Siela palieka kūną per tris minutes

soul-after-deathEksperimentai, kuriuos atliko Antonas Konenas (Anton Coenen) ir Tainikas van Reinas (Tineke van Rijn) iš Neimegeno universiteto (Olandija), atnaujino ginčus, ar iš tiesų egzistuoja siela. Olandų mokslininkai universiteto etikos komiteto pavedimu ieškojo atsakymų į du praktiškus klausimus: ar laboratorinės žiurkės, kurias tenka paaukoti mokslui, labai kankinasi, ir koks humaniškiausias jų numarinimo būdas?

 

Paaiškėjo, kad laboratoriniams gyvūnams geriausia nukirsti galvas – nemalonius pojūčius žiurkės jaučia ne ilgiau kaip 4 sekundes. Tačiau keisti reiškiniai, su kuriais susidūrė mokslininkai, tyrimus pakreipė į visai kitą pusę – mistinę.

 

Eksperimentuotojai nukirstose galvose pastebėjo smegenų aktyvumo protrūkius. Pamatė juos atsitiktinai, grynai iš smalsumo užrašę elektroencefalogramas (EEG) praėjus kelioms minutėms nuo nukirsdinimo. Užbėgant už akių galima pasakyti, kad olandų gauti rezultatai gerokai sugadino ankstesnių plačiai nuskambėjusių eksperimentų įspūdį.

 

Prieš dvejus metus Džordžo Vašingtono universiteto medicinos fakulteto mokslininkai prietaisais užfiksavo audringą elektrinį aktyvumą mirusių žmonių smegenyse. Ir, viso pasaulio žiniasklaidos džiaugsmui, paskelbė, kad tai yra fiziologinis mirštančiųjų mistinių regėjimų pagrindas. Iškart gimė hipotezė: EEG užrašyta ne kas kita, kaip sielos atsiskyrimas nuo kūno. O štai dabar – žiurkės. Viena iš dviejų: arba žiurkės taip pat turi sielą, arba dar anksti tvirtai teigti, kad ši žmogaus esybės nematerialioji dalis egzistuoja.

 

Gyvybės požymiai po mirties

 

2009 m. amerikiečiai elektroencefalografu tyrė septynių nuo vėžio arba širdies priepuolio pasekmių mirštančių pacientų smegenis, t.y. jų bioelektrinį aktyvumą. Išgelbėti šių žmonių jau nebuvo įmanoma, jie mirė. Bet po mirties visų nelaimingųjų smegenyse tarytum įvyko sprogimas, jose buvo pastebėti neįtikėtinai galingi elektros impulsų pliūpsniai, kurių nepastebėta, kol jie buvo gyvi.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

„Iš pradžių nepatikėjome savo akimis, – sako eksperimento vadovas dr. Lakmiras Čavla (Lakhmir Chawla). – Pamanėme, kad impulsus sukėlė mobilieji telefonai arba kita veikianti elektroninė aparatūra. Pasirūpinome, kad tokio poveikio nebūtų.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Ir vėl pamatėme anomalijas“. Medikai surizikavo iškelti hipotezę: toks keistas aktyvumas yra susijęs su ryškiais regėjimais, apie kuriuos pasakoja žmonės, patyrę klinikinę mirtį. Tikintieji anomalius elektrinio aktyvumo šuolius, aišku, įvertino kaip ilgai lauktą sielos egzistavimo įrodymą, tegu ir neaiškų, abejotiną. Juk kitų materialių liudijimų, patvirtintų prietaisais, nebuvo ir nėra.

 

Bet egzistuoja visiškai moksliška hipotezė, kad sielos atsiskyrimo nuo kūno procesas primena elektros kondensatoriaus iškrovą. Mirštant pirmosiomis akimirkomis „išskrenda“ beveik 90 procentų sielos, o likusieji – nuo 9-os iki 40-os dienos.

