Čarlzo Hiksono susitikimas su ateiviais

Hickson-painting2011 metais sulaukęs 80 metų, mirė ufologijos legenda Čarlzas Hiksonas, žmogus, kuris ne tik pabuvojo „skraidančioje lėkštėje“, bet ir rado šio įvykio liudytojų. Tai kas gi jam nutiko?

 

Nedaug trūko, kad Čarlzas, buvęs laivų statyklos brigadininkas, būtų sulaukęs košmariško susitikimo su „proto broliais“ 40-mečio.

 

Tuomet, vėlų 1973 m. spalio 11-ios vakarą, jis su bendradarbiu 19-mečiu Kelvinu Parkeriu (Calvin Parker) susiruošė žvejoti. Pačiam Č.Hiksonui tada buvo 42-eji.

 

Vyrai žvejojo ant apleistos prieplaukos Paskagoulos upėje (Misisipės valstija). Staiga jie išgirdo švilpimą, pereinantį į šnypštimą, kuris sklido iš viršaus ir už nugaros. Jie atsisuko. Per metrą nuo žemės, maždaug už 15 metrų, ore kabojo diskas, o gal cilindras su dviem mirkčiojančiomis lemputėmis. O gal langais.

 

„Nežinau, ar jis buvo apvalus, ar pailgas, – vėliau pasakojo Čarlzas. – Mačiau mažą kupolą, bet negalėjau įžiūrėti to viso keisto daikto. Net nesupratau, koks jo dydis“. „Keistame daikte“ atsivėrė liukas, iš jo išlindo trys figūros ir patraukė link žvejų. „Ir kodėl aš nešokau į upę ir nenuplaukiau tolyn?“ – vėliau stebėsis Parkeris.

 

Dvikojai drambliai

 

Būtybės atrodė baisiai: pilka raukšlėta oda, labai ilgos rankos, užsibaigiančios tarsi žnyplėmis, kojos, panašios į dramblių. Galvos augo tiesiai iš pečių, tai yra būtybės buvo be kaklų. Ten, kur yra žmogaus nosis, kyšojo kažkokie gumburai, lyg sniego senių morkos. Panašūs dariniai styrojo ir iš šonų, ausų vietoje. Jie tai įsitraukdavo, tai išlįsdavo į paviršių.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Tiesiai po priešakinėmis „morkomis“ buvo siauri plyšiai, šiek tiek primenantys burnas. Atvykėliai neturėjo akių arba jas slėpė odos raukšlės. Būtybės priplaukė prie Čarlzo nejudindamos kojų. Dvi sugriebė jį iš abiejų pusių, kažkas įdūrė į ranką ir jis nebegalėjo judėti. Čarlzas tik žiūrėjo, kaip būtybės tempia jį į savo aparatą. Trečiasis „dramblys“ nešė suglebusį K.Parkerio kūną.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Laivo viduje nebuvo nei sėdynių, nei kokios nors aparatūros, tik labai ryški šviesa. Č.Hiksonas pakibo ore, kaip kosmonautas nesvarumo būklėje. Iš sienos išlindo kažkas panašaus į akį ir pradėjo judėti pirmyn atgal, tarsi kruopščiai tyrinėdama jį. Paskui būtybės apvertė pagrobtąjį, o „akis“ tęsė apžiūrą. Galiausiai „dramblys“ savo grobį nutempė atgal ant prieplaukos. Ir paleido.

 

Č.Hiksonas iškart nugriuvo aukštielninkas - kojos neklausė. Šalia nejudėdamas stovėjo K.Parkeris, išskėtęs rankas, tarsi apimtas gilaus transo. Brigadininkas pradėjo šliaužti link draugo, bet greitai suprato, kad gali atsistoti. Tą akimirką aparatas pakilo ir dingo, žybsėdamas mėlynais žiburėliais. Viskas truko apie 20 min.

 

K.Parkeris ilgai atsisakinėdavo pasakoti, kas jam atsitiko NSO - atseit, netekau sąmonės, nieko nepamenu. Bet po 20 metų prašneko: jį nunešė į kitą patalpą ir paguldė ant įžambaus stalo. Pasirodė mažytė būtybė, kaip K.Parkeriui pasirodė, moteriškos lyties, jį apžiūrėjo, o paskui įsmeigė adatą į lyties organą, telepatiškai pranešusi, kad tai jam nepakenks.

 

Kariškiai nenustebo

 

Po keturių valandų žvejai, po truputį atsigaudami, nuskubėjo į policiją. Šerifas Fredas Daimondas (Fred Diamond) ir kapitonas Glenas Reideris (Glenn Raider) pamatė, kad jie aiškiai sukrėsti iki sielos gelmių, bet nepatikėjo istorija apie NSO. Norėdami demaskuoti pasakotojus, policininkai juos nuvedė į atskirą kambarį ir slapčia įrašinėjo.

