Savitaigos jėga

neuronsĮtaiga yra sena kaip pasaulis. Gydymo tikslais ligonių psichiką žodžiais veikdavo Platonas, Aristotelis, Hipokratas. Įtaiga ilgai buvo gaubiama paslaptingumo ir mistinės baimės aureole.

 

Šiuo metu įtaigos ir savitaigos mechanizmų fiziologinis pagrindas jau yra aiškus. Pastebėta: kuo aktyviau žmogus reaguoja į emocinį poveikį, kuo jis imlesnis įspūdžiams, tuo lengviau jis pasiduoda įtaigai. Nepaprastai emocionalūs, imlūs įspūdžiams ir jautrūs įtaigai yra vaikai. Jie, palyginti su suaugusiaisiais, gyviau reaguoja į tai, kas vyksta aplinkui, daugiau džiaugiasi ir nusimena.

 

Realūs pokyčiai

 

Gebėjimas psichologiškai pavergti kitus žmones taikomas nuo neatmenamų laikų. Žemėje visada buvo žmonių, trokštančių valdžios. Bet meistriška, gerai apgalvota žmogaus sąmonės užvaldymo praktika, jos kontrolė, mokėjimas sąmonę paversti moliu, iš kurio galima nulipdyti viską, ką nori, pirmiausia buvo būdingi žiniuonims. Visada ir visur, kur žmonėms trūkdavo žinių, atsirasdavo žiniuonis, kuris bent kuo nors sugebėdavo užpildyti žinių apie gamtą spragas. Pagrindinis žiniuonių ginklas, padedantis jiems valdyti aplinkinius, – įtaiga.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Savitaiga ir įtaiga galima pasiekti, kad organizme vyktų pokyčiai, kuriuos įmanoma objektyviai užfiksuoti. Pavyzdžiui, žmogui įteigus alkio arba sotumo jausmą, pakinta jo kraujo sudėtis, atitinkamai sumažėja arba padidėja leukocitų skaičius. Įteigiant persišaldymo pojūtį, galima sukelti „žąsies odos“ reiškinį. Pasitreniravę tai geba daugelis. O treniruotėms skiriant daug laiko įmanoma, kaip jogams, išmokti valdyti daugelį organizmo funkcijų.

 

Kaip savitaigą aiškina mokslas? Savitaiga – tai įtaiga, adresuojama sau. Savitaiga padeda sukelti vienus ar kitus pojūčius, valdyti dėmesį, atmintį, emocines ir somatines reakcijas. Išskirtiniais atvejais savitaiga net galima sunaikinti organizmą, jam fiziškai nė kiek nesipriešinant. Neurofiziologų ir neuropsichologų pastarųjų dešimtmečių tyrinėjimai rodo, kad psichiniai vaizdiniai, emocijos ir nuostatos pastebimai ir tiesiogiai veikia ne tik žmogaus psichologinę būklę, bet ir jo fiziologinius ir somatinius procesus.

 

Vaizdiniai, mintys (pavyzdžiui, mintys apie pavojų) sukelia tokią pačią nervų sistemos ir vėliau viso organizmo reakciją, kaip ir atitinkamos subjektyvios situacijos. Kaip rodo tyrimai, įteigiami vaizdiniai veikia širdies susitraukimų dažnį, arterinį spaudimą, kvėpavimo gilumą ir dažnumą, deguonies suvartojimą, smegenų bangų ritmą, odos veiklos charakteristikas, vietinę kapiliarų kaujotaką, temperatūrą, virškinimo sistemos aktyvumą, lytinį susijaudinimą, įvairių hormonų ir neuromediatorių pusiausvyrą kraujyje, imuninės sistemos veiklą.

 

Lemiamas veiksnys yra tas, kad naudojant vaizdiškumą galima sukelti ir stimuliuoti šiaip sąmoningai nekontroliuojamų fizinių ir neurofiziologinių funkcijų pokyčius. Specialistai mano, kad tinkamiausias laikas savitaigai yra prieš pat užmiegant ir vos prabudus. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia susigalvoti tam tikrą savitaigos formulę ir ją kartoti savo vardu teigiamąja forma bei esamuoju laiku. Savitaigos formules reikia kartoti pusbalsiu ir labai susikaupus. Savitaiga yra įvairių psichinės savireguliacijos metodų – autogeninės treniruotės, meditacijos, jogos, relaksacijos – pagrindas.

 

Lemia ne valia, o vaizduotė

 

Naudoti savitaigą gydymo tikslais Europoje tapo labai populiaru praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Visame pasaulyje išgarsėjo Emilio Kuė (Emile Coue) vadovaujama Nanto savitaigos klinika. Pradėjęs karjerą kaip kuklus farmacininkas, E.Kuė vėliau ne tik nuodugniai ištyrinėjo žmogaus psichofiziologiją, bet ir iškėlė nemažai originalių koncepcijų, Europoje sulaukusių didelio atgarsio. E.Kuė pastebėjo, kad žmogus nepasiduoda įtaigai, jei jai priešinasi ir jos nepaverčia savitaiga.

