Lygiagretūs pasauliai: tarp fantazijos ir realybės

Miestelis pavadinimu Silent Hillas uždarytas jau keletą dešimtmečių, nuo tų laikų, kai jame atsitiko tragedija: priemiestyje užsidegus anglims miestelis sudegė su visais gyventojais. Nuo to laiko įvažiuoti į jį draudžiama.

Būtent į šią vietą motina atveža savo dukrą, tikėdamasi išgydyti nuo košmariškų sapnų. Miestelis – tai tuščia, išmirusi vietovė, kur susipina du lygiagretūs pasauliai. Vienas jų knibždėte knibžda keistų ir baisių būtybių. Atrodo, išsivaduoti iš šios baisios vietos neįmanoma.

Tokią slegiančią atmosferą sukūrė Holivudo kino kūrėjai siaubo filme „Silent Hill“, nufilmuotame pagal kompiuterinį žaidimą tokiu pačiu pavadinimu. Ar panašūs dalykai įmanomi realybėje?

Dingęs Paryžius

Žmogaus fizinio kūno spontaniško perėjimo į anapus pasaulio ir jo sugrįžimo atgal atvejų aptinkama įvairių tautų pasakose ir padavimuose. Prie to prisideda ir mūsų amžininkų liudijimai. Tokia yra istorija, papasakota ufologijos klasiko Žakomo Valė.

Viena moteris grįždama į savo namus Paryžiuje pastebėjo, kad eina ne šaligatviu, o nepažįstamu akmenimis grįstu grindiniu, be to, vietoj namų aplink plyti laukai, o priekyje – kažkokia blyški šviesa. Nuėjusi maždaug mylią tvora aptvertame namo kieme ji pamatė apsikabinusią porelę ir piktai lojantį puolantį šunį. Jaunas vaikinas sušuko: „Džekai! Pas mane!“ Moteris atsisuko ir vėl pamatė Paryžių, tiesa, savo gatvę ji praėjo, vėl žvilgtelėjo į porelę, bet ši buvo dingusi.

Milžino pagalba

Kitas atvejis įvyko Rusijoje, netoli Permės. Trys vaikai nuėjo į mišką, bet einant vienas iš jų įgriuvo ir, kaip jam pasirodė, nudardėjo į griovį. Kai berniukas atsikėlė, pamatė, kad atsidūrė ne miške, o didžiuliame kviečių lauke, be to, kviečiai buvo jo ūgio, o lauke stovėjo didžiulis vienišas medis. Nieko nesuprasdamas berniukas pradėjo blaškytis į visas puses, kol suvokė, kad įvyko kažkas neįprasto. Iš bejėgiškumo jis atsigulė ant žemės ir pravirko. Staiga jį pakvietė labai aukštas žmogus. Milžinas parodė berniukui vos matomą takelį tarp kviečių.

Jis nuėjo juo ir vėl atsidūrė miške, tik visai kitoje vietoje. Šio atsitikimo herojus tik po daugelio metų papasakojo šią istoriją paranormalius reiškinius tiriantiems mokslininkams.

Dar viena įdomi lygiagretaus pasaulio apraiška – miražai, kurie ypač dažni dykumose, jūrose. Jie būna ir gyvenvietėse, bet dažniausiai žmonės nekreipia į juos dėmesio.

Kadangi šio reiškinio nepavyksta susieti su haliucinacijomis, nes egzistuoja daug juos patvirtinančių nuotraukų ir net vaizdo įrašų, šį reiškinį bandoma paaiškinti oro tankio slenksčių atsiradimu, dėl kurių iškyla interferencinis paveikslas.

Kraujo lietus

Garsusis tyrinėtojas Čarlzas Fortas surinko ir tyrė daugybę atvejų, kai po dangų plaukioja laivai. Nuo seno šis reiškinys vadinamas Skrajojančiu olandu. Č.Fortas buvo savanoris atsiskyrėlis. Jis, užuot bendravęs su žmonėmis, pasirinko knygas, laikraščius ir žurnalus.