 

Bet ir būdami vieni žvejai tirtėjo iš baimės, kalbėjo padrikai. O Kelvinas atsiklaupė ir pradėjo melstis. Išklausęs įrašą, Reideris suprato, kad vyrai nejuokauja ir susisiekė su Kislerio karinių oro pajėgų baze. Ten „kontaktuotojus“ apžiūrėjo kariuomenės gydytojai. Įsitikinę, kad abu fiziškai sveiki, kariškiai surengė kryžminę apklausą. Joje dalyvavo policininkas Tomas Hantlis (Tom Hantley), kuriam krito į akis, kad kariškiai elgėsi taip, tarsi kasdien girdėtų apie paslaptingų NSO objektų pagrobiamus žmones.

 

Kai Č.Hiksonas paminėjo, kad būtybių rankos priminė žnyples, du pulkininkai susižvalgė – matyt, ši detalė jiems buvo žinoma. Ufologas Džeimsas Harderis (James Harder), perėmęs estafetę iš kariškių, padarė išvadą: „Ten tikrai buvo kažkas nežemiškos kilmės… Galima tik spėti, iš kur jie atvyko ir kodėl, bet kad jie čia buvo - tiesa, ir ja neįmanoma abejoti“.

 

Č.Hiksonas buvo tikrinamas melo detektoriumi. Kai patikra buvo baigta, operatorius šūktelėjo: „Regis, tas kalės vaikas sako tiesą!“ Oficiali patikros išvada buvo ne tokia emocinga: „Tiriamasis nuoširdžiai tiki, kad matė kosminį laivą ir kad kažkokios būtybės jį nusinešė į jo vidų“. Greitai paaiškėjo, kad NSO virš Paskagoulos matė dar trys žmonės - policijos karininkas Reimondas Brodusas (Raymond Brodus), miesto tarybos narys Judžinas Sagalasas (Eugene Sagalas) ir moteris, nepanorėjusi atskleisti savo tapatybės.

 

Laivas buvo lygiai tokios formos, kaip per apklausą nurodė pagrobtieji. 2001 m. atsargos karininkas Maikas Kataldas (Mike Cataldo) papasakojo, kad tą vakarą jis ir du jo palydovai virš upės taip pat matė objektą. Ryte jis paskambino į Kislerio karinių oro pajėgų bazę ir paliko telefono numerį, bet niekas jam taip ir nepaskambino.

 

Be psichiatrinės neapsieita

 

Kai varginantis tyrimas ir apklausos baigėsi, K.Parkeris pateko į ligoninę ir ilgai gydėsi pakrikusius nervus. Net po kelių mėnesių jo rankos virpėdavo taip, kad jis negalėjo dirbti. Č.Hiksonas pasirodė atsparesnis – brigadininko nervai buvo užgrūdinti Korėjoje, kur jis kariavo ir buvo apdovanotas penkiais medaliais. Tačiau jo nuotykiai anaiptol nesibaigė..

 

1974 m. sausį Čarlzas medžiojo ir pagaliau prisėdo užkąsti, pasidėjęs šautuvą ant kelių. Staiga jis pajuto: viskas aplinkui tarsi sustingo, garsai dingo ir stojo visiška tyla. Laukymėje pasirodė tas pats laivas, kaip ir prieš 3 mėnesius – ne nusileido, o pasirodė iš niekur. Jo galvoje nuskambėjo žodžiai: „Mes nenorime pakenkti tau ar kam nors kitam. Tu galėsi bendrauti su mumis ateityje. Tu atlaikei išbandymą. Tu išrinktasis. Nereikia bijoti. Mes dar susisieksime su tavimi“.

 

Kitą kartą ateiviai Čarlzą užklupo tiesiog kieme. Laivo jis nepamatė, bet galvoje vėl nuskambėjo žodžiai: „Turi pranešti žmonėms, kad mes nepadarysime nieko pikta. Jūsų pasauliui reikia padėti. Mes padėsime ateityje, kol netapo per vėlu. Tu dar nepasirengęs tai suprasti. Greitai grįšime“.

 

Č.Hiksonas, aišku, neskubėjo tapti pajuokų objektu, bet gegužės 12-ąją jie išties grįžo, ir dar matant liudytojams. Čarlzui važiuojant automobiliu su žmona, seserimi ir pažįstamais, pasirodė laivas, kuris tarsi rengėsi nusileisti tiesiog priešais mašiną. Č.Hiksonas suprato, kad jie atskrido pas jį ir paprašė vairuotojo sustoti, bet kitus apėmė isterija, jie reikalavo važiuoti kuo greičiau.