 

Ne daugiau, kaip elektra

 

Nukirstoje žiurkės galvoje „pliūpsnis“ pastebimas maždaug minutė nuo nukirsdinimo. Žmogaus smegenys „žybteli“ praėjus dviem trims minutėms nuo tada, kai sustoja širdis ir į smegenis nustoja tekėti kraujas (tai prilygsta galvos atskyrimui nuo kūno). Aktyvumas trunka apie tris minutes. Mokslininkai savo atrastąsias anomalijas pavadino „mirties bangomis“ ir dabar spėlioja, ką jos galėtų reikšti.

 

Hipotezė apie sielą, kuriai reikia laiko palikti kūną, aišku, skamba gražiai. Galima užmerkti akis net prieš žiurkes, padarius prielaidą, kad aname pasaulyje yra vietelė ir joms. Šiuo požiūriu visiškai logiška, kad didelė, žmogaus, siela atsiskiria per tris minutes, o mažytė, žiurkės, gerokai greičiau. Materialistiniu požiūriu efektas, būdingas tiek žmonėms, tiek gyvūnams, liudija tik apie tai, kad egzistuoja tam tikras reiškinys, susijęs su mirštančiose smegenyse vykstančiais fiziologiniais procesais.

 

„Staigų smegenų aktyvumo padidėjimą nukirstose galvose ir tose, į kurias nebepriteka kraujo, galima paaiškinti ir be mistikos, – sako dr. L.Čavla. – Visi neuronai yra sujungti į elektros grandinę. Trūkstant deguonies, jie praranda gebėjimą išlaikyti elektrinį potencialą ir išsikrauna – paleidžia laviną impulsų“. „Panašu, kad mirštančiose smegenyse išties vyksta neuronų elektrinių potencialų kolapsas, – sutinka A.Konenas. – Žuvusieji neuronai labai greitai keičia poliariškumą – „minusas“ pereina į „pliusą“. Galbūt vykstant šiam procesui ir susidaro „mirties banga“. Žodžiu, nieko mistiško, elektra, ir tiek.

 

Riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio

 

Kaip teigia A.Konenas, „mirties banga“ rodo, kad smegenys išties mirė ir jau neįmanoma atkurti neuronų darbo. Ją pamačius, galima daryti išvadą, kad kovoti dėl paciento gyvybės daugiau neverta. „Mirties banga“ – tai savotiška gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio riba.

 

„O gal staigus aktyvumo padidėjimas rodo, kad smegenys iš paskutiniųjų bando atgaivinti širdį?“ – ne visai sutinka su kolega Lensas Bekeris (Lance Becker), reanimatologas iš Pensilvanijos universiteto. Jo nuomone, „mirties banga“, ko gera, signalizuoja, kad neuronai tik nutraukė darbą, o ne galutinai „sulūžo“. Vadinasi, grįžti į gyvenimą būtų galima ir peržengus šį slenkstį.

 

„Mane kadaise mokė, kad smegenyse, kurios nebegauna deguonies, vyksta negrįžtami pakitimai, – sako mokslininkas. – Bet dabar žinoma, kad yra toli gražu ne taip. Atlikdami eksperimentus, medikai kiaules atgaivina praėjus 15 minučių nuo tada, kai sustojo širdis. Ir jokios žalos smegenys nepatiria. Ir koks yra kraštutinis terminas, niekas tiksliai nežino“.

 

Kur šviesa tunelio gale?

 

Dėl regėjimų, apie kuriuos pasakoja pacientai, grįžę iš ano pasaulio, vienos nuomonės taip pat nėra. Dr.L.Čavla neatmeta galimybės, kad elektrinio aktyvumo protrūkiai, tos pačios „mirties bangos“, smegenyse gali sukurti keisčiausių vaizdų – nuo ryškios šviesos iki tunelių ir kitų haliucinacijų. Galingi impulsai, ko gero, gali išjudinti ir ilgalaikę atmintį, ją tarsi apšviesti.

 

O tada prieš žmogaus akis prabėgs visas jo gyvenimas, pasirodys seniai mirę giminaičiai. Apie visa tai ir pasakoja patyrusieji klinikinę mirtį. Tačiau dr. L.Čavlos pacientai iš ano pasaulio negrįžo ir išklausyti jų pasakojimų neteko. Taip pat niekas dar neužrašė EEG tų, kuriems pavyko prisikelti iš mirusiųjų.

