Pranašingi sapnai: atsitiktinumas ar tiesa?

pranasingi-sapnaiTai yra vienas nuostabiausių mūsų psichikos fenomenų, ir net mokslas iki šiol nenusprendė, kaip vertinti pranašingus sapnus: laikyti pramanu ar vienu iš patvirtinimų, jog mūsų smegenyse slypi nežinomos galimybės ir jėgos?

 

1883 metų rugpjūčio pabaigoje laikraščio „The Boston Globe“ reporteris Edvardas Semsonas, pabaigęs darbus, išlenkė keletą taurelių ir užsnūdo ant sofos redakcijoje.

 

Viduryje nakties jis pabudo apimtas panikos: Semsonas susapnavo, kad tropikų sala Pralapė pražūva dėl siaubingo vulkano sprogimo. Žmonės, pradingstantys lavos tėkmėje, pelenų stulpas, gigantiškos bangos… – viskas buvo taip realu.

 

Semsonas negalėjo atsikratyti regėjimo. Jis nusprendė užrašyti savo sapną. Tekstą paliko ant stalo pažymėjęs jį žodžiu „svarbu“ – kad vėliau pamąstytų, ką gi visa tai galėtų reikšti. Ir patraukė namo. Rytą atėjęs laikraščio redaktorius nusprendė, kad Semsonas naktį gavo kažkokios agentūros pranešimą, ir nurodė informaciją išspausdinti pirmajame puslapyje.

 

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

„Reportažą“ perspausdino daugybė laikraščių. Tačiau paaiškėjo, kad Pralapės salos žemėlapyje nėra ir jokia agentūra neperdavė pranešimo apie kataklizmą. Visas šis reikalas Semsonui ir „The Boston Globe“ galėjo baigtis liūdnai, bet staiga pasirodė pranešimas apie vulkano išsiveržimą Krakatau. Jis detaliai sutapo su tuo, ką susapnavo Semsonas. Maža to: paaiškėjo, kad Pralapė – senoviškas Krakatau pavadinimas, nevartotas jau 150 metų…

 

Patikrinti, ar ši istorija tikra, praėjus 130 metų, žinoma, neįmanoma. Tačiau pranašingų sapnų liudijimų pernelyg daug, kad visus juos vadintume pramanu. Apie tokius sapnus pasakojo A. Linkolnas ir A. Einšteinas, R. Kiplingas ir M. Tvenas, ir dar dešimtys tūkstančių žmonių per visą žmonijos istoriją nepriklausomai nuo epochos, civilizacijos ir kultūros. Šiuos sapnus sudaro informacija, kuri nėra simbolinė: vaizdai kur kas ryškesni nei įprastai, o prasmė niekuo nepridengta. Taigi kad suprastum, nebūtina jų analizuoti.

 

„Pasąmonės logika“

 

Psichofiziologas V. Rotenbergas, tyrinėjantis žmogaus atmintį bei abiejų smegenų pusrutulių sąveiką, pasakoja: „Kai pradėjau domėtis pranašingais sapnais, hipnoze ir kitais paslaptingais fenomenais, kolegos man žadėjo akademinio pasaulio protestą. Tačiau manęs tai neišgąsdino. Aš įsitikinęs, kad ši tema verta rimto mokslinio tyrinėjimo.“

 

Deja, šiame kelyje yra nemažai sunkumų. Subjektyvūs – kad mokslininkai išties į parapsichologiją žiūri skeptiškai. „Akademinis mokslas tai supranta kaip atsitiktinius sapnų vaizdinių sutapimus su būsimaisiais įvykiais. Tokie sutapimai statistiškai mažai įtikimi, tačiau būtent jie ir yra įsimenami, nes yra labai reikšmingi asmeniui“, – sako V. Rotenbergas.

 

Kitaip tariant, mums gali kad ir kas naktį sapnuotis, kad artimas žmogus, tarkim, glosto katę. Mes neįsiminsime tokio sapno. Bet jeigu sapne artimas žmogus įkiš savo galvą tigrui į nasrus, šis sapnas jau nepasimirš. Juo labiau jį atsiminsime, jeigu kas nors panašaus įvyks realybėje. Nors tai bus tik sutapimas…

 

Kai 19 amžiaus pabaigoje atsirado parapsichologija, kuri bandė iš mokslo taško pažvelgti į nepaaiškinamus žmogaus gebėjimus, jos pradininkai stengėsi suprasti, ar pranašingi sapnai nėra „pasąmoninės logikos“ procesų atspindys.