 

Tą akimirką Hiksonas „išgirdo“: „Važiuokite. Susitiksime kitu laiku ir kitoje vietoje“. Laivas nebejudėjo ir už posūkio dingo iš akių. Pagrobimo metines Čarlzas sutiko toje pačioje vietoje, prieplaukoje, su Viljamu Mendesu (William Mendez) iš Mičigano koledžo. Naktis praėjo be nuotykių, ir jie nusprendė vykti į ufologijos centrą „Starlight“ (ten specialistai bandė susisiekti su NSO lazeriais, prožektoriais ir kitokia technika).

 

Spalio 12 d. danguje pasirodė Mėnulio dydžio NSO, iš jo žemyn sklido dvi raidės V formos vibruojančios linijos. Mokslininkai nutaikė į jas objektyvus, bet nufotografuoti nespėjo – laivas dingo. Hiksonas neabejojo, kad ateiviai seka jį, bet telepatinių pranešimų šįkart negavo. Čarlzas iki mirties laukė jų grįžtant, specialiai vykdavo į nuošalias vietas, bet jie taip ir netesėjo savo pažado…

 

2004 m. mirė legendinė Beti Hil (Betty Hill), pirmoji Žemės gyventoja, kurią atseit buvo pagrobę ateiviai (bent jau niekas iki jos nieko panašaus nepasakojo), o dabar štai Č.Hiksonas. Nebėra su kuo pasišnekėti apie ateivius… Nebent su K.Parkeriu? Bet jis kažkodėl nemėgsta prisiminti tos dienos. Galbūt dėl to dūrio adata?

 

Paskutiniai NASA duomenys: nežemiškų civilizacijų – milijardai

 

NASA kosminiu Keplerio teleskopu vos per 136 dienas aptiktos 1235 egzoplanetos. Ir tik ištyrinėjus palyginti nedidelę mūsų galaktikos, Paukščių Tako, dalį. Į mokslininkų akiratį pateko ne daugiau kaip 400-oji dangaus sferos dalis, konkrečiai, ta zona, kur yra Gulbės žvaigždynas.

 

Iš 1235 planetų 54 greičiausiai yra vadinamojoje gyvybės zonoje, tai yra nuo savo žvaigždžių nutolusios tiek, kad sąlygos jose yra komfortiškos, kaip mūsų Žemėje, arba, blogiausiu atveju, Marse. Surinkti duomenys ne tik apie planetų vietą, bet ir jų dydį buvo apibendrinti statistiškai. O jų pagrindu buvo sukurtas kompiuterinis modelis ir pasitelkiant jį apskaičiuota, kiek pasaulių gali būti gyvenami.

 

„Tinkamumo gyventi modelis Paukščių Tako galaktikos ribose“ – taip savo tyrinėjimus pavadino Mišelis Govanlokas (Michael Gowanlock) iš Havajų universiteto. Jo skaičiavimais, 1,2 proc. mūsų galaktikos žvaigždžių turi turėti gyvenamas planetas. Jei prisiminsime, kad žvaigždžių Paukščių Take yra apie 100 milijardų, planetų, kuriose gali būti gyvybė, bus daugiau kaip milijardas. Gulbės žvaigždyne jų, ko gera, 12-13.

 

M.Govanlokas atsižvelgė ir į tai, kad kai kuriuose pasauliuose galėjo įvykti vietinė „pasaulio pabaiga“ – kažkas panašaus į supernovos sprogimą, per kurį radiacija sunaikina visa, kas gyva. Bet net ir tokie įvykiai, kurie mūsų galaktikoje ne tokie jau reti, nedaug sumažina potencialiai gyvenamų pasaulių skaičių. „Paukščių Takas toks senas, – sako mokslininkas, – kad planetai, praradusiai gyvybę, užtenka laiko jai atgaivinti ir išvystyti iki aukšto lygio.

 

Net iki civilizuoto“. Modelis rodo, kad galimybių rasti gyvenamų planetų link galaktikos centro yra daugiau negu jos pakraščiuose. Mes, beje, taip pat esame ne visiškame „užkampyje“, kaip kartais atrodo fantastams.

 

Orbitinis Keplerio teleskopas ieško planetų vadinamuoju tranzitiniu metodu, t.y. stebi, ar kartkartėmis kinta žvaigždės ryškumas. O jis kinta, kai žvaigždės disku praeina planetos. Pagal ryškumo svyravimus astronomai ir nustato, ar aplink žvaigždę sukasi planetos.

 

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“, respublika.lt


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
zipphead

Kodėl Eugene Sagalas verčiamas kaip Judžinas? Juk tai pats tikriausias Eugenijus:)

a.g.p.killer@gmail.com

senei aisku kad ju milijardai

zipphead

Kodėl senei, o diedui? Jam, tai kas neaišku:)

Mange

Modelis rodo, kad galimybių rasti gyvenamų planetų link galaktikos centro yra daugiau negu jos pakraščiuose.