 

Vadinasi, mokslininko teorijos kol kas nepatikrintos. Kevinas Nelsonas (Kevin Nelson) iš Kentukio universiteto, seniai tyrinėjantis reginius, lydinčius perėjimą į kitą pasaulį, abejoja, kad jie yra susiję su „mirties bangomis“. Neuronų depoliarizacija, pasak jo, dažnai įvyksta per epilepsijos priepuolius, bet atsigavę ligoniai nieko ypatingo neprisimena. Žodžiu, mano K.Nelsonas, „mirties bangų“, kaip ir priešmirtinių regėjimų, mįslė yra dar neįminta.

 

Visiška mistika

 

Atrodo, kad su „mirties bangomis“, dar nežinodami, kad tai realus biofizikinis reiškinys, prieš 15 metų eksperimentavo rusų mokslininkai. Jie nukirsdavo galvas žiurkėms, kaip ir kolegos olandai, tik jų tikslas buvo kitas.

 

Eksperimentus atliko Vladimiras Nesterovas ir Jurijus Butas iš Omsko medicinos akademijos Topografinės anatomijos ir chirurgijos katedros, o finansavo juos paslaptinga amerikiečių firma YGH. Eksperimentų pagrindas buvo „atradimas“, priskiriamas Nobelio fizikos premijos laureatui Denešui Gaborui, atseit dar 1971 m. atradusiam, kad bet koks biologinis objektas žūties akimirką ir nepriklausomai nuo to, dėl ko miršta, generuoja didesnio galingumo fotonų srautą.

 

D.Gaboras, garsus mokslininkas, kaip tik 1971 m. gavo Nobelio premiją už holografijos išradimą, tai yra už šviesos tyrinėjimus. Bet ar jis pastebėjo mirusiųjų „fotonų spinduliuotę“, mokslininko darbuose nė karto neužsimenama. V.Nesterovas ir J.Butas prietaisais neregistravo nužudytų žvėrelių „mirties spindulių“, bet stebėjo savanorių reakciją: žiurkė, kuriai nukertama galva, buvo laikoma tarp eksperimento dalyvio smilkinio ir elektromagnetinių bangų generatoriaus.

 

Pastarasis sustiprina „mirties bangas“ ir nukreipia jas į savanorio smegenis. Kaip ataskaitoje teigia bandymo autoriai, veikiant tokiu biologinio iniciatoriaus magnetiniu lauku, kelis kartus sustiprėja intuityvus suvokimas. Šiomis sąlygomis kiekvienas žmogus gali tapti aiškiaregiu, kaip Vanga. Šį metodą tyrimo autoriai sėkmingai išbandė laimingiems loterijų bilietams atspėti. Koks yra tolesnis skandalingų eksperimentų likimas, nėra žinoma.

 

Galbūt jie dingo užmaršty, kaip ir kiti, kurie buvo atliekami praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį, kai klestėjo pseudomokslinės teorijos ir entuziastingai darbavosi antigravitacijos ir amžinųjų vakuuminių variklių išradėjai. O gal Omske jau 1996 m. buvo aptiktas elektromagnetinio aktyvumo protrūkio, kurį neseniai stebėjo amerikiečiai ir olandai, netikėtas efektas? Tokios galimybės negalima atmesti. Tuomet anomalija yra kai kas daugiau nei paprasčiausia fizika…

 

Parengta pagal dienraščio “Respublika” priedą “Julius/Brigita”, parengė: Milda Kunskaitė

Rekomenduojami video:


2500
2 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
0 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
mgk

Nėra jokio pomirtinio gyvenimo , nėra dievo,dievą žmonės sukūrė ir nėra gyvenimo prasmės

Vida

gyvenimas ne suris nuo lentynos nepasiimsi,kiekvienas turime savo likima todel ir gyvensime tiek kiek mums leista,todel neverta galvoti apie blogi reikia dziaugtis gyvenimu, kurti, daryti gerus darbus, kad bent jau artimieji turetu apie mus ka gero pasakyti.Tad mylekit save ir gyvenima, buckis visiems.

Taip pat skaitykite