4 didžiausios grėsmės žmonijos egzistencijai

Stebėdami daugybę krizių, su kuriomis šiandieną susiduria žmonija, mes dažnai pamirštame, kad po mūsų Žemėje turėtų gyventi kitos kartos.

Ir ne tik po 200, o po tūkstančio ar 10 tūkst. metų. Tačiau dėl tam tikrų grėsmių negalime būti tikri, jog žmonijos palikuonys šito sulauks.

Mistikai, kaip Nostradamas, nuolat stengėsi apskaičiuoti galimą pasaulio pabaigą, o daugybė rašytojų ir menininkų apie gresiančius neramumus ateityje mėgino perspėti futuristiniuose veikaluose.

Kad ir ką besakytų futuristai, iš tiesų nėra daug dalykų, kuriuos žmonės gali padaryti, kad ateities kartas apsisaugotų nuo nelaimių. Žmonijos ateities instituto mokslininkas Oksfordo universitete Andersas Sandbergas pateikia keturias grėsmes, kurios mus gali ištikti dėl mūsų pačių išradimų.

Branduolinis karas

Iki šiol branduoliniai ginklai buvo panaudoti tik kartą Antrojo Pasaulinio karo metu Hirošimoje ir Nagasakyje, tačiau tai nereiškia, jog tokia situacija nepasikartos. Per Kubos raketų krizę branduolinis karas buvo labai arti. Ir tai – tik geriausiai žinomas atvejis, o kur dar įtampa tarp Sovietų Sąjungos ir JAV.

Dabar tarp stipriausių valstybių kilęs branduolinis karas nužudytų šimtus milijonų žmonių akimirksniu ir galbūt dar daugiau praėjus kuriam laikui nuo katastrofos.

Tačiau branduolinis karas nėra tas dalykas, kuris savaime galėtų sukelti egzistencinę riziką žmonijai. Panašiai yra ir su kitais grasinimais dėl išmirimų – dažnai prognozuojamos aplinkybės yra gerokai perdėtos. Pavyzdžiui, kalbėta, kad grėsmę žmonijos egzistencijai gali sukelti kobalto bombos, tačiau iš tiesų jas pagaminti labai brangu ir sudėtinga.

Tikroji branduolinio karo grėsmė būtų branduolinė žiema – į stratosferą pakilę suodžiai vos per mėnesį nuo sprogimo Žemėje sukeltų ilgalaikį džiuvimą ir šalimą. Temperatūros simuliacijos rodo, kad ji užkirstų kelią žemės ūkiui labai ilgam laikui.

Esant tokiam scenarijui, milijardai žmonių badautų, o gyvų liktų tik labai maža dalis. Tikėtina, kad ir juos galiausiai pakirstų kokia nors sudėtinga liga.

Bioinžinerinė pandemija

Natūralios pandemijos nužudė daugiau žmonių, nei karai. Šiaip ar taip, nepanašu, kad jos galėtų kelti grėsmę žmonijos egzistencijai ateityje: beveik visuomet yra pandemijai atsparių žmonių, o jų palikuonys tampa dar atsparesni.

Evoliucija taip pat nepritaria tam, kad parazitai nužudytų savo šeimininkus – todėl sifilis iš grėsmingo viruso žudiko virto lėtine liga. Deja, dabartinės genų inžinerijos galimybės leidžia ligas padaryti dar baisesnėmis. Vienas iš žymiausių to pavyzdžių buvo papildomo geno įtraukimas į pelių raupus, kuris padarė šią ligą kur kas pavojingesne. Tuomet liga galėjo užkrėsti ir paskiepytas peles.

Naujausi paukščių gripo tyrimai taip pat parodė, kad ligos užkrečiamumas gali būti gerokai padidintas.
Šiuo metu galimybė, kad kažkas galėtų užkrėsti žmoniją kokia nors liga, nėra didelė, tačiau, pingant ir tobulėjant biotechnologijoms, vis daugiau piktybiškai nusiteikusių žmonių grupių gaus priėjimą prie jų.

Dažniausiai atliekant tyrimus su biologiniais ginklais ieškoma ko nors kontroliuojamo, nes išnaikinti žmoniją nėra naudinga ir dažniausiai tyrimus atliekančioms kariuomenėms. Tačiau visuomet atsiras tokių, kurie nori ką nors padaryti vien tik todėl, jog tai yra įmanoma, arba manančių, kad Žemė bus gražesnė be žmonių ir t.t.

Dirbtinis intelektas

Intelektas yra labai galingas. Nedidelis problemų sprendimo galimybių padidėjimas ir grupių tarpusavio koordinavimasis yra tos priežastys, kodėl mes nelikome beždžionėmis. Yra daug būtų kaip padidinti sąmoningumą, pradedant pažinimą skatinančiais vaistais ir dirbtinio intelekto programine įranga.
Intelektualios būtybės turi gebėjimą pasiekti savo tikslus.

Bėda tik ta, kad jei šie tikslai yra blogi, gali būti pasiekti ir blogi rezultatai. O nėra jokio pagrindo manyti, kad dirbtinio intelekto būtybės būtų moralios ir elgtųsi tik gerai. Priešingai, kai kurie tyrimai rodo, kad dirbtinio intelekto būtybės nepaisytų moralinių taisyklių, net jei šios būtų teisingos.

Dar labiau neramina tai, kad, siekdami perduoti savo vertybes dirbtinio intelekto sistemoms, susiduriame su aibe klausimų ir filosofinių problemų, nes jų dirbtiniam intelektui aiškiai perteikti negalime.
Programine įranga paremtas intelektas labai greitai iš draugiško žmonėms gali tapti priešišku. Ir jis gali vystytis gerokai greičiau nei biologiniai organizmai.

Manoma, kad dirbtinio intelekto proveržis įvyks tada, kai programinė įranga pati sugebės sukurti už save tobulesnę įrangą.

Nanotechnologijos

Nanotechnologijos yra tam tikrų dalykų kontrolė atominiu ar molekuliniu tikslumu. Apie jas paprastai nekalbame kaip apie pavojų – tai netgi labai geros žinios, nes nanotechnologijomis galime patobulinti kone visas mokslo sritis. Tačiau problema yra ta pati kaip ir su biotechnologijomis – didėjanti nanotechnologijų galia lems ir didesnes grėsmes.

Didžiausia grėsmė slypi tame, kad nanotechnologijos pirmiausiai gali būti pritaikytos ginklų gamyboje. Pasaulyje, kur autonominius ginklus galima gaminti labai greitai, lenktynės karo pramonėje atrodo neišvengiamos. Tokiu atveju labai reali atrodo ir idėja priešui smogti pirmam, kol šis dar tinkamai nesustiprino savo armijos.

Ginklai taip pat gali būti ir labai maži, preciziškai tikslūs dalykai: „išmanių nuodų“ idėja, kurie veiktų kaip nervinės dujos, tačiau patys ieškotų aukų arba veiktų kaip visa matančio stebėjimo sistemos, atrodo visiškai reali. Be to, nanotechnologijos gali būti būdas naudoti branduolinius ginklus ir klimato inžineriją visiems, kas to nori.

Mes negalime kaip realaus pavojaus žmonijai įvardinti nanotechnologijų, tačiau jos atrodo pavojingos todėl, kad gali mums duoti bet ką, ką tik norime.