Faraono prakeiksmas

pharoahŠi paslaptinga istorija įvyko pačioje mūsų šimtmečio pradžioje niūriame ir tuščiame Biban al Moluko tarpeklyje, vakarinėje Nilo pakrantėje, kurią europiečiai labiau pažįsta kaip Valdovų slėnį. Daugelį amžių jis buvo galingo senovės Egipto faraonų paskutinio prieglobsčio vieta, dar ir šiandien vietos gyventojams kelia šventą virpulį.

 

Daugiau kaip 3000 metų sarkofagai stovėjo didingoje saulės nutviekstos dykumos tyloje. Mirusiųjų ramybę drumstė tik smėlio šnaresys ir reti pavienių narsuolių, surizikavusių prisiartinti prie Mirusiųjų karalystės, balsai.

 

Europa senovės Egipto turtus atrado po užkariautojo Napoleono žygių. Į Valdovų slėnį plūstelėjo tyrinėtojų ir avantiūristų minios, tačiau jis neskubėjo atverti savo paslapčių.

 

Šešerius ilgus metus anglų archeologas Hovardas Karteris atkakliai kasinėjo slėnį ir staiga visiškai atsitiktinai aptiko užmūrytą įėjimą į nežinomą mauzoliejų. Mokslininko džiaugsmui nebuvo ribų – pagaliau jo viltys pradeda pildytis. Dar tą pačią dieną jis telegrafavo į Londoną lordui Karnarvonui, finansavusiam ekspediciją, apie šią džiugią naujieną.

 

Lordas Karnarvonas tuo metu vienas turtingiausių Anglijos žmonių, romantikas, keliautojas ir užkietėjęs donžuanas, nė minutę neabejojo sėkme. Nuo pat kampanijos pradžios jis tikėjo, jog vieną gražią dieną pabus išgarsėjęs. Tačiau nė nenutuokė, kaip brangiai teks už tai sumokėti…

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Jau po dviejų savaičių Karnarvonas ir jo ištikima pagalbininkė duktė ledi Evelina Herbert atvyko į Luksorą. Nė neišpakavę lagaminų, jie nedelsdami išvyko į kasinėjimų vietą, kur jų nekantraudamas laukė Karteris. Netrukus buvo išvalytas kelias į mauzoliejų, kurį prieš 3000 metų ištikimi faraono tarnai buvo užmūriję ir užpylę žemėmis.

 

Tai, ką tyrinėtojai rado viduje, šimteriopai pranoko jų lūkesčius. Vien auksinis Tutanchamono karstas svėrė per 240 kg! Apakinti spindesio ir didybės, archeologai ne iš karto pastebėjo nedidelį beveik sudūlėjusį deglą prie pat įėjimo. Ant stovo buvo išraižyti paslaptingi žodžiai: „Aš sulaikau smėlį, kad jis neužpiltų slaptos atilsio vietos; tą, kuris panorės pro mane praeiti, aš sustabdysiu dykumos liepsna. Aš čia tam, kad saugočiau Tutanchamoną.“

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Tačiau nei Karteris, nei Karnarvonas, nei likusieji neatkreipė dėmesio į rūstų įspėjimą. Jie buvo taip užburti radinio, kad praleido mauzoliejuje likusią dienos dalį ir visą naktį, žavėdamiesi rastais lobiais. Visą tą laiką jie stengėsi nuslopinti savyje didėjantį nerimą, kurį vėliau prisiminė kiekvienas ekspedicijos dalyvis. Karteris savo užrašuose taip aprašė šią būseną: „Vos peržengę mauzoliejaus slenkstį supratome, jog esame neprašyti svečiai.“

 

Jų buvo 19, tą 1922 metų lapkričio 26-ąją Karterio ir Karnarvono įkandin įžengusių į Tutanchamono mauzoliejų. Iš pradžių sekėsi puikiai. Beveik per penkis mėnesius pavyko išvalyti daugumą kapaviečių patalpų ir išsiųsti į Kairo muziejų daugybę neįkainojamų senovės Egipto meno paminklų. Pasaulis žavėjosi šiuo nepaprastu atradimu.

 

Visą tą laiką sarkofagas su Tutanchamono mumija liko nepaliestas. Bet galų gale atėjo ir jo eilė: 1923 metais Karteris nusprendė atidaryti sarkofagą. Ir nustatė datą – vasario 17-ąją. Bet įvyko keistas dalykas: netikėtai lordas Karnarvonas, niekam netaręs nė žodžio, su dukterimi išvyko į Kairą. Jo staigus dingimas apstulbino grupę. Visi žinojo apie maniakišką lordo idėją rasti ir ištirti neliestą valdovo kapavietę.

 

O po kelių dienų iš Kairo atėjo šiurpi žinia: lordą pakirto paslaptinga liga. Prieš pat mirtį atgavęs sąmonę, jis ištarė: „Greitai viskas baigsis, ir aš būsiu laisvas. Girdžiu dykumos šauksmą, jis mane kviečia.“ Mirtis užklupo lordą sulaukus 57-erių, nors iki tol jis aktyviai sportavo, labai retai sirgdavo ir atrodė jaunesnis nei buvo. Tai buvo pirmoji faraono prakeiksmo, baudžiančio senovės kapų niekintojus, auka. Bet ne paskutinė.

