10 didžiausių paslapčių, kurias nusinešė į kapą

tc_11Greičiausiai kiekvienas mūsų turime bent kelias paslaptis, kurių niekam niekada nepatikėsime – galbūt todėl, kad ką nors apsaugotume, galbūt todėl – kad nesusigadintume reputacijos. Tačiau kai kurios paslaptys, kurias metai iš metų nesėkmingai bandoma atskleisti, tapo mistiškomis. Šis listverse.com sąrašas pateikia dešimt neįmintų mįslių, kurių atsakymai kartu su jų autoriais iškeliavo amžinybėn.

 

10. Axelas Erlandsonas (1884 – 1964 m.)

 

A. Erlandsonas iš pradžių buvo liucernų augintojas, kuriam augalų kamienų formavimas ir skiepijimas atrodė smagus užsiėmimas. Vėliau jis gerą dešimtmetį treniravosi, versdamas medžius augti taip, kaip panorėjęs. Ūkininkas eksperimentavo su beržais, uosiais, guobomis ir gluosniais, kurie augo ir vešėjo kilpų, širdelių, spiralinių laiptų, zigzagų, žiedų, paukščių narvelių, bokštų, paveikslų rėmų ir kopėčių pavidalais.

 

Pastebėjęs, kad jo netradiciniai medžiai pritraukė visuotinį dėmesį, A. Erlandsonas savo pribloškiantį sodą pavadino „Medžių cirku“ („Tree Circus“). Vyras niekada niekam neprasitarė, kaip jam pavyksta išgauti šitokias medžių formas, o naujesnius darbus, saugodamasis šnipų, atlikdavo pasislėpęs už pertvarų.

 

A. Erlandsonas mirė 1964-aisiais, į kapą nusinešdamas ir medžiams atliekamų procedūrų paslaptį. Įdomus faktas: 1985 m., „Medžių cirkui“ nustojus teikti pajamas, augalus nupirko milijonierius Michaelis Bonfante’as ir persodino juos savo pramogų parke „Gilroy Gardens“, Gilrojaus mieste, Kalifornijoje.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

9. „Džeromas“ (1840 – 1912 m.)

 

1863 m. rugsėjo 8 d. du kanadiečiai žvejai smėlėtame Digbio grafystės užutėkyje rado perkarusį nepažįstamąjį, galėjusį būti daugmaž dvidešimties metų amžiaus. Abi vyro kojos buvo šviežiai amputuotos, o greta jo buvo padėtas vandens ąsotis ir šiek tiek duonos.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Nepažįstamasis nepajėgė arba nenorėjo kalbėti, o nuo tada, kai buvo rastas, išlemeno ne daugiau, nei du ar tris žodžius. Vienas iš jų skambėjo kaip „Džeromas“, todėl netrukus šis vardas buvo duotas pačiam vyrui. Kai Džeromui būdavo sakomi tam tikri žodžiai, jis akivaizdžiai užvirdavo pykčiu, dėl ko daugeliui atrodė, kad greičiausiai pastarasis slepia kokią nors siaubingą paslaptį, kurios negali atskleisti.

 

Džeromas laikėsi oriai, o jeigu kas bandydavo jam pasiūlyti pinigų, atrodydavo pažemintas. Vyrauja daugybė teorijų, kas iš tiesų galėjo būti šis vyras, bet nei viena iš jų nebuvo įrodyta. Džeromas mirė 1912 m., balandžio 19 d.

 

Įdomus faktas: Net ir po mirties Džeromas tapo neatsiejama jį priglaudusios bendruomenės dalimi. Neįgaliųjų gyvenamoji vieta, kurioje jis gyveno, yra pavadinta jo vardu; jis buvo įamžintas piešiniuose, jam rašomos dainos ir yra sukurtas filmas.

 

8. Nepažįstamoji moteris (1793 – 1816 m.)

 

1816 m. rudenį, du asmenys – vyras ir žmona – įžengė į „Gadsby’s Tavern“ viešbutį Aleksandrijoje (Virdžinija, JAV). Moteris atrodė smarkiai pasiligojusi, greičiausiai – nuo vidurių šiltinės. Jos būklė kas dieną vis blogėjo, nepaisant to, kad ją prižiūrėjo vienas geriausių Aleksandrijos daktarų. Mirštančiosios vyras tąkart sukvietė visus viešbučio darbuotojus (tarp jų – ir savininko žmoną) į kambarį, kur pateikė labai neįprastą prašymą: kiekvienas jų turėjo prisiekti niekada neatskleisią poros tapatybių. Visi, buvę kambaryje, sutiko, ir laikėsi šio pažado iki mirties. Praėjus keletui dienų, Nepažįstamoji moteris mirė ir iki pat šiol nežinoma, kas ji buvo. Tuo tarpu jos vyras prieš pradingdamas užsakė ištaigingą antkapį ir palaidojo nežinomąją Aleksandrijos Šv. Pauliaus kapinėse. Įdomus faktas: Ant antkapio išgraviruota:

 

Nepažįstamosios moters atminimui,
kurios mirtingosios kančios pasibaigė
1816 m. spalio keturioliktąją dieną,
jai būnant 23 metų ir 8 mėnesių.
Šis akmuo čia pastatytas jos nelaimingo vyro,
kurio rankose ji išleido paskutinįjį atodūsį ir kuris,
Dievo padedamas, darė viską, ką galėjo,
kad tik numalšintų artėjantį mirties dvelksmą.
Mylėjome ir vertinome vienas kitą, tačiau tavęs nebėra,
O visa, kas liko, tėra vien dulkių krūvelė,
Kuo tu ir visi turėtumėm didžiuotis,
Nes jam liudijo visi Pranašai,
Kadangi jo vardu tie, kas tiki,
Sulauks nuodėmių atleidimo.
Aktai. 10-tas skyrius. 43-ia eilutė.

