Astraliniai parazitai ir skausmo kūnas

Astraliniai parazitai – šitas terminas užkrauna labai negatyvią energetiką. Žmonės neretai išsigąsta, kad turi parazitų, painioja su kūno parazitais, o baimė kenkia gydymosi procesui. Ezoterinėje praktikoje astraliniai parazitai yra visuotinai priimtas terminas, labai aiškus specialistų tarpe. Visa tai teisingiau galima būtų pavadinti energetinio kūno parazitais, nes kalbama ir apie eterinius, ir apie astralinius, ir apie mentalinius parazitus.

Astralinis pasaulis – tai norų, emocijų ir troškimų pasaulis, tai yra pati tikriausia Majos iliuzijų laboratorija, tai miegančio proto žaidimų laboratorija ir visgi nėra tikslu bei teisinga šį reiškinį vadinti parazitu.

Iš vienos pusės tai tikrai parazitas, nes jis gyvas, turi savo kvapą, garsą, konsistenciją, gyvena svetimos energijos sąskaita, o mainais nieko neduoda, išskyrus skausmą. Tuo pačiu tai yra planetos gyvybės sistemos dalis. Parazitas ir žmogus nėra atsiejamos substancijos. Parazitą sukuria arba prišaukia pats žmogus dėl savo nesuvokto gyvenimo ir klaidžiojimų sansaros rate. Todėl jį (pirmiausia kalbama apie energetinę lervą nugaros srityje) reikia priimti kaip savo pačio kūno dalį.

Tuo pačiu tai nėra kūnas, o greičiau svetimkūnis, kurį sukuria pats žmogus ir kuris vėliau gyvena savarankišką gyvenimą, kol sustiprėja iki tokio lygio, kad ima valdyti ir kontroliuoti visus žmogaus gyvenimo aspektus. Kol galų gale – žmogaus sąmonė tampa parazito sąmone. Tai energetinė lerva padaro žmogų vampyru, kuriam jau neužtenka savo paties skausmo. Papildomo skausmo šaltinio ji per vampyrinę veiklą ieško kituose žmonėse ir tokiu būdu maitinasi bei maitina paralelinius demonų pasaulius.

Lerva iš tikrųjų yra skausmas. Tai visų traumuojančių situacijų bei negatyvių vertinimų substratas. Dauguma žmonių daugiau ar mažiau gyvena skausme. Tai ne tik fizinis skausmas. Kaip sakydavo Buda, Šis skausmas kyla dėl to, kad žmogus nuolatos ieško, bet neranda laimės. Laimė, jų supratimu, tai skausmo nebuvimas arba laikinas pabėgimas nuo skausmo. Todėl laimė irgi laikina, kaip ir skausmas. Išmintingas žmogus neprisiriša nei prie vieno, nei prie kito.

Skausmą sukuria parazitas per nesuvoktą, nevaldomą protą, jis linkęs tapatintis su fiziniu kūnu ir jo poreikiais, siekiantis pririšti žmogų prie kintamų dalykų. Jei kintami dalykai suteikia laimę, tai ta laimė yra laikina, kaip ir skausmas, o siela nori pastovios, bet vienintelį kelią pasitenkinti mato niekur kitur, bet kintamuose dalykuose. Lerva kintamus dalykus miegančiam protui parduoda kaip pastovius. Todėl kyla vis nauji ir nauji skausmai bei noras nuo jų bėgti į laikiną laimę. Skausmas niekada nesibaigs, nes laimingą piliulę prarijus, alkis bus patenkintas, išoriniu, surogatiniu maistu, kuris kinta, tačiau prie kurio, lervos pastangomis, lengvai prisirišama. Juk pavalgius pietus, po kelių valandų vėl skrandis prašo maisto. Šis modelis yra universalus, nes alkis numalšinamas laikinai, laimė laikina, todėl apetitas išlika visada, be to, visada jis turi tendenciją augti. Todėl kančios ne tik nesibaigia, bet ir dauginasi.

Pačiam žmogui tiek daug maisto nereikia, nei energetinio, nei fizinio. Jei lerva užvaldo protą, žmogus sotinasi arba valgo kitus todėl, kad to nori lerva, kuri gyvena savarankišką gyvenimą. Iš tikrųjų vampyruojantis žmogus gyvena lervos protu, nes parazitas duoda suvokti, kad jos poreikiai yra žmogaus poreikiai. Valgydamas kitą žmogų vampyras tenkina ne savo alkį, bet lervos poreikius, kuri iš esmės ir yra tas nuolatinio skausmo šaltinis.

