Vimas Hofas: Žmogus tai kosminė būtybė

Apie Jakovo Ciperovičiaus fenomeną dešimtis kartų pasakojo įvairių šalių laikraščiai ir televizija. 1979 m. stipriai apsinuodijęs, jis patyrė klinikinę mirtį, ir ši būsena truko visą valandą, o tai visiškai neįtikėtina, juk sustojus širdžiai galvos smegenų žievės ląstelės žūsta po 3-5 minučių.

Po savaitės pabudęs iš komos, žmogus fenomenas prarado gebėjimą miegoti ir nemiega jau beveik 33 metus. Vokiečių gydytojai, netikėdami šiuo faktu, J.Ciperovičių paguldė į ligoninę ir dvi savaites be paliovos jį stebėjo. Tačiau patikrinę tik skėstelėjo rankomis: „Taip. Tai tiesa“.

Bet ir tai dar ne viskas. Pergyvenęs valandos trukmės klinikinę mirtį, Jakovas nustojo jausti daiktų svorį. Pavyzdžiui, kaip teigia pats, nejausdamas nuovargio, jis gali padaryti 10 tūkstančių atsispaudimų, gali vien mažuoju piršteliu pakelti dviejų pūdų svorio svarmenį, o jo kūno temperatūra nepakyla aukščiau 34 laipsnių.

Dabar jam 61 metai, bet pažiūrėjus niekas neduotų daugiau kaip 35. Regis, gamta apskritai išjungė šio žmogaus senėjimo mechanizmą. Tai, kad jis atrodo jaunas, – dar ne viskas, J.Ciperovičius yra tikras gražuolis, atletas.

Su buvusiu minskiečiu J.Ciperovičiumi žurnalistai susitiko Vokietijos Halės mieste, kur jis dabar gyvena su šeima. J.Ciperovičius daro kuklaus žmogaus įspūdį, visiškai nepanašu, kad jis siektų ką nors apstulbinti ir tyčia prasimanė nebūtų dalykų. Akivaizdu, kad jis pasakoja tai, kas užsifiksavo jo atmintyje, todėl net užkietėjusiems materialistams, kurie netiki „visomis tomis nesąmonėmis“, nereikėtų pulti iškart visko neigti.

– Jakovai, panašu, kad kaip tik jūsų atvejį turėjo omeny filosofas Pavelas Florenskis, rašydamas: „Kai kada sužavėta siela grįžta atgal. Bet tai… nebuvo mirtis, o buvo sielos pagrobimas į kitą pasaulį… Tas, kuris gyvendamas mirė pasauliui, patiria nemirtingumą“.

– Iki tos istorijos buvau paprastas vaikinas, dirbau elektriku, mėgau keliauti pašto vagone, mušdavausi, skaudindavau artimuosius. Pirmoji žmona manęs labai pavyduliavo. Ir kartą į butelį vyno, kurį gėriau, įbėrė stiprių nuodų.

Kai mane atvežė į ligoninę, gydy

tojus ir save reanimacijos palatoje mačiau iš šalies, pats tarsi pakilau prie lubų. Girdėjau, kaip gydytojai sakė, kad „vėlu, praėjo daugiau kaip septynios minutės“. Aš „išskridau“ iš kambario ir atsidūriau neįsivaizduojamo dydžio spiralėje.

Įsiminiau visiškos laimės jausmą. Kai kuriuose posūkiuose sustodavau ir mane tiesiog užsupdavo didžiulis informacijos kiekis. Tos žinios tiesiogiai, be balso buvo kraunamos į mano sąmonę. Jaučiau entuziazmą ir nuostabą. Jaučiausi esantis šviesos dėmė, kuri nuolatos keitė spalvą. Aplinkui mane buvo būtybės, kurios taip pat iš šviesos. Kai kurios ten buvo jau dešimtis tūkstančių metų. Bet laikas ten neturi reikšmės. Ten jauti begalinę laisvę – skraidai. Ten niekas nieko nekalba, žodžių nėra. Viskas vyksta perduodant energiją.

– Ar po to, kas su jumis nutiko, bijote mirties?

– Visiškai nebijau, nes žinau: išėję iš čia, patenkame ten. O ten grįžti man visiškai nesinorėjo.

– Kokio pobūdžio informaciją ten gavote?