 

Praėjus kelioms dienoms po to, kai buvo atidarytas sarkofagas ir mumija pervežta į Kairo muziejų, netikėtai mirė archeologas Artūras Meisas, ištikimas Karterio padėjėjas. Įdomu, kad būtent jo laidotuvių dieną grupė specialistų pradėjo tirti Tutanchamono mumiją. Ant 19-mečio valdovo krūtinės jie rado grėsmingą amuletą. Ant kurio egiptologai iššifravo užrašą: „Bėdos ir nelaimės kris ant galvos to, kuris sutrikdys mano šeimininko ramybę.“ Tai buvo antrasis ir paskutinis įspėjimas, į kurį irgi niekas neatkreipė dėmesio.

 

Tuo tarpu aukų vis daugėjo. Vieną rytą į darbą neatėjo jaunas rentgenologas Arčibaldas Duglas Reidas, padėjęs išlaisvinti faraono palaikus iš tvarsčių. Kairo pakraštyje kūną radusi policija neaptiko nė menkiausių smurto žymių.

 

Kasinėjimų vietoje kilo panika. Net padvigubintas atlyginimas negalėjo sustabdyti masinio darbininkų bėgimo. Niekas nenorėjo tapti dar viena „visa matančio“ faraono keršto auka. Po mietą pasklido netikėčiausi niūrūs gandai, laikraščiai vienas per kitą plyšojo apie Tutanchamono prakeiksmą. Karteris nusprendė kurį laiką nieko neleisti į mauzoliejų.

 

Keletą dienų buvo ramu, bet balandžio 13-ąją visus vėl pašiurpino tragiška žinia. Šįkart negailestingas faraono „globėjo“ kardas nusileido ant amerikiečio verslininko Džordžo Džėjaus Gouldo galvos. Amerikietis buvo didelis archeologijos gerbėjas ir senas lordo Karnarvono bičiulis. Nepaisydamas Karterio draudimo, Gouldas prasmuko į kapavietę ir viską nuodugniai apžiūrėjo, tikėdamasis įspėti draugo žūties paslaptį. Vakare grįždamas iš Valdovų slėnio, Gouldas staiga pajuto, jog jį krečia drebulys. Šiaip ne taip nusigavęs iki viešbučio, verslininkas mirė ant jo slenksčio. Mirtis sekė mirtį. Laikraščiai springdami rašė apie septintąją faraono prakeiktą auką.

 

Paslaptingasis Kažkas, išsiveržęs iš amžių gilumos, tęsė šiurpią mirties bakchanaliją.

 

Ankstų 1927 metų lapkričio rytą ramų Londono gyvenimą sutrikdė sensacinga žinia: „Ričardas Bartelis, kuris buvo žymaus archeologo Hovardo Karterio sekretorius ir dalyvavo kasinėjant Tutanchamono kapavietę, rastas negyvas savo lovoje, nors iš vakaro buvo visiškai sveikas ir niekuo nesiskundė.“ Jo staigios mirties priežastis taip ir nebuvo nustatyta.

 

1929 metais mirė lordo Karnarvono įbrolis, dar po kelių mėnesių – lordo našlė ledi Karnarvon. Ši mirtis tapo paskutiniu lašu, perpildžiusiu baimės taurę. Technikos ir pramonės pažanga besididžiuojanti civilizacija pasijuto esanti bejėgė iš amžių glūdumos išsiveržusios grėsmingos ir nenumaldomos jėgos akivaizdoje. Per keletą metų mirė 22 žmonės. Bausmė pasivijo ne tik tiesioginius kasinėjimų dalyvius, bet ir jų artimuosius. 1930 metais iš tų, kurie dalyvavo ekspedicijoje, gyvas buvo likęs Hovardas Karteris…

 

Atrodė, kad jo visiškai neišgąsdino tas mirties viesulas, kuris visus tuos metus vieną po kito skyrė buvusius kolegas ir bendražygius. Jis mirė eidamas 67-uosius. 16 metų po to, kai blanki jo žvakės liepsna nušvietė seną kapavietę. Visus tuos metus jis gyveno ramus ir netrikdomas, pelnytai ilsėdamasis ant didžiausio XX amžiaus atradėjo laurų.

 

Egiptologai ir šiandien studijuoja jo grandiozinio atradimo vaisius – šifruoja senovės papirusus, tyrinėja kadaise faraono mauzoliejuje aptiktus rakandus… Vienintelis daiktas, nepatekęs į jų rankas, – amuletas, rastas ant Tutanchamono mumijos. Tas pats, su keistu užrašu – „Bėdos ir nelaimės kris ant galvos to, kuris sudrums mano šeimininko ramybę.“ Amuleto dingimo diena keistai sutapo su Karterio išvykimo iš Kairo į Londoną diena, kai buvo baigti visi darbai…

 

Parengta pagal dienraščio „Vakaro žinios“ priedą „Geras!“

 

Respublika-logo1


2500
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Evaldas

Apie Egipta man visada ydomios istorijos :)