Lerva apriboja suvokimo horizintą, padaro gyvenimą juodai baltą kokios nors iliuzinės tiesos atžvilgiu. Skausmingas gyvenimas ir yra juodai baltas gyvenimas. Žmogus dėl savo sąlygotumo, dėl juodai balto riboto mąstymo gyvena nuolatiniame skausme, bėgime nuo skausmo link laimės ir atgal. Skausmas šiuo atveju yra laimės ir pilnatvės trūkumas, alkis, kuris atsiranda dėl to, kad protas pririšamas prie sąlygotų, kintamų dalyku, kurie šiandien yra, o rytoj jų nėra, tačiau miegantis protas apie tai nieko nežino. Dėl to kyla nuolatinis didžiulis stresas, milžiniška vidinė baimė, visiškai nesuvokta ir nevaldoma, kurią akumuliuoja į save energetinė lerva. Šiandien aš galiu pavalgyti, vadinasi aš laimingas, bet rytoj, tas maistas, kuris teikė gyvenimo džiaugsmą, dingsta be pėdsakų. Ir protas patiria šoką: „kur visa tai“. Po didelės puotos visada ateina sunkios pagirios. Visa protinė veikla nukreipiama į tai kur gauti gauti naują laimės dozę.

Todėl ir sakome, kad vampyruojantys žmonės, kurie gyvena lervos užvaldytu protu, yra išradingi santykių ekspertai ir manipuliatoriai. Nes jie nemato jokio kito šaltinio alkiui patenkinti, kaip tik kitą žmogų. Jie net nebando suvokti, kad yra kitas šaltinis, kuris yra visiškai šalia. Bet jį aklinai yra uždariusi lerva, kuri kužda į ausi savo šeimininkui, esą visa tavo laimė yra išoriniuose šaltiniuose. Žmonės, kurie tave supa yra tavo maistas, čiupk juos ir ėsk į sveikatą, tada patirsi tikrą laimę ir sveikatą. Bet tu vis viena nepasisotinsi, nes tai ką ėdi yra laikina, dėl to tau kyla baimė ir nerimas, o kaip bus rytoj, o miegantis protas nežino ką daryti. Labai gerai. Visą tavo nerimą ir baimes dėl prisirišimų, su malonumu sugersiu aš, astralinis parazitas.

Skausmo kūnas

Skaitant jogų literatūrą, galima sutikti tokį sankstiro terminą, kaip Ahakara. Tai netikras ego, dėl kurio žmogus klaidingai save tapatina su materialiu kūnu ir dėl to kyla prisirišimų skausmai ir kančios. Ahakara kai kada vadinamas skausmo kūnu arba ego kūnų, netikra asmenybe, kuri mano, kad yra objektyvi ir atskirta nuo kitų. Ji suteikia nuolatinį skausmą ir kančias. Tai energetinių parazitų užvaldytas protas, kuris tapatina save tik su laikinais ir kintamais atributais.

Ahakara yra panašu į tai, ką mes vadiname astraline lerva, kurią, kaip ir ego, sukuria pats žmogus ir ją toliau maitina, kuri vėliau tampa žmogaus valdove, netikru AŠ. Todėl lerva yra susijusi su ego arba Ahakara – iliuziniu materiniu, prieraišiu kūnu ir jo poreikiais. Dėl šios priežasties energetinę lervą galima vadinti skausmo kūnu, išsidėsčiusiu stuburo srityje ir kuri kontroliuoja visą centrinę nervų sistemą, kuri suteikia žmogui klaidingus impulus, skatina pačias įvairiausias prieraišumo formas ir kelia skausmą, kuriuo paskui maitinasi.

Skausmas yra maistas, kuriuo maitinasi parazitai

Todėl viskas šiame iliuzijų pasaulyje daroma tam, kad skausmas niekada nesibaigtų, kad žmonės teiktų skausmą tiek sau, tiek kitiems. Todėl ir akcentuojami laikini dalykai, prie kurių pririšamas protas, leidžiant jam suprasti, kad jie gali būti amžini. Tam kuriamos iliuzijos, netikri orientyrai laimės paieškoms. Spręsti problemas siūloma ten, kur niekada jos nebus išspręstos, o tik kursis naujos.

Visa sistema, kurioje gyvename yra sielų išbandymo poligonas ta prasme, kad čia yra skausmo jūra arba ašarų pakalnė. Skausmas atsiranda visada, kai prisirišama prie laikinų dalykų, kurie parduodami tau, kaip amžini. Tuo iš esmės ir užsiima vampyruojantys žmonės visą savo sąmoningą gyvenimą, nes jie gyvena parazito matricoje. Džiaugtis laikinais dalykais galima ir reikia, pasidžiaugus reikia mokėti paleisti, aiškiai suvokiant, jog tai laikina. Jeigu nepaleisi, patirsi skausmą. Tačiau parazitas miegančiam protui to suvokti neleidžia.

