Ar apie žmoniją žino kitos civilizacijos?

Apie žmonių ir mūsų civilizacijos egzistavimą žinoma 240 šviesmečių spinduliu, teigia mokslininkai. Anot jų, žmonija užima gana kuklią vietą ne tik visatoje, bet ir savo gimtojoje galaktikoje, Paukščių Take. Ji gyvena tarsi uždaroje išgaubtoje erdvėje, kurios skersmuo – vos 240 šviesmečių, tuo tarpu visos galaktikos spiralės skersmuo yra daugiau nei 100 tūkst. šviesmečių. To “burbulo” ribas apibrėžė pirmoji radijo transliacija.

Ar turime visatoje kaimynų?

Radijas buvo išrastas 1895 m. Nuo tada dirbtiniai elektromagnetiniai signalai šviesos greičiu visomis kryptimis sklinda į kosmosą. Tokiu pat greičiu plečiasi ir sfera, pripildyta tų signalų, užima teritorijas, kuriose juos gali kas nors išgirsti arba bent suprasti, kad pagauna dirbtinį signalą. Jeigu, aišku, šios sferos ribose esančiuose pasauliuose yra panašus į radiją išradimas, ką ir kalbėti apie radioteleskopą.

Kadangi “žmonijos burbulas” kol kas išsipūtė vos daugiau kaip 200 šviesmečių, pasauliuose, esančiuose toliau, vargu ar žinoma apie mūsų egzistavimą, juk erdvė, kurioje apie save pranešame, yra visiškai maža, palyginti net su mūsų galaktika.

Į mūsų “paraišką” dar niekas neatsiliepė, bent jau nieko įdomaus mokslininkai neaptiko – nei radijo signalų iš kitų planetų, nei dar kokių nors dirbtinės kilmės signalų. Galbūt tinkamų kaimynų mūsų “burbule” nėra?

Brito astrofiziko Stiveno Hokingo (Steven Hawking) nuomone, žmonijai būtų geriau neafišuoti savo egzistavimo. “Jeigu kitų planetų gyventojai čia kada nors pasirodys, tai bus galima palyginti su Kristupo Kolumbo atvykimu į Ameriką. O indėnams Amerikos atradimas baigėsi ne itin gerai, – aiškina jis. – Noras mus apiplėšti – viena iš priežasčių, dėl kurių neverta bandyti užmegzti kontaktus su nežemiškomis civilizacijomis.

Man atrodo, kad jie gali gyventi didžiuliuose laivuose, nes išnaudojo visus savo planetos gamtinius išteklius. Tokie ateiviai yra labai aukšto išsivystymo lygio ir pradeda klajoti, siekdami užgrobti bet kokią tinkamą planetą”.

Slėptis nuo kitų civilizacijų – per vėlu

Setas Šostakas (Seth Shostak), nežemiško proto paieškos programos (SETI) vadovas, mano, kad slėptis jau vėlu. Juk radijo bangos iš Žemės, sklindančios nuo radijo transliacijų eros pradžios, pasiekė per 6 tūkst. žvaigždžių sistemų.

Kiekvieną dieną žmonių civilizacijos signalai pasiekia mažiausiai vieną naują sistemą. Vargu ar kitų planetų gyventojai, net labiausiai išsivystę, klausosi Žemės radijo arba žiūri mūsų televiziją. Ilgas nuotolis bangas labai iškreipia. Bet jie gali atpažinti dirbtinį bangų šaltinį ir nustatyti jo koordinates. Mokslininko vertinimais, technika, aplenkusi mūsų 100-200 metų, tai pajėgtų padaryti. Kitaip tariant, mes išdavėme savo buvimo vietą ir informaciją siųsime net “nutilę”.

Kiti specialistai mano, kad Žemės gyventojams ir nereikia nuo ko nors slėptis. Jeigu egzistuoja galinga agresyvi civilizacija, pastebimai lenkianti mus pagal išsivystymą, nuo jos ir nepasislėpsime. O jeigu jų technika tokia tobula, kad jie gali užpulti Žemę, vadinasi, jie jau seniai užfiksavo radijo bangas, pavyzdžiui, palydovinės televizijos, ir viską apie mus žino.

Antra vertus, jeigu kur nors yra civilizacija, pagal išsivystymo lygį panaši į mūsų, bandydami užmegzti radijo ryšį su ja, mes niekuo nerizikuojame. Nei mūsų, nei jų technika nepajėgi nuskristi iš vienos žvaigždės į kitą per palyginti trumpą laiką.

O gal jie jau atsiliepė?

1977 m. rugpjūčio 15 d. dr. Džeris Eimanas (Jerry Ayman), pagal projektą SETI dirbdamas su radioteleskopu “Didžioji ausis” Ohajo universitete, užregistravo netikėtą signalą. Daugelis iki šiol yra įsitikinę, kad signalas buvo pasiųstas iš kosminio laivo, nes atėjo iš Šaulio žvaigždyno rajono, bet iš tuščio dangaus ploto. O kitaip paaiškinti jo ypatumų ir neįmanoma. Signalo dažnis siekė 1,42 gigaherco – toks, kuriuo, mokslininkų manymu, ir turi atsklisti žinutės iš kosmoso.

Trukmė – 72 sek. Lygiai tiek ir turėjo trukti pastovios amplitudės kosminis dirbtinės kilmės signalas. Juk radioteleskopo “Didžioji ausis” antena nejuda – dangų skenuoja sukantis Žemei. Todėl tam tikrą šaltinį galima girdėti 72 sek. Pusę laiko signalo intensyvumas turi palaipsniui didėti – kol teleskopas tiksliai nusitaiko į siųstuvą, o likusias 36 sek. palaipsniui silpnėti. Tai ir buvo užfiksuota.

Parengta pagal dienraščio “Respublika” priedą “Laisvalaikis” – respublika.lt, parengė: Milda Kunskaitė