 

Pagrindinis E.Kuė teiginys: nėra įtaigos, yra tik savitaiga. E.Kuė vaizduotės jėgą lygino su kalnų upe, kuri nušluoja viską pakeliui, bet kurią galima „prisijaukinti“, ir tuomet ji gali gaminti teigiamą energiją. Jis tvirtino, kad visi žmonės yra valdomi savo vaizduotės jėgos ir kad sergantis žmogus, „apsiginklavęs teisingais vaizdiniais, gali atgauti dvasinę pusiausvyrą“.

 

Pagal E.Kuė, sąmoninga savitaiga – tai gydymo būdas, padedantis nuslopinti liguistus, kenksmingų padarinių turinčius vaizdinius ir pakeisti juos naudingais, palankiai veikiančiais. Kas nenorėtų „blizgėti“ būtent tose srityse, kurios kelia baimę? Kaip žinoma, Demostenas turėjo kalbos defektą (buvo šveplas), bet norėjo tapti oratoriumi.

 

Šis žmogus buvo kupinas pasitikėjimo savimi, lankė oratoriaus meistriškumo pamokas, praktikavosi kalbėti su akmenukais burnoje ir, amžininkų liudijimu, tapo nepranokstamu oratoriumi, jo kalbos klausytojams darydavo „audros“ įspūdį. Demosteno pavyzdys, kaip mano E.Kuė, vaizdžiai iliustruoja vieną iš pagrindinių jo teorinių teiginių: „Sėkmė pasiekiama ne tiek valios, kiek vaizduotės jėga“. Iš tiesų, kaip gerai žinoma iš kalbos defektų gydymo praktikos, kuo daugiau sąmoningų pastangų ligonis deda negalavimui išgydyti, tuo blogesnis būna rezultatas.

 

Pasak E.Kuė, gydomieji vaizdiniai iš esmės yra fakto konstatavimas. Jis juos pavadino savitaigos formule. Pagrindinė E.Kuė formulė: „Kiekvieną dieną visais atžvilgiais man darosi vis geriau ir geriau“. Įtaigos formulė – tai siūlymas esamuoju laiku. Ir visiškai nesvarbu, ar jis atitinka tikrovę, nes frazė adresuojama pasąmoniniam „aš“, kuris pasižymi lengvatikybe.

 

Pasąmoninis „aš“ šią frazę priima kaip tiesą ir pradeda ją įgyvendinti. Net galima sakyti, kad ją priima kaip užduotį, kurią būtina vykdyti. Pasąmoninis „aš“, veikiantis visas organizmo funkcijas, vykdo užduotį, tiesdamas kelią į išgijimą ir jį spartindamas, bet neišeidamas iš pačios gamtos nubrėžtų optimalių ribų. Tai gerokai daugiau, negu gali nuveikti nesąmoningas „aš“, jį veikiant valios jėga.

 

Atvirkštinis efektas

 

E.Kuė buvo pirmasis, nuodugniai ištyrinėjęs įtaigos prigimtį ir suformulavęs keletą esminių principų, iš kurių svarbiausias yra atvirkštinio efekto dėsnis. Jei žmogus, svajodamas apie kokį nors tikslą, galvoja, „kaip būtų gerai tai pasiekti, bet… tikriausiai man nieko neišeis“, kad ir kiek jis stengtųsi, rezultatas bus nulinis, rašė mokslininkas.

 

E.Kuė atradimas visiškai paaiškina lemtingą vaidmenį, kurį pasąmonės leksikone vaidina nelemtas „pasistengsiu“: iš tiesų šiame žodyje tarsi iš pat pradžių yra įdiegta abejonė, nesėkmės laukimas. Todėl, numatę tikslą, jokiu būdu „nesistenkite“ prie jo priartėti, tikėkite – būtinai jį pasieksite! Atvirkštinio efekto dėsnį vaizdžiai iliustruoja paprastas pavyzdys. Įsivaizduokite, kad ant žemės guli 4 metrų ilgio 30 cm pločio lenta; akivaizdu, kad kiekvienas iš mūsų pereis ja kuo lengviausiai.

 

Uždėkite ją ant dviejų kėdžių: uždavinys bus šiek tiek sudėtingesnis, prireiks tik didesnio atsargumo. O dabar įsivaizduokite, kad ta lenta jungia du 10 aukštų namų stogus… Žengti ja bus išties pavojinga: aukščio baimė privers veikti atvirkštinio efekto dėsnį, vadinasi, eidami ja neišvengiamai nukrisite. O kodėl, pradėję mokytis važinėti dviračiu, mes taip dažnai trenkiamės tai į medį, tai dar į kokią nors, atrodytų, visiškai menką kliūtį? Tik todėl, kad iš visų jėgų būtent tos kliūties stengiamės išvengