Netikėkite savo atmintimi ir prisiminimais – viskas išgalvota

Netikėkite savo atmintimi ir prisiminimais – viskas išgalvota. Galbūt ir ne viskas, tačiau mokslininkai neabejoja, kad daugelis mūsų prisiminimų, tiek laimingos vaikystės valandėlės, tiek jaunystės išgyvenimai, gali būti susiję su įvykiais, kurių mūsų gyvenime net nebuvo.

Tokią išvadą, apklausę 1600 studentų, padarė Anglijos Halo universiteto mokslininkai. Penktadalis studentų pareiškė, kad išties negali su visomis smulkmenomis prisiminti net mėnesio senumo įvykių. Kaip rodo tyrimai, praeities įvykius atkuriame netiksliai. Tuo galima paaiškinti, kodėl du žmonės tą patį kai kada prisimena skirtingai.

Viena iš garsiausių atminties tyrinėtojų Elizabet Loftus (Elisabeth Loftus) iš Vašingtono universiteto nustatė, kad prisiminimai ne tik nėra tvarūs, bet ir keičiasi laikui bėgant. Pavyzdžiui, kai pasakojate apie atostogas prieš penkerius metus, patikrinus pasirodo, kad viskas buvo visai ne taip.

„Vietoj realios praeities rekonstruojate prisiminimus, naudodamiesi informacija iš daugelio šaltinių: ankstesniais daugkartiniais prisiminimais apie tas atostogas, atvejais iš tų ar kitų atostogų arba filmo, kurį žiūrėjote pernai ir kuris buvo filmuojamas ten, kur atostogavote, - aiškina dr. E.Loftus. – Bet jeigu įsileisite į prisiminimus su žmogumi, kuris tuo metu buvo su jumis, labai nustebsite, išgirdę visiškai kitokį pasakojimą“.

Paprastai tokios atminties „skylės“ yra nepavojingos. Bet teisme, kur teisiamojo likimas gali priklausyti nuo liudytojų parodymų, prisiminimų atkūrimas gali tapti lemiamu veiksniu. Pasak E.Loftus, net jeigu žmogus įvykio gerai neprisimena, smarkus teisininkų spaudimas gali priversti jį „prisiminti“, nors miglotai, netgi nepaisant to, kad jis niekada nevyko.

Atlikdama tyrimus mokslininkė nustatė, kokia klastinga gali būti žodinė forma, kuria dažnai užduodami klausimai teisme – ji keičia žmonių prisiminimus. Pavyzdžiui, jeigu avarijos liudytojas klausiamas: „Jūs matėte sudaužytą priekinį žibintą?“, į šį klausimą, kuriame nurodomas konkretus žibintas, gaunama daugiau teigiamų atsakymų negu į abstraktų: „Kokia mašinos dalis nukentėjo?“ Klausimą detalizuojant, sukuriamas sudaužyto žibinto įspūdis, ir tai liudytojus verčia „prisiminti“ naujas avarijos detales. Dar daugiau, jie patys įsijungia į jiems primestą žaidimą, prasimanydami neegzistuojančių smulkmenų.

Tačiau kai kurie specialistai mano, kad daugelis žmonių specialiai kai ką užmiršta, išlaisvindami smegenis nuo nereikalingos įspūdžių ir žinių naštos. Didysis psichiatras Zigmundas Froidas (Sigmund Freud) knygoje „Kasdienybės psichopatologija“ rašė, kad žmonėms būdinga pamiršti niūrius, nemalonius įvykius ir įsiminti džiaugsmingus, malonius.

Ir išties, moterys, pagimdžiusios kūdikį, greitai pamiršta gimdymo metu patirtą skausmą ir kančias, todėl greitai sutinka gimdyti kitą. Motinų grupė apie tai buvo klausiama iškart po gimdymo, po paros ir po trijų mėnesių. Klausiusieji įsitikino, kad gimdyvės nemalonius pojūčius pamiršta greitai.

Kai patenkame į kritines arba netikėtas situacijas, mūsų smegenys paprastai stengiasi rasti „greitą atsakymą“ – ieškoti idealaus sprendimo nėra kada. Joms tenka ieškoti trumpiausių kelių ir dažnai tenkintis prielaidomis, jos sukuria apgaulę mūsų pačių naudai, bet tai dažnai būna neprognozuojamų klaidų priežastis.

Įsivaizduokite, kad tyliai sėdite kambaryje. Pastebite visas kilimo rašto detales, nuotraukas ant sienos ir girdite, kaip lauke čiulba paukščiai. Smegenys iš pradžių fiksuoja gausybę smulkmenų, bet gana greitai jas pamiršta.

Paprastai tos detalės yra išties nesvarbios, todėl net nepastebime, kiek informacijos prarandame. Smegenys pradeda meluoti, nes atmeta didelę duomenų dalį, kai tik nusprendžia, kad jie nereikalingi. „Būtent todėl prisiminimų negalima „peržiūrėti“ tarsi vaizdo įrašo ar kompiuterio laikmenos, – aiškina Prinstono universiteto Neurofiziologijos ir molekulinės biologijos katedros docentas Semas Vongas (Sam Wang). – Jie saugomi tarsi stenografuoti, suskirstyti trumpais fragmentais, kuriuose lieka tik tai, kas smegenims atrodo svarbu, o visos neįdomios smulkmenos atmetamos“.

Detaliau atkurti įvykius įmanoma, kad ir kaip būtų keista, padedant kvapams. Tai aiškinama tuo, kad uoslės centras yra šalia smegenų zonos, atsakingos už atmintį. Per vieną eksperimentą jo dalyviai buvo paprašyti įsiminti 48 kvapus. Po mėnesio jiems buvo pateikta 21 kvapų pora; kiekvienoje poroje vienas kvapas buvo iš anksčiau siūlytųjų įsiminti, o kitas – naujas.

Pasirodė, kad senus kvapus atpažino 67 proc. bandymo dalyvių. Tai gerokai daugiau nei sėkmės vidurkis bandant įsiminti žodžius. Tokia atminties reakcija į kvapus, matyt, užprogramuota žmogaus prigimtyje, nes jų reikšmė žmonių giminei buvo itin didelė. Juk jeigu mūsų protėviai laiku nebūtų gebėję užuosti artėjančio grobio arba sėlinančio priešo, vargu ar būtų išgyvenę.

Kad atmintis niekada nebūna tiksli praeities kopija, įrodė garsiojo Kembridžo psichologo Frederiko Bartleto (Frederick Bartlett) eksperimentas. Jis jo dalyviams parodė neįprastą piešinį ir paprašė iš atminties jį atkartoti.

Paskui pasiūlė tai padaryti po kelių dienų, paskui – po savaitės, ir taip kelis kartus. Galiausiai visus piešinius išrikiavo į vieną eilę ir pamatė: kiekvienas piešinys skiriasi nuo ankstesnio, o paskutinis visiškai nepanašus į originalą.

Parengta pagal dienraščio “Respublika” priedą “Julius/Brigita”, respublika.lt