 

Galbūt mes konstruojame būsimus įvykius iš sąmonėje neužfiksuotų ženklų? Juk ir be jokio mūsų sąmoningo dalyvavimo smegenys sugeba registruoti neįtikimą kiekį smulkiausių detalių, kurios pasimeta bendroje informacijos masėje: vos girdimi garsai, akies krašteliu pagauti vaizdai, mikrovibracijos, kvapai, atsitiktinių minčių ir žodžių nuotrupos. Miegant smegenys rūšiuoja ir klasifikuoja šiuos duomenis, nustato tarp jų ryšius ir galbūt apibendrina kaip neišvengiamus įvykius, kurių logika mums būdraujant nesuvokiama. Tikriausiai taip galėtume paaiškinti tam tikrus sapnus. Tačiau toli gražu ne visus.

 

Kokios vibracijos ir garsai galėjo pasufleruoti tam pačiam Semsonui, kad kitoje pasaulio pusėje veržiasi vulkanas, ir dar pranešti salos pavadinimą, paskutinį kartą pasirodžiusį žemėlapiuose 17 amžiaus viduryje?

 

Per erdvę ir laiką

 

V. Rotenbergas kelia hipotezę, kurios esmė ta, kad už analizę, racionalų paaiškinimą ir kritinį realybės suvokimą atsako kairysis mūsų smegenų pusrutulis, kuris dominuoja, kol mes būdraujame. Tačiau miegant pagrindinį vaidmenį perima dešinysis pusrutulis, kuris atsako už abstraktų mąstymą.

 

Išsilaisvinęs iš sąmoningos ir kritinės kontrolės, dešinysis pusrutulis gali išreikšti savo unikalias galimybes. Viena iš jų yra gebėjimas pagauti tam tikrus signalus per atstumą. Pirmiausiai tai informacija apie mūsų artimuosius, nes ji mums ypač svarbi.

 

„Vienas mano draugas išgąsdino mamą po sapno prabilęs, kad reikia susisiekti su jo giminaičiu (kuris gyveno kitame mieste), nes jam kažkas negerai. Kitą kartą tą patį pasakė apie draugą. Ir vis paaiškėdavo, kad atsitiko tragedija, – pasakoja V. Rotenbergas. – Tačiau tokių sapnų nepavadinčiau pranašingais, nes jie suteikia informacijos apie įvykius, kurie vyksta per erdvės atstumą, tačiau ne per laiko atstumą.
Ar galima kaip nors paaiškinti sapnus, kurie aiškiai mums praneša, kas dar tik įvyks? Tikriausiai taip. Tačiau tam reikės revizuoti savo fundamentalų supratimą apie visatą.“

 

Pranašystės be stebuklų

 

Kad sapnuojame įvykius, kurie dar neįvyko, tikėjo ir analitinės psichologijos pradininkas K. G. Jungas. Jis ir pats sapnuodavo pranašingus sapnus. Tačiau savo psichoterapinėje praktikoje bandė rasti realistiškus atsakymus.

 

Knygoje „Žmogus ir jo simboliai“ K. G. Jungas prisimena pacientą, kuris buvo bejėgiškai įklimpęs į kažkokius juodus darbelius. Jis turėjo alpinizmo aistrą – pasak psichoanalitiko, taip bandė „pakilti aukščiau savęs“.

 

Kartą šis vyras susapnavo, kad nuo viršūnės žengia į tuštumą. Išgirdęs šį pasakojimą, K. Jungas pacientą perspėjo apie jam gresiantį pavojų. Tačiau šis nepaklausė. O po pusmečio „žengė į tuštumą“. Gidas – vadovas matė, kaip jie su draugu leidosi virve. Draugas rado atramą kojai ant uolos krašto, o Jungo pacientas leidosi jam iš paskos. Netikėtai jis paleido virvę ir tarsi nušoko.

 

Psichoanalitikas pasakoja ir kitą atvejį: moteris sapnuodavo nemalonias situacijas iš praeities, tačiau nepripažino savo problemų. Jos sapnai buvo kupini užuominų apie pavojų, tykantį jos vaikštant po mišką. Kartą per vieną realų pasivaikščiojimą ją užpuolė seksualinis maniakas. Jeigu ne praeiviai, kurie išgirdo jos klyksmą, jos nebūtų likę gyvos. „Jokio stebuklo čia nėra, – rašo K. Jungas. – Moters sapnai man papasakojo, kad paslapčia ji troško patirti kai ką panašaus – kaip ir alpinistas, nesąmoningai ieškojęs galutinio savo sudėtingų problemų sprendimo…“

 

Taigi sapnai kartais gali perspėti apie tam tikras situacijas iš anksto. Daugelis krizių mūsų gyvenime turi ilgą nesuvoktą priešistorę. Mes artėjame prie jų žingsnis po žingsnio, nenumanydami apie besikaupiančius pavojus. Tačiau tai, ką mes praleidžiame pro akis, dažnai priima pasąmonė, kuri gali perduoti informaciją per sapnus, rašo K. Jungas.

