Iš komos pabudęs Harvardo neurochirurgas: aš grįžau iš pomirtinio pasaulio

Prieš pradėdamas pasakoti šią istoriją, noriu pasakyti, kad esu mokslininkas. Visą gyvenimą tyrinėjau smegenis. Mano patėvis buvo neurochirurgas, aš nutariau sekti jo pėdomis ir pats tapau neurochirurgu bei Harvardo medicinos mokyklos dėstytoju.

Nors formaliai esu krikščionis, pacientų pasakotas dvasines patirtis visada vertindavau skeptiškai. Mano mokslinės žinios apie smegenis neleido abejoti, kad pomirtiniai patyrimai, angelų intervencijos ir panašūs dalykai tėra haliucinacijos, kurias sukelia vienokios ar kitokios smegenų traumos. O tada pačiomis dramatiškiausiomis aplinkybėmis savo kailiu patyriau ir įsitikinau, kad smarkiai klydau.

“Kai buvau mažas, mane įvaikino viena šeima. Augdamas biologinių tėvų neprisiminiau. Nežinojau, kad turiu biologinę seserį Betsę. Po daugelio metų aš pradėjau ieškoti savo biologinės šeimos, tačiau Betsė jau buvo mirusi. Tačiau aš su ja susipažinau. Atsidūręs komoje.

Prieš šešerius metus vieną rytą prabudau kamuojamas didžiulio galvos skausmo. Po kelių valandų aš atsidūriau komoje: atsisakė funkcionuoti mano neokortkesas (naujausia evoliucijos eigoje susiformavusi smegenų žievės dalis, kontroliuojanti mąstymo procesus).

Tuo metu aš buvau Lynchburgo ligoninės Virdžinijos valstijoje (JAV) darbuotojas. Atvykęs į darbą, tučtuojau nuskubėjau į priimamąjį. Gydytojai nustatė, kad man meningitas, kurį sukėlė reta E coli bakterijos atmaina nugaros smegenų skystyje, ėdanti mano smegenų ląsteles it rūgštis. Šansai, kad liksiu gyvas, buvo artimi nuliui.

Tapau vegetacinės būklės, atsidūriau gilioje komoje – mano smegenyse išsijungė visi aukštesnieji psichiniai procesai. Jokių sąmoningumo pėdsakų nerodė ir smegenų skenavimas – mano smegenys visiškai nebefunkcionavo. Vis dėlto mano psichinis identitetas (vidinis “aš”) toliau egzistavo ir neigė visas mokslo tiesas bei dėsnius.

Gilioje komoje praleidau septynias dienas. Per tą laiką mano sąmonė aplankė (kitaip tariant, aš pats mintimis aplankiau) daugybę pasaulių – kiekvienas jų buvo vienas už kitą ypatingesnis. Tai buvo mano kelionė kitapus fizinio pasaulio – išmatavimuose, kurių aš nelaikiau įmanomais.

Tūkstančius metų ne tik paprasti mirtingieji, bet ir šamanai, mistikai pasakoja apie trumpus, nuostabius nežemiškų pasaulių patyrimus. Aš toli gražu nesu pirmas žmogus, atradęs, kad sąmonė egzistuoja ir be kūno.

Tačiau mano atvejis unikalus tuo, kad aš, kiek liudija moksliniai duomenys, esu vienintelis asmuo, šiuos pomirtinius pasaulius lankęs tada, kai mano smegenų žievė visiškai nebefunkcionavo. Apie tai bylojo kas minutę smegenų būklę fiksuojanti medicininė įranga. Ji neužfiksavo nė žymelės, bylojančios apie mano smegenų aktyvumą. Neurologijos mokslo žodžiais tariant, mano psichinė kelionė vyko visai ne mano galvoje, ne smegenyse.

Daugeliui mokslininkų tokį pareiškimą priimti būtų labai sunku. Mano patirti dalykai visiškai griauna jų pasaulėžiūrą. Vienintelė vieta, kurioje mano išgyvenimus suprato ir priėmė – bažnyčia. Tiesa, net ir nuoširdžiausi bažnytinių vargonų akordai ar spalvingiausi vitražai mano aplankytų Rojaus pasaulių vaizdus ir garsus atspindi labai blankiai.

O dabar apie tai, ką aš patyriau komoje – mano kelionės po Rojų žemėlapis.