Iš kitos pusės skausmas yra gyvenimo variklis. Jeigu neskaudės, niekada neatsiras poreikis ieškoti amžinų ir teisingų atsakymų, esančių pačiame žmoguje, jo tikrajame AŠ, kuris gyvena už sąlygoto suvokimo ribos. Vadinasi ir ego, ir parazitai reikalingi, kol sąmonė miega, tam, kad ji, suvalgiusi visą skausmo dozę, atsibustų. Jei atsibunda, tai toks žmogus eina toliau, į save, siekia suvokti savo tikrąją prigimtį. Tai pasiekiama tik per ramią proto būseną, kuri yra natūrali. Visos didžiosios dvasinės mokyklos moko žmogų kaip nuraminti protą ir atrasti save. Tačiau žmogus užsispyrusiai į tai neina.

Jeigu ieškosime atsakymų išorinių formų projekcijose, nieko nerasime. Jeigu manysime, kad laimė piniguose arba jų kiekyje, bus netiesa, jeigu kitų žmonių dėmesyje – irgi netiesa. Nes tik už bet kokių formų ribos atsakymai į klausimą, kur yra teisingiausias sprendimas gyvenime, yra teisingi. Nes tik ten jie yra patys teisingiausi. Viduj matricos teisingų atsakymų niekada nėra. Jeigu ir atsiranda tokie, kurie yra panašūs į teisingus, visuomet turi sekti kitas klausimas, o kokios matricos atžvilgiu jie yra teisingi. Tiesa iliuzijų ir proto projekcijų pasaulyje, kurį regime prieš akis, yra reliatyvi, kintama ir judanti. Jei rišamės prie jos, manydami, jog tai yra Anandos šaltinis, kuriame skausmą, patiriame traumas po traumų ir šituo maistu maitiname parazitus, tenkiname savo skausmo kūno poreikius.

Kvantinė fizika mums sako, kad išorinių formų pasaulis yra procesas, o ne faktas, todėl mes galime kalbėti apie tiesą, tik remdamiesi asmenine patirtimi čia ir dabar, šią sekundę. Po šios sekundės bus kita, o joje viskas kitaip. Laikas ir erdvė yra individualios projekcijos, nes kiekvienas žmogus jų parametrus, visomis savo juslėmis matavimo bei vertinimo aparatais, jaučia savaip. Turint omeny tai, jog kiekvienas žmogus yra individualia matrica, tai ir tiesa išreikštų formų pasaulyje yra individuali, kuri savo prigimtimi taip pat yra procesas, o ne faktas. Todėl rištis nėra prie ko, realiai susitapatinti nėra su kuo, jei matome tokią reliatyvią, pratekančią perspektyvą.

Būnat šioje sekundėje, priimant gyvenimo procesą tokiu, koks jis yra, nebelieka poreikio vampyruoti, nes nebelieka prie ko rištis. Jei taip atsitinka, energijos gauname iš Dievo, Amžino šaltinio. Tai neišsemiamas energetinio maisto šaltinis, prie kurio nereikia rištis. Jis tiesiog yra. Kam pulti kitus žmones, jei šaltinis yra čia pat. Bet miegančiam protui susivokti neleidžia lerva, aklinai užspaudusi sachasrara kanalą.

Skausmo kūną galima vadinti parazitu, bet tuo pačiu tai yra monstras, kurį užaugino miegančio žmogaus protas. Jį sukuria ir nešioja žmogus dėl savo prisirišimų ir tikėjimo, kad visas problemas galima išspręsti valios ir pastangų dėka, manipuliuojant išorės objektais bei kitais žmonėmis. Skausmo kūną pavadinti astraliniu parazitu galima ir dėl tos priežasties, kad jis, pagimdytas miegančio žmogaus proto, vėliau gyvena savarankišką gyvenimą ir ėda savo šeimininką. Astralinis parazitas yra ne kas kita, o išbujojęs ego, su kuriuo susitapatina išorinėje matricoje gyvenantis individas, kuris save identifikuoja tik kaip fizinį kūną, esantį laike ir erdvėje. Tai sąlygoto, juodai balto pasaulio atributas. Žmogus susitapatina su juo ir, nebematydamas savo tikrosios prigimties, tampa vampyru, nes gyvybinės energijos neturi, o jos resursų šaltiniais mato visus kitus žmones, kurie gyvena ne taip arba aklai šoka polką pagal tą pačią matricą.