 

Kaipgi taip gali būti?

 

Dar 20 amžiaus 7-ajame dešimtmetyje fizikas Johnas Stewartas Bellas matematiškai įrodė tai, kas vėliau buvo patvirtinta ir eksperimentais: dvi dalelės gali keistis informacija greičiu, viršijančiu šviesos greitį, tarsi priversdamos laiko srautą tekėti atgal.

 

Absoliučiai izoliuoti vienas nuo kito fotonų spinduliai elgiasi taip, lyg kiekviena dalelė „iš anksto žino“, kaip elgsis kita. Pats Bellas populiariose paskaitose iliustravo šį stulbinamą faktą paprastu pavyzdžiu: tarkime, Dubline gyvena žmogus, kuris visada mūvi raudonas kojines, o Honolulu – žmogus, mūvintis žalias.

 

Įsivaizduokime, kad mes tam tikru būdu privertėme žmogų Dubline nusimauti raudonas kojines ir apsimauti žalias. Tada žmogus Honolulu turi tą pačią minutę (negalėdamas žinoti, kas nutiko Dubline!) nusimauti žalias kojines ir apsimauti raudonas.

 

Kaip tai įmanoma? Informacija tarp jų perduodama superšviesos greičiu kažkokiais slaptais kanalais? Ar abu ją gauna iš kažkokios ateities, sužinodami, kaip ir kada reikia pasielgti?

 

„Bello teorema fizikams iškėlė nemalonią dilemą. Arba pasaulis nėra objektyvus ir realus, arba jame veikia superšviesos komunikacija“, – teigia JAV psichiatras, vienas iš transpersonalinės psichologijos pradininkų Stanislavas Grofas. Bet jeigu taip, tai didžiai abejotinas tampa ir mums įprastas supratimas apie linijinį laiką, ramiai tekantį iš vakar į rytoj.

 

Žinoma, pripažinti, kad pasaulis sukurtas ne taip, kaip mes įpratę galvoti, – sunku. Bet štai ką rašė apie mūsų problemas dėl visatos ir jos dėsnių suvokimo žymus 20 amžiaus fizikas, Nobelio premijos laureatas Richardas Phillipsas Feynmanas: „Suvokimo sunkumai čia grynai psichologiniai – mus nuolat kamuoja klausimas: „Kaipgi tai įmanoma?“, kuriame atsispindi nekontroliuojamas, bet visiškai nepagrįstas siekis viską įsivaizduoti kaip kažką labai pažįstama… Jeigu sugebėsite, nekankinkite savęs klausimu „Bet kaipgi taip gali būti?“, nes antraip pateksite į aklavietę, iš kurios dar niekas neišėjo. Niekas nežino, kaipgi taip gali būti.“

 

Bet jeigu pasaulio sandara mūsų įprastai, „kairiapusrutulinei“ logikai sunkiai įkandama – bent jau kol kas – tai gal pagalbon gali ateiti dešinysis pusrutulis?

 

Būtent tą ir sako psichofiziologas V. Rotenbergas: „Sudėtingas realių sąsajų tinklas, lemiantis ateitį, nesutelpa į griežtas loginio mąstymo koordinates, išslysta iš jų. Tačiau dešiniajam pusrutuliui būdingas abstraktus mąstymas nesinaudoja šiuo koordinačių tinklu ir jam realiai persipynę saitai neatrodo nei pernelyg sudėtingi, nei prieštaraujantys vienas kitam. Todėl dešinysis pusrutulis gali apimti šiuos ryšius – visus ir taip visapusiškai, kad galiausiai tampa įmanomas ateities prognozavimas.“

 

Ir tuomet pranašiški sapnai ne tik neatrodo anomalija; atvirkščiai – jie atrodo neišvengiami. Juk būtent sapnuose dešinysis pusrutulis gauna maksimalią laisvę.

 

„Žinoma, tai tik mano požiūris, o ne visuotinai pripažinta tiesa. Ir aš, suprantama, negaliu jos įrodyti moksliškai“, – sako V. Rotenbergas.

 

Šaltinis: „Psychologies“, vertė: ve.lt


wpDiscuz