Mirties nuojauta – šiurpi likimo skirta dovana

ghost_shapeDaugelis yra girdėję pasakojimą apie žmones, tiksliai atspėjusius savo ar aplinkinių mirties laiką… Tokių pranašysčių yra sulaukusi ne viena pasaulio įžymybė.

 

Žinoti savo mirties valandą – kančia

 

Daug žmonių norėtų sužinoti, kiek jiems lemta gyventi, tačiau mažai kas pagalvoja, kad šis žinojimas gali tapti panašus į nuosprendžio paskelbimą. Juk žinodamas, kad mirsi po 10, 15 ar 20 metų, nuolat skaičiuosi dienas, kurios liko iki lemtingos akimirkos…

 

Vienas XIX a. Maskvos prekybininkas stebino aplinkinius, nes nuolat vaikščiojo snausdamas. Jis snausdavo prie stalo, užmigdavo atėjęs į svečius ar teatrą.

 

Tokio mieguistumo priežastis buvo kadaise Paryžiuje jam išpranašauta lemtis: garsi to meto pranašautoja Marija Lenorman jam pusiau juokais paskelbė, kad pirklys mirs savo lovoje.

 

Todėl vargšas pirklys miegojo visur, kur pakliūva – karietose, prie stalo, ant suolų ir pan.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Galų gale jis sunkiai susirgo, tačiau ir liga neprivertė pirklio atgulti lovon. Jis merdėjo krėsle, burbėdamas ir spardydamasis kojomis, vos kas mėgindavo paguldyti jį į lovą. Galų gale prieš pat mirtį, kai jis jau tiek nusilpo, kad nepajėgė priešintis, jį paguldė lovon, ten nelaimingasis ir pasimirė. Taigi M.Lenorman pranašystė vis dėlto išsipildė…

 

Romėnų imperatorius lemties neapgavo

 

Daugelis šio pasaulio galingųjų per savo gyvenimą prisiklausydavo aibes pranašysčių apie savo mirtį. Plutarchas rašė, kad didžiajam užkariautojui Aleksandrui Makedoniečiui net keli būrėjai buvo išpranašavę greitą mirtį. Tarp jų buvo ir graikas Pitagoras (žymiojo graikų matematiko bendravardis), ir Babilono žyniai chaldėjai.

 

Kiti antikos istorikai – Svetonijus, Tacitas ir kt. – pasakoja, kad beveik visi romėnų imperatoriai gerai žinojo savo mirties datą, o kai kurie – net ir valandą.

 

Pavyzdžiui, imperatoriui Domicianui dar jaunystėje tikslią mirties datą atskleidė minėtieji chaldėjai, pasakę ne tik valandą, bet ir mirties būdą. Tad šis ir šiaip labai prietaringas valdovas, artėjant išpranašautam metui, tapo visai įtarus – dažnai be jokios priežasties įsakydavo nužudyti savo aplinkos žmones. Kartą Domicianas išgirdo apie pranašautoją Askletarioną, kuris esą visada tiksliai numato ateitį.

 

Imperatorius įsakė atvesdinti pranašautoją ir pasityčiodamas paklausė, kokią mirtį šis išpranašausiąs pačiam sau. Askletarionas nedelsdamas atsakė, kad jį netrukus sudraskys šunys. Tuomet romėnų imperatorius įsakė tučtuojau nužudyti įžūlų pranašautoją, tačiau, siekdamas įrodyti šio pranašysčių klaidingumą, liepė jo kūną palaidoti kuo prabangiau – sudeginti.

 

Taip ir buvo padaryta, tačiau baigiantis laidotuvių ceremonijai netikėtai kilo vėtra, kuri išblaškė laužą, o apanglėjęs kūnas nukrito ant žemės ir jį sudraskė šunys. Pro šalį tuo metu ėjęs aktorius Latinas regėtą vaizdą nupasakojo imperatoriui ir ilgai negalėjo suprasti, ko šis taip staiga persigando…

 

Chaldėjai Domicianui buvo išpranašavę, kad šis mirs 5 valandą dienos, tad šis labiausiai saugojosi būtent tomis valandomis. Tačiau mirties dieną tarnai, norėdami jį nuraminti, pasakė, kad jau 6 valanda vakaro. Lengviau atsidusęs imperatorius nužingsniavo į miegamąjį, kur jo jau laukė žudikas…

 

Gudrus astrologas išvengė mirties

 

Žudyti kraupiomis pranašystėmis galvas kvaršinusius astrologus mėginta ir vėlesniais laikais. Prancūzijos karalius Liudvikas XI kartą nusprendė nužudyti pernelyg įkyrų astrologą, bet prieš nuosprendį, lyg tarp kitko, pasiteiravo, ar šis nujaučia savo mirties dieną? Tas, žaibiškai susiorientavęs, atsakė, jog mirs tris dienas prieš paties Liudviko XI mirtį. Karalius nusikvatojo, bet dėl visa ko įsakė astrologo neliesti…

 

Chiromantė išpranašavo Napoleono mirtį saloje

 

Sankt Peterburgo pranašautoja Aleksandra Kirchhof žymiam rusų poetui A.Puškinui išpranašavo dvi tremtis, šlovę ir mirtį 37-aisiais gyvenimo metais nuo aukšto blondino rankos.

 

Viskas išsipildė stebėtinai tiksliai – A.Puškinas žuvo dvikovoje su blondinu Dantesu.

 

Kokiais būdais paslaptingieji pranašautojai sužino žmonių likimus? Vienas dažniausių ir populiariausių ateities spėjimo būdų vadinamas chiromantija. Šio pranašysčių pagal „likimo linijas“ delne būdo ištakos siekia dar senovės Egiptą.

 

O viena žymiausių XIX amžiaus chiromančių buvo minėtoji M.Lenorman, kuri išpranašavo Napoleonui mirtį saloje (Napoleonos išties baigė gyvenimą tremtyje, Šv.Elenos saloje).

 

Pranašystė Britanijos jūrų ministrui

 

Beje, ta pati M.Lenorman 1814 m. išpranašavo mirtį kilpoje jaunam rusų karininkui S.Muravjovui. Šis labai pasipiktino, nes negalėjo patikėti, kad jis, rusų dvarininkas, baigs gyvenimą kartuvėse.

 

Tačiau nuo likimo nepabėgsi – 1825-aisiais S.Muravjovas prisidėjo prie dekabristų, organizavusių sukilimą prieš caro valdžią ir, šiam pralaimėjus, išties buvo pakartas.

 

1894-aisiais žymus chiromantas Keiro (taip vadinosi grafas Luisas Chemonas) įžvelgė lordo Kitčenerio (kuriam tuo metu buvo 44-eri), būsimo Didžiosios Britanijos jūrų ministro, delne mirtį „nuo vandens“ 66-aisiais jo gyvenimo metais.

 

Pranašystė išsipildė nepaprastai tiksliai: 1916-ųjų birželį, I pasaulinio karo metu, kreiseris „Hampšyras“, kuriuo Kitčeneris plaukė į Rusiją, užplaukė ant minos ir nuskendo.

 

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“

 

Respublika-logo1


wpDiscuz