 

7. Odinis žmogus (1839 – 1889 m.)

 

Odinis žmogus buvo klajūnas, vis iš naujo sukantis 587 km ilgio ratą tarp Konektikuto ir Hudsono (JAV) upių. Jis puikiai kalbėjo prancūziškai, bet dažniausiai bendraudavo tik murmėdamas bei gestikuliuodamas. Be to, nuo skrybėlės iki batų galiukų jis vilkėjo neapdirbta, rankomis siūta, oda.

 

Bekeliaudamas klajūnas rinkdavo cigarų nuorūkas ir dėkingas priimdavo kaimo gyventojų, pro kurių namus jis tykiai žingsniuodavo, pasiūlytą šviežio tabako žiupsnelį ar vieną kitą cigarą. Tačiau, jei tik kas pasiteiraudavo, iš kur jis kilęs ar ką čia veikia, vyras kaip mat nutraukdavo pokalbį.

 

Nepaisant to, bastūno kelyje pasitaikantys žmonės juo pasikliovė ir, daugmaž kas 34 d., žinodami, kad jis pasirodys, dažnas kuris paruošdavo maisto jam pavaišinti. Niekas nežino, kaip šitas vyras užsidirbdavo pinigų, tačiau viena parduotuvėlių iki šiol turi įrašą, ką vieno apsilankymo metu klajūnas pirko. Tai buvo: kepalas duonos, skardinė sardinių, pusė kilogramo sausainių, du litrai kavos, pyragas, butelis brendžio ir butelis alaus.

 

Po 1889 m. kovą praūžusios pūgos, Odinio žmogaus kūnas buvo rastas vienoje oloje girioje, Niujorko valstijoje. Vyras mirė nuo burnos vėžio, greičiausiai – dėl piktnaudžiavimo tabaku. Jo krepšys buvo rastas šalimais, o pastarojo turinį sudarė odos apdirbimui skirta įranga: žirklės, yla, pleištai ir nedidelis kirvis. Krepšyje taip pat gulėjo nedidelė, prancūziškai parašyta maldaknygė.

 

Įdomus faktas: Klajūno antkapį puošia žodžiai: „Paskutinė Jules Bourglay, „Odinio žmogaus“, poilsio vieta“. Nepaisant to, istorija, išspausdinta viename laikraščių, atskleidusi neva tikrąjį klajūno vardą, vėliau buvo atšaukta. Pasak tyrėjų, Odinio žmogaus tapatybė iki šiol nėra žinoma.

 

6. Arne Beurlingas (1905 – 1986 m.)

 

Arne Beurlingas buvo švedų matematikas ir matematikos profesorius, 1940 m. perpratęs vokiečių strateginiam kariniam bendravimui naudotą kodą. Šis pasiekimas laikomas vienu puikiausių per visą kriptografijos (duomenų šifravimo mokslo) istoriją.

 

Naudodamasis tik teleprinto juostomis ir šifro tekstu, profesorius iššifravo kodą, kurį vokiečiai didžiuodamiesi laikė neįkandamu, vos per dvi savaites. Vėliau A. Beurlingas sukūrė prietaisą, kuris leido švedams perprasti kabeliu perduodamus duomenis, kuriuos vokiečiai per Švediją siuntė į Norvegiją.

 

Paklaustas, kaip jam pavyko perprasti kodą, matematikas nusišypsojo ir atsakė: „Magas niekuomet neatskleidžia savo paslapčių“. Įdomus faktas: A. Beurlingo pasiekimas leido švedų valdžiai sužinoti apie „Barbarosos“ operaciją (kodinis nacistinės Vokietijos įsiveržimo į Sovietų Sąjungą pavadinimas) dar prieš jai prasidedant.


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
Anonimas

Tj kad tuos medzius visi zino kaip isauginti tokius: juos tiesiog reikia lenkti pagal norima forma kol jie dar mazi ir lankstus. Ir taip pritvirtinti kol jie sukieteja ir vsio.

zipphead

Įdomi detalė.
Džeromo suradimo metu amžius buvo nustatytas apytiksliai (apie 20 metų).
Džeromas nepajėgė arba nenorėjo kalbėti, o nuo tada, kai buvo rastas, išlemeno ne daugiau, nei du ar tris žodžius, kurių vienas buvo panašus į Džeromas.
Tai kas, kaip ir kada sužinojo Džeromo gimimo datą (1840)???
Istorijos pasakotojas žino daugiau info nei nurodo ją atpasakodamas?
Tai kam ją tada klaidingai pasakoti?