Galbūt todėl jį taip traukė nepaaiškinami reiškiniai: raudonas lietus virš Blankenbergo iš skirtingų daiktų: mėsos, sausainių, vinių, kviečių, gyvų varlių, gyvačių, žuvų, lėkštės dydžio sniego dribsniai Nešvilio mieste 1891 metais, taip pat savaime užsiliepsnojantys žmonės, ugnies kamuoliai, skraidančios lėkštės, paslaptingi užrašai, legendiniai milžinai ir t.t.

Savo darbe, pavadintame „Prakeiktųjų knyga: tūkstantis ir vienas užmirštas stebuklas“, jis aprašė, kaip 1846 metais kraujo lietūs, jeigu tikėtume tų laikų ataskaitomis, lijo keliuose pasaulio rajonuose. Šį reiškinį bandoma paaiškinti viesulais, sūkuriais ir kitomis stichijomis, kurios perkelia vandens ar antžeminių statinių turinį iš vienos vietos į kitą, kur ir prasideda panašus lietus.

Statinio turinio perkėlimą gal ir galima įsivaizduoti, bet lietui iš gyvūnų šis paaiškinimas netinkamas, nes tada kartu turėtų kristi ir dumblas, ir visas tvenkinio turinys. O lyja tik vienos rūšies individais, be to, tik vienodo amžiaus.

Nežemiškas progresas

Ž.Valė savo darbe „Pasas į Magoniją“ pateikia amžininkų, stebėjusių, kaip jūros laivas, buvęs danguje, numesdavo inkarą, kuris, užsikabinęs už kažkokio daikto, esančio ant žemės, trukdė laivui plaukti toliau, pranešimus. Tada prie inkaro, laikydamasis už virvės, nusileido žmogus, be to, stebėtojams susidarė įspūdis, kad jis plaukė vandeniu. Pamatęs žmones, šis išsigando ir nukirpęs virvę metė inkarą, jis iki šių dienų yra saugomas viename Londono muziejuje.

Ž.Valė surinko daug atvejų, pradedant 1211 ir baigiant 1897 metais. Iš pradžių ore būdavo stebimi tik buriniai laivai, bet vėliau atsirado pasakojimų ir apie garlaivius, o tai liudija apie technikos progresą ir anapus.

Neribotas pasaulių kiekis

Tad kaipgi įmanomas lygiagretaus pasaulio egzistavimas, be to, tame pačiame erdvės taške, o mes nejuntame ir praeiname pro jį?

Galima įsivaizduoti, kad egzistuoja pasauliai, sudaryti iš atomų, kurie mūsų pasaulio atžvilgiu yra oras, tai yra jų pasaulio atomų tankis yra mažesnis nei mūsiškio, todėl jie mums yra permatomi. Tokie dalykai yra įmanomi, jei ano pasaulio medžiagos atomo vidaus temperatūra yra aukštesnė nei mūsų pasaulio.

Yra žinoma, kad 1-2 laipsniais aukštesnė temperatūra sukelia medžiagos fizinius pakitimus. Todėl galima kalbėti mažiausiai apie keturis lygiagrečius pasaulius, kurių atomai vienas kito atžvilgiu yra kietos, skystos, dujinės ir plazminės būsenos. Tačiau teoriškai pasaulių kiekis gali būti neribotas.

Antrininkai iš anapus

Beje, NASA tyrinėtojams analizuojant kompiuterinius modelius kilo idėja apie tūkstančių galimų lygiagrečių pasaulių, susijusių vienas su kitu, egzistavimą. Ekspertų nuomone, šie pasauliai gali būti panašūs arba atitikti fizinius dėsnius, visiškai kitokius nei mūsų visatos dėsniai.

Todėl įmanoma, kad kiekvienas žmogus lygiagrečiuose pasauliuose turi skirtingas savęs poras. Taip pat mokslininkai mano, kad šios visatos gali būti tarpusavyje susijusios, o tarp kitų gali būti tokie intervalai, dėl kurių kelionės nuo vienos visatos iki kitos - neįmanomos. Sudėtinga įrodyti, kurios teorijos realios, o kurios - tiesiog įsivaizduotos.

Parengta pagal užsienio spaudą, respublika.lt