Ebu gogo – Floreso salos kriptidas

Homo-floresskijIndonezijos Floreso salos folkloras pasakoja apie nedidelio ūgio į žmones panašias būtybes kurias vietiniai nage tautos žmonės vadina Ebu gogo. Ebu gogo išvertus iš nage kalbos reiškia „močiutė“ ir „tas kuris viską valgo“, taigi galėtume šio kirptido pavadinimą versti kaip „visa valganti močiutė“.

 

Nage tauta pasakoja, jog iki portugalų atvykimo į salą, Ebu gogo buvo ją visą apgyvendinę, tačiau vėliau jie išnyko, nors ir dabar dažnai tenka išgirsti pasakojimų, jog vienas ar kitas asmuo regėjo Ebu gogo. Pasakojama, jog Ebu gogo vogdavo žmonių maistą ir dažnai pagrobdavo vaikus iš namų, pastarieji buvo grobiami tam, kad iš jų būtų galima sužinoti maisto gaminimo paslaptis, nes šie kriptidai maistą valgydavo termiškai neapdorotą, nes paprasčiausiai nemokėjo to daryti.

X
f
Prisijunk prie mūsų ir Facebook'e! Spausk

 

Taip pat pasakojama, kad kartais jie užkąsdavo ir žmogienos. Negana to, Ebu gogo dažnai sunaikindavo pasėlius, bet vietiniai į tai stengėsi nekreipti dėmesio. Tačiau kartą kantrybės taurę perpildė įvykis kai buvo pagrobtas ir suvalgytas žmonių vaikas.

 

Pasakojama, jog tada atvykėliai tikslingai naikino šiuos keistus padarus. Legenda apie Ebu gogo genocidą pasakoja, jog XVII amžiuje, žmonės padovanojo Ebu gogo genčiai palmių plaušų idant šie iš jų pasigamintų rūbus. Tačiau vos tik Ebu gogo nusinešė plaušus į savo urvą žmonės į jį pradėjo mėtyti degančias anglis, kad Ebu gogo sudegtų. Legenda byloja, jog taip visi Ebu gogo buvo taip išnaikinti, ir tik vienai porai pavyko pasislėpti, būtent todėl dar ir mūsų laikais kartais pastebimi šios poros palikuonys.

 

Šias istorijas užrašė tyrėjas Ričardas Robertsas. Ebu gogo fenomenas, taip pat labai domina ir kai kuriuos kriptozoologus, kurie kaip ir nage tauta, tiki, jog kažkur Floreso salos miškuose vis dar gyvena paslaptingasis kriptidas.

 

Kaipgi atrodo visa valganti močiutė?

 

Pasakojimų apie Ebu gogo saloje itin daug, tačiau visų jų bendras bruožas yra tas, kad šio kriptido išvaizda paprastai aprašoma vienodai. Nage tauta pasakoja, jog Ebu gogo yra itin greitas bėgikas, nors kaip bebūtų keista, vaikšto jis jo gana nevikriai. Jų ūgis siekia daugiausiai 150 centimetrų, nors paprastai pasakojama apie metro ūgio būtybes.

 

Ebu gogo turi labai plačią, prisiplojusią nosį ir labai platų veidą. Jų rankos neįprastai ilgos ir plaukuotos. Pirštai taip pat neįprastai ilgi idant galėtų stipriai sučiupti tai ką nori pagrobti. Ebu gogo moterų krūtys yra didelės ir nutysusios. Pasakojama, jog jie turi savo kalbą primenančią burbėjimą ar murkimą, tačiau gali puikiai atkartoti tai ką pasakė žmogus, tačiau tai daro kaip papūga, nesuprasdamas prasmės.

 

Ką apie Ebu gogo sako mokslininkai?

 

Antropologai ištyrę liudijimus apie šį kriptidą priėjo prie išvados, kad Ebu gogo folklorinį įvaizdį galėjo suformuoti vietinės beždžionės. Kai į salą atsikėlė portugalai, pirmą kartą išvydę beždžiones, jie galėjo pastarąsias palaikyti kažkokiais pusiau žmonėmis. Vėliau mitinė savimonė apipynusi pasakojimus vis fantastiškesniais dalykais, sukūrė mitinę vietiniuose miškuose gyvenančią primityvią tautą, kuri net valgyti nemokėjo gamintis.

 

Tačiau 2003 metais, Ebu gogo mitas įgavo visiškai netikėtą posūkį, nes buvo rastos maždaug metro ūgio hominido fosilijos. Jas rado Naujosios Anglijos profesorius Maikas Morvudas. Fosilijos priklausė maždaug 30 metų amžiaus iki šiol nežinomos hominidų rūšies patelei. Fosilijų amžius siekia maždaug 18 tūkstančių metų.

 

Šis hominidas buvo pavadintas Homo floresiensis (liet. Floreso žmogumi), o neoficialiai juos imta vadinti hobitais, dėl itin mažo ūgio. Manoma, jog Floreso žmogus saloje dar gyveno maždaug 11 a. pr. Kr. ir galėjo bendrauti su Homo sapiens rūšies atstovais, nes protingasis žmogus čia atsikėlė maždaug prieš 13 tūkstančių metų. Nors Floreso žmogaus smegenų tūris buvo nedidelis, maždaug apelsino dydžio, tačiau panašu, jog jie naudojo primityvius įrankius.

 

Kai kurių antropologų, tokių kaip Gregoris Fortas manymu, šis atradimas leidžia folklorinius pasakojimus apie Ebu gogo suprasti vos ne pažodžiui. Profesoriaus teigimu, mitai apie laukinius žmones, tokius kaip sniego žmogus, yra itin paplitę pietryčių Azijoje, tai gali liudyti apie realius priešistorinius Homo sapiens susitikimus su kitais hominidais.

 

Taip pat manoma, jog jei seniau vietiniai gyventojai rasdavo Homo floresiensis fosilijas, etninė kultūra visiškai natūraliai galėjo pagimdyti gausius mitus apie Ebu gogo, kuriais galėjo būti gąsdinami vaikai. Įdomu tai, jog pradėjus išsamesnius Homo floresiensis kasinėjimus, buvo rasta ir daugiau šio hominido fosilijų, tad saloje su visa jėga atgijo mitai apie Ebu gogo. Vietiniai gyventojai pradėjo pasakoti apie susitikimus su šiuo kriptidu.

 

Mokslininkų manymu, šie hobitai, kilo iš azijietiško Homo erectus arba afrikietiško Homo habilis ir migravo į salą (nors nežinoma kokiais būdais) maždaug prieš milijoną metų, o veikiami vietinių sąlygų ilgainiui sumažėjo, nors ir ne per daugiausia, nes jų protėvis taip pat nebuvo didelio ūgio. Beje, saloje seniau taip pat gyvavo ir nykštukinis dramblys. Tokia mažėjimo evoliucija dažnai vyksta ribotos erdvės vietovėse, kuriose jaučiamas maisto stygius.

 

Kaip ten bebūtų, vietiniai gyventojai iki šiol tiki, kad iki europiečių atvykimo Ebu gogo, buvo gausiai apgyvendinę salos miškus, o dabar juos galima sutikti itin retai, nes jų beliko vienetai. Tiesa, visos kriptozoologų pastangos rasti Ebu gogo, kol kas buvo bevaisės, nors buvo užrašyta daug gražių istorijų.

 

Straipsnio autorius: Gabrielius E. Klimenka (Paranormaleco.blogspot.com)

 


Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.


Facebook komentarai
Pradėkite diskusiją pirmi!
2500

wpDiscuz