– Pavyzdžiui, ką daryti, kad žmogus nesentų, kad gyventų 200-300 metų, ir apskritai, kas yra žmogus.

– Ir kas šiuo klausimu jums ten buvo „pasakyta“? Žmogus – vis dėlto Dievo kūrinys, ar, kaip teigia darvinizmas, tiesioginis beždžionės palikuonis?

– Darvino teorija – absoliuti ir visiška nesąmonė. Žmogus – kosminė būtybė, į Žemę atgabentas prieš šimtus milijonų metų. Manoma, kad žmonijai – 40-50 tūkstančių metų, o iš tiesų žmogus čia gyvena šimtus milijonų metų. Civilizacijos žūdavo ir vėl atgimdavo. Senovės egiptiečiai bendravo su ateiviais ir turėjo nepaprastai daug žinių.

Piramidės – tai mokslo įrenginiai, jos buvo statomos ne fiziškai, o, kaip čia pasakius, metafiziškai. Viskas vyko naudojantis teleportacija, mintimis veikiant objektus. Atlantų civilizacija buvo tiesiog nepaprasta. Atlantai mokėjo skraidyti, pasižymėjo levitacijos gebėjimais. Žmoguje slypi tiesiog fantastinės galimybės.

– Ten geriau visiems, ar tik tiems, kurie „buvo geri“?

– Žmogžudžiai, kiti žmonės, turintys sunkių nuodėmių, patenka į kažkokį kitą, labai primityvų lygį, jie ten nieko negauna. Aname pasaulyje yra įvairių sluoksnių. Žmonės, kurie gyveno šviesiai ir teisingai, kovojo su blogiu, padėdavo žmonėms, ten labai intensyviai bendrauja, gauna žinių ir informacijos.

O piktadariai ir kiti dideli nusidėjėliai to negauna. Bet tai nepanašu į tokį rojų ir pragarą, kokius sugalvojo žmonės.

– Sakykite, ar jums būna sveikatos sutrikimų?

– Kai atsiranda kokia nors problema, jos atsikratau atlikdamas pratimus. Dirbu su kraujotaka, kvėpavimu, atkuriu smegenų veiklą. Jogos, ušu, Rytų praktikų pagrindu sukūriau savo daug kuo unikalią pratimų sistemą.

Ji mane tiesiog išgelbėjo, nes kažkaip kompensuoja miego trūkumą. Mano kūnas kaip poligonas. Aš su savimi išbandau žinias, kurios ir dabar ateina intuicijos lygmeniu. Esu įsitikinęs, kad dėl tų pratimų lengvai galėsiu, jeigu neatsitiks kas nors nenumatyta, gyventi iki 200 metų.

– Bet juk ten, kaip paaiškėjo, geriau?

– Žmogui įdomu čia gyventi, nes čia žmonės, taip pat aš, tarsi vykdo kažkokią Kūrėjo sumanytą misiją.

– Kas yra Dievas?

– Dievas – tai Visatos protas. Bendrauju su Dievu pats, be bažnyčios tarpininkavimo.

– Tuomet kaip vertinate tradicines religijas – krikščionybę, islamą, budizmą, judaizmą? Ir kam Dievui, kuris yra vienas, reikėjo žmoniją suskirstyti į įvairias tikybas?

– Galbūt to reikėjo ne Dievui, o jo priešingybei – tam, kuriam reikia, kad egzistuotų nesantaika. Ir vis dėlto tradicines religijas vertinu su derama pagarba.

Ne tokie kaip visi nejautrus elektros srovei

Ma Cianganio gali plikomis rankomis čiupinėti laidus, nejausdamas jokių nemalonių pojūčių. Tokią savo ypatybę jis aptiko atsitiktinai; kartą sugedo jo televizorius, ir Ma, pradėjęs junginėti saugiklį, netyčia prisilietė prie pliko laido. Paprastai tokie „atsitiktinumai“ baigiasi mirtimi, tačiau Ma apskritai nieko nepajuto.

Negana to, užuot padėkojęs likimui, jis nusprendė dar kartą jį išmėginti ir vėl prisilietė prie laido, dabar jau tyčia. Ir vėl nieko. Išbandydamas savo gebėjimus, Ma išsiaiškino, kad nejausdamas skausmo gali liesti laidus su kelių šimtų voltų įtampa.

Pats jis teigia, kad taip tik įsikrauna energijos. Žmogaus reakcija į elektros srovę priklauso nuo daugelio veiksnių, tarp jų svorio, delnų drėgnumo ir kraujo cheminės sudėties ypatumų. Ma tyrę mokslininkai padarė išvadą, kad jis 7-8 kartus už visus kitus nejautresnis srovei. Tiesa, kodėl taip yra, mokslininkai kol kas negali pasakyti.

Gali nesustodamas bėgti

Amerikietis bėgikas Dinas Karnazesas (Dean Karnazes) pademonstravo tikrus ištvermės stebuklus, maratono distanciją kiekvienoje iš 50 valstijų nubėgęs per 50 dienų. D.Karnazeso sąskaitoje – po du maratonus kiekviename žemyne ir 560 km bėgimas be sustojimų – sportininkui tam prireikė trijų parų.

Jau 2007 m. D.Karnazesas bandė nubėgti iš Niujorko į San Franciską, bet Sent Liuise buvo priverstas sustoti. Po trejų metų bėgikas sukaupė jėgas ir per 75 dienas įveikė šią distanciją – 2,6 tūkst. km.

Po maratono per visas valstijas gydytojai išmatavo kreatinfosfokinazės (KFK) kiekį bėgiko kraujo serume – tai raumenų pažeidimų dėl fizinio aktyvumo rodiklis. Paprastai sportininko KFK siekia 2400, o D.Karnazeso – vos 447. Be to, pasirodė, kad bėgiko kraujo apytakos sistemoje kraujo yra daugiau nei įprasta, ir dėl to jis išvengia dehidratacijos. Ir galiausiai mokslininkai apskaičiavo, kad teoriškai, išlaikydamas 160 m per minutę greitį, D.Karnazesas gali bėgti amžinai.

Pasižymi tobula regimąja atmintimi

Vos žvilgtelėjęs į miestą, Stivenas Viltšyras (Steven Wiltshire) gali nesunkiai jį nupiešti iš atminties. Piešinys bus tiksli originalo kopija: Stivenas tiksliai nupieš visus pastatus, nesupainios arkų, langų ir gėlių vazonų vietos. Stivenas piešia nuo mažumės, mėgsta keliauti po pasaulį, o paskui ant popieriaus atkurti tai, ką matė.

Neseniai jis sraigtasparniu praskrido virš Niujorko, o paskui iš atminties nupiešė miesto paveikslą. Stiveno paslaptis – jis autistas. Sergant autizmu, atskiros smegenų sritys negali bendrauti tarpusavyje, užtat šeimininkui dovanoja kitokių talentų. Todėl S.Viltšyras, žvelgdamas į miesto panoramą, dėmesį skiria tik detalėms.

Atsimena visas perskaitytas knygas

2009 m. miręs Kimas Pykas (Kim Peek) galėjo pasigirti, kad atsimena visų perskaitytų 12 tūkstančių knygų turinį. Be to, jis galėdavo skaityti iškart po du puslapius – kiekviena akimi po vieną. Neįtikėtinų gabumų K.Pykas įgijo dėl įgimto regos defekto, nes dėl jo padidėjo atminties apimtis.

Apie gimtąjį miestą jis žinojo absoliučiai viską: kokie keliai veda į jį, kas remontuoja telefonus, kur yra visi pašto skyriai ir panašiai.

Nebijo šalčio

Olandas Vimas Hofas (Vim Hof) visam pasauliui įrodė, kad šaltis jam nebaisus: išsimaudęs lediniame vandenyje, jis leido save „palaidoti“ sniege. Ir tai ne triukai – V.Hofas, pavyzdžiui, gali užkopti į Everestą su šortais.

Pats V.Hofas tvirtina, kad nejausti šalčio jam padeda meditacija. Olandą tyrę medikai tvirtina, kad jis gali pats kontroliuoti savo vegetacinės nervų sistemos veiklą ir valdyti imunitetą. V.Hofo atvejis unikalus, jo pavyzdžiu bus galima bandyti sužinoti, ką daryti, jeigu žmogus atsitiktinai buvo apšvitintas.

Parengta pagal dienraščio “Respublika” priedą “Julius/Brigita”