Po nepakeliamo skausmo priepuolio atsidūriau komoje ir po truputį pradėjau justi, kad esu primityvioje, pirmykštėje būsenoje – tarsi būčiau užkastas po žeme. Vis dėlto tai buvo ne įprasta žemė – aplink save jutau, o kartais girdėjau ir regėjau, kitas būtybes.

Jausmas buvo dvejopas: mane kaustė siaubas, tačiau tuo pat metu jutau kažkokią ramybę ir žinojimą. Jaučiausi, tarsi visada buvau šios pirmapradės tamsos dalis.

Manęs dažnai klausia: “Ar tai buvo pragaras?” Nemanau. Man atrodo, pragaras turėtų būti šiek tiek interaktyvesnis. O ten patyriau absoliutų pasyvumą. Tuo momentu visiškai išgaravo iš galvos suvokimas, ką reiškia būti žmogumi. Tačiau viena svarbi mano asmenybės dalis tuo metu smarkiai plušėjo – smalsumo jausmas. Man buvo smalsu, įdomu. Mane griūte užgriuvo klausimai – kas? kaip? kur? Tačiau jokių atsakymų nesulaukiau.

Po tam tikro laiko, nors negaliu pasakyti, kiek jo praėjo, viršuje iš lėto pasirodė šviesa. Ji gyvai liejosi sidabru ir auksu. Tai buvo kažkokia apskrita būtybė, skleidžianti nuostabią, pasakišką muziką – aš ją pavadinau Besisukančia Melodija. Šviesa vėrėsi tarsi plyšys anglies juodumo audekle. Pajutau, kad aš keliauju per tą plyšį. Atsidūriau vešliame žaliuojančiame slėnyje, kur į krištolo tyrumo ežerėlius leidosi krioklių vanduo. Ten buvo rausvi ir balti debesys. Už jų – iki juodumo mėlynas dangus.

Tas pasaulis nebuvo miglotas. Jis buvo labai aiškus, apčiuopiamas, gyvas – kaip kepto viščiuko kvapas, kaip nuo poliruoto mašinos stogo atsispindintis saulės spindulys. Ir užburiantis tarsi pirmoji meilė.

Labai aiškiai suvokiu, kaip beprotiškai skamba mano pasakojimas, ir visiškai suprantu tuos, kurie negali tuo patikėti. Kaip ir daugelis dalykų gyvenime, jie atrodo neapsakomai tolimi ir nerealūs. Bet tik kol pats to nepatiri. Ten augo medžiai, driekėsi laukai, mačiau gyvūnų, žmonių. Buvo vandens – tekėjo upėmis, liejosi lietumis. Virš vandens telkinių kilo rūkas, vandenyje plaukiojo žuvys.

Vanduo, kaip ir anksčiau justa žemės tamsybė, buvo kažkodėl labai seniai žinomas. Tarsi regėčiau preciziškai tikslias nuostabiausių per gyvenimą matytų vandens telkinių kopijas, bylojančias, koks gyvas yra šis vanduo. Žvilgsniui taip ir magėjo skverbtis į tą vandenį kuo giliau. Tas vanduo atrodė tyresnis ir skaidresnis už viską, ką man buvo tekę iki tol patirti. Stovėjau ir grožėjausi okeanais ir Amerikos upėmis – pradedant Karolinos paplūdimiais, baigiant šalies vakarų upokšniais. Staiga visi šie vandens telkiniai man pasirodė esą primityvesnės versijos – mažesnieji gyvojo vandens broliai ir seserys.

Nenoriu sumenkinti per gyvenimą matytų jūrų, ežerų, audrų. Tiesiog dabar visą Žemėje esantį vandenį matau ir suvokiu iš naujos perspektyvos. Naujai dabar suvokiu ir visas gamtos grožybes.

Ten, Rojuje, viskas atrodo ryškiau, gyviau, intensyviau – ir tuo pat metu lengviau, tarsi medžiaga ten būtų mažesnio tankio. Rojus yra neaprėpiamas, įvairus, gyvenamas – kaip Žemė. Tačiau, nepaisant tos įvairovės, nebuvo to jausmo, kad aname pasaulyje yra KITI. Šis jausmas toks būdingas mūsų pasauliui: kiekviena būtybė yra viena, atskira ir tiesiogiai beveik arba visiškai nesusijusi su ją supančiais dalykais, objektais.