Gerumas tai tik genų mutacija?

gerumas-altruizmasTirdamas hormono oksitocino funkcijas organizme, biologas Aleksandras Koganas iš Toronto universiteto nutarė patikrinti, kaip šis hormonas veikia žmogaus emocijas. Ir nustatė, kad žmonių gerumas priklauso nuo tam tikro geno.

 

Be to, geraširdį žmogų aplinkiniai atskiria vadovaudamiesi kažkokiu šeštuoju pojūčiu ir iškart pajunta jam pasitikėjimą. Šis efektas suveikia net tada, kai simpatiją sukeliantys žmonės nekalba. Kaip aiškina dr. A.Koganas, ankstesniais eksperimentais nustatyta, kad didelė oksitocino koncentracija lemia geranoriškumą kitų žmonių atžvilgiu, pasitikėjimą pašnekovo žodžiais ir skatina aktyvesnę socialinę elgseną.

 

Hormono paslaptys

X
f
Prisijunk prie mūsų ir Facebook'e! Spausk

 

Atlikdami eksperimentus, mokslininkas ir jo kolegos savanoriams dirbtinai nedidino šio hormono kiekio organizme. Mokslininkai norėjo patikrinti, kaip žmogus elgsis natūraliomis sąlygomis ir ar aplinkiniai pastebės jo geranoriškumą. Mūsų genuose yra trijų tipų receptorių, atsakingų už šio hormono poveikį organizmui – GG, GA ir AA.

 

Būtent jie reguliuoja oksitocino kiekį kraujyje, kuris yra tiesiogiai susijęs su emocijomis. Atliekant eksperimentą, buvo nufilmuota, kaip 23 žmonės su įvairių tipų receptoriais pasakoja gyvenimiškas istorijas. Paskui 116 savanorių buvo paprašyti peržiūrėti šiuos vaizdo įrašus, tik be garso, o vėliau apibūdinti matytus žmones.

 

Pasirodė, kad pasakotojai su GG tipo receptoriais visi kaip vienas buvo pavadinti gerais ir keliančiais pasitikėjimą, o genų modifikacijų GA ir AA šeimininkai, priešingai, buvo apibūdinti neutraliai, kai kada neigiamai. „Pastebėjome, kad žmonės su GG receptoriais pasakodami daugiau šypsojosi ir linkčiojo, – pasakojo A.Koganas. – Tokie gestai visada nuteikia palankiai. Čia tai buvo labai svarbu, nes išjungus garsą neverbaliniai signalai buvo vienintelis būdas suprasti charakterį“.

 

Altruizmas – tai auka

 

Šios išvados visiškai sutampa su Ričardo Ebšteino (Richard Ebstein) iš Žydų universiteto tyrinėjimų rezultatais. Jis jau 2005 m. pirmą kartą aptiko geną, lemiantį altruistinį elgesį. Mokslininkas mano, kad genas, esantis 11 chromosomoje, veikia nervinio mediatoriaus dopamino receptorių veiklą.

 

Altruizmo šaltinis – kai kas nors aukoja savo interesus dėl kitų žmonių interesų – daugybę metų buvo svarbus evoliucijos teorijos klausimas, atsakyti į jį bandė jau Čarlzas Darvinas (Charles Darwin). Evoliucijos požiūriu altruizmas – ne pranašumas, nes altruistas rizikuoja, kartais net gyvybe, kad išliktų kiti. Gyvūnai taip pat gali elgtis altruistiškai, tačiau tik šeimos narių atžvilgiu.

 

Žmogaus gyvenime altruistinis elgesys yra itin svarbus. Žmonės, turintys altruizmo geną, galbūt daro gerus darbus todėl, kad ši veikla jiems teikia malonumą. Mokslininkas įsitikinęs, kad rastas tik pirmasis altruizmo genas, o jų yra daugiau. Beje, mokslininkai nenustatė, kad altruizmo genas būdingesnis moterims, nors moterims labiau būdinga rūpintis kitais. Žmonėms, kurie laikosi religijos nustatytų taisyklių, taip pat būdingas didesnis altruizmas.

 

Panašūs ir Martino Roiterio (Martin Reuter) iš Bonos universiteto tyrinėjimų rezultatai. Jis pastebėjo, kad maža vieno geno (COMT) mutacija arba jos nebuvimas gali nulemti žmogaus altruizmo laipsnį. Turintieji šį geną dukart dažniau demonstruoja pasirengimą padėti aplinkiniams arba, pavyzdžiui, aukoja dvigubai daugiau pinigų. Taip pirmą sykį buvo praktiškai įrodytas altruistiško elgesio ryšys su paveldimumu.

 

Mokslininkai ne veltui sutelkė dėmesį būtent į geną COMT, atsakingą už dopamino, kuris didele dalimi lemia žmogaus ir gyvūnų socialinę elgseną, išsiskyrimą galvos smegenyse. Mutacija nėra plačiai paplitusi: „gryną“ geną turi tik 5-10 proc. gyventojų.

 

Žmonės tampa geresni

 

Tai teigia psichologas iš Harvardo universiteto Stivenas Pinkeris (Steven Pinker). Jis mano, kad žmonija tampa ne tokia agresyvi, o ateityje žmonės apskritai bus labai geri. Tokias optimistines išvadas mokslininkas padarė ištyrinėjęs archeologijos duomenis, turimą informaciją apie senovę ir viduramžius, užrašus apie karus, žmogžudystes ir smurtinius nusikaltimus.

 

Pavyzdžiui, viduramžius daugelis įsivaizduoja kaip romantiškus riterių laikus. Tačiau, be elementaraus higienos taisyklių nesilaikymo ir ilgų karų, šiam istorijos laikotarpiui būdingas nepaprastai didelis smurtinių nusikaltimų skaičius. S.Pinkerio nuomone, „kriminogeninė padėtis“ gerėjo augant vyriausybių, teismų ir teisėsaugos institucijų svarbai, labai padėjo švietimas ir, laikui bėgant, žurnalistika. Taip pat labai svarbi buvo komercija, dėl kurios daugeliui žmonių išsivystė abipusio altruizmo jausmas.

 

Parengta pagal dienraštį „Respublika“, parengė: Milda Kunskaitė

 

Respublika-logo1


Facebook komentarai
Pradėkite diskusiją pirmi!
2500

wpDiscuz