: Pietų Amerikos indėnų šamanai virsdavo jaguarais, JAV indėnai pasakojo apie virtimus lašiša, kojotu, grizliu ar bizonu, o Afrikos tautose vietiniai burtinikai virsdavo į liūtą arba hieną.

 

Lietuvių kalboje paprastai vartojamas vilkolakio (kiek rečiau vilkato bei vilktako) pavadinimas, tad mes kaip ir nelabai turime pavadinimo virsmui į kitą gyvūną apibūdinti, nors yra bandymų vadinti kokiu zuikiolakiu žmogų gebantį pasiversti zuikiu ir panašiai. Rusų kalba šiuo atveju dėkingesnė, nes jie vilkolakį vadina оборотень (oboroten), kas iš esmės apibūdina tik virsmo procesą, bet ne gyvūną į kurį virstama. Angliškai vilkolakiai yra vadinami werewolf, ispaniškai – hombre lobo, senovės romėnai juos vadindavo faunus ficarius, o armėnai – magdagail.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Kaip būdavo tampama vilkolakiu

 

Žinios apie senovės vilkolakius, mus pasiekia iš mitologijos, inkvizicijos bylų bei inkvizitorių rašytų knygų ir iš įvairių keliautojų, tokių kaip Herodotas, kitų tautų aprašymų. Herodotas mini, jog nevrovų genties nariai, kiekvienais metais, kelioms dienoms virsta vilkais.

 

Virsmo vilku aprašymų taip pat gausu ir inkvizicijos bylose, o sakmes apie lietuviškus vilkolakius galite pasiskaityti nuostabioje Norberto Vėliaus knygoje “Laumių dovanos”.

 

Taigi, vilku paprastai būdavo virstama arba savanoriškai, naudojant kokius nors magiškus daiktus ar ritualus, arba priverstinai, pavyzdžiui patyrus kokį nors baisų prakeiksmą. Vilku dažnai gebėdavo pasiversti burtininkai ir asmenys pardavę savo sielą šėtonui, būtent todėl pasakojama, jog šie padarai pasižymi antgamtine jėga ir įvairiomis maginėmis galiomis. Dabartiniai filmai mus moko, jog vilku žmogus virsta paprastai per pilnatį, tačiau istoriniuose šaltiniuose ir sakmėse, virsmas labai retai kada buvo siejamas su Mėnulio fazių kaita, tai labiau XX a. rašytojų fantastų išmonė, nes senovės tekstai tokio fenomeno praktiškai nemini.

 

Lietuvių sakmėse vilkolakiu paprastai virstama persivertus per kelmą ar specialiu būdu sudėtas vyteles, šiuo atveju kas nors stebėjęs patį virsmą ištraukdavo kokią vytelę ir vilkolakis atvirsdavo į žmogų nepilnai, likdavo kokia uodega pagal kurią jį atpažindavo ir žinoma su tokiu asmeniu iškart susidorodavo. Lietuvių sakmėse taip pat gausu pasakojimų apie vestuvininkus, raganų ar kitų antgamtinių būtybių, paverstus vilkais. Tokias vilkolakių vestuvininkų rujas, atpažindavo iš to, jog vienas vilkas būdavo su nuotakos nuometu.

 

Istorikai mano, jog vilkolakio fenomenas galėjo kilti dėl psichinio sutrikimo vadinamo likantropija. Tokie ligoniai manosi esą gyvūnai arba tiki, jog geba jais virsti. Klinikinė likantropija yra susijusi su rimtomis psichozėmis, afektiniais bei šizofreniniais psichikos sutrikimais.

 

Lietuvio Tisso istorija

 

Kiek pastebi inkvizicijos fenomeno tyrėjai, bylų kuriose buvo teisiami vilkolakiais palaikyti ar pasivadinę žmones, yra išties daug. Vienoje byloje, kurią aprašė van Breiningas minimas lietuvis, kaltintas tuo jog jis gebėjo pasiversti vilku.Taigi, van Breiningas mini, jog 1691 m. Jugensburge vyko inkvizicijos procesas kuriame buvo teisiamas lietuvis vardu Tissas.

 

Senyvo amžiaus Tissas stojęs prieš teismą prisipažino, jog jis yra vilkolakis ir kad pavirtęs vilku kovodavo prieš šėtoną. Tris kartus metuose, šv. Liucijos dieną (gruodžio 13 d.), per Švč. Trejybės dieną (ji minima pirmąjį sekmadienį po Sekminių) ir Jonines (birželio 24 d.), jis kartu su savo draugais, pasivertę vilkais traukdavo prie jūros krašto, t.y. į pragarą. Pragare jie kovojo su pačiu šėtonu ir burtininkais, persekiodami juos lyg šunys.

 

Tissas teisme pasakojo, jog vilkolakiai leidžiasi į pragarą idant galėtų sugrąžinti į žemę turtus (gyvulius ir grūdus), kuriuos anot jo pagrobę burtininkai visa tai paaukodavo savo valdovui šėtonui. Jei vilkolakiai kada nors nespės laiku grąžinti šių gėrybių, tada ištiks baisus badas, nes ne taip seniai, kai jie nespėjo to padaryti, rado pragaro vartus užbarikaduotus ir taip prapuolė visas tų metų derlius. Tisso teigimu, jei nevyktų aktyvi vilkolakių kova prieš šėtoną ir jo burtininkus, tada žemėje greitai nieko nebeliktų, viskas būtų sunešta į pragarą ir atiduota pragaro valdovo valdžion.

 

Tissas taip pat pasakojo jog kartą, kai buvo jaunesnis, jis kovojo su burtininku Skeistanu. Šios kovos metu, burtininkas, Tissui sulaužė nosį savo šluota, kuria matomai skraidydavo.

 

Lietuvis pasakojo, jog po mirties, visų vilkolakių sielos pakyla tiesiai į dangų, o štai burtininkų sielas, po mirties pasigrobia jų valdovas šėtonas. Vilkolakiai nekenčia šėtono, nes jie tarnauja Dievui ir todėl save vadina Dievo šunimis bei didžiuojasi savo galia išvyti burtininkus bei raganas, su kuriais niekaip nesugeba susidoroti inkvizicija.

 

Kai teisėjai pabandė Tissui įrodyti, jog vilkolakiai iš tiesų patys tarnauja šėtonui ir net su juo sudaro sutartį ir todėl realiai prieš melo tėvą nesikauna, šis išreiškė griežtą protestą prieš tokią baisią ir šventvagišką mintį. Vėliau buvo pakviestas kunigas, su viltimi jog šiam pavyks įtikinti kaltinamąjį išpažinti savo nuodėmes, tačiau Tissas nesutiko atlikti išpažinties ir garsiai pareiškė, jog daro daug daugiau gerų darbų nei šis niekam tikęs kunigas. Tissas taip ir nepripažino padaręs ką nors blogo, tad už tikėjimą prietarais ir stabmeldystę buvo nubaustas dešimčia kirčių botagu.

 

Verta pastebėti, jog tokios istorijos, kuriose vilkolakiai kovoja prieš šėtoną gelbėdami derlių, sutinkamos ir kitose tautose, pavyzdžiui Vokietijoje arba Rusijoje. Štai maždaug tuo pat metu, Rygoje buvo toks nutikimas. Šventės metu apalpo vaikinas ir kažkas iš greta esančių suprato jog jis yra vilkolakis. Kitą dieną atsigavęs vaikinas papasakojo, jog jis kovojo su ragana, kuri skraidė aplink pasivertusi laumžirgiu.

 

Manoma, jog šie pasakojimai liudija apie šamanizmo apraiškas Lietuvoje ir aplinkinėse tautose. Pasakojimai apie nusileidimą į pragarą ir kovą su demonais bei burtininkais, labai primena Sibiro šamanų, ekstazės metu, atliekamas dvasines keliones.

 

Straipsnio autorius: Gabrielius E. Klimenka (Kviečiame aplankyti asmeninį G. E. Klimenkos blogą: Paranormaleco.blogspot.com)

 


Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.


Facebook komentarai
2 komentarų "Tissas – lietuvis vilkolakio kailiu"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
Paradigm Shift

Pasakėlės tikrai gražios, bet tiesos tai tik tie raštiniai šaltiniai. Kitkas matyt tų pačių likantropų pramanai. Šaip dalis teksto „pavogta“ iš Wikipedi’jos.

Paradigma

Pacituokite prašom bent vieną vietą iš Wikipedijos ponas Paradigm SHIT. Nes patikrinau, tai tik dar kartą įsitikinau, kad visoje anomalijoje pripersta tavo nesąmoningų komentarų. Jeigu jau rašai ką nors tai bent jau įsitikink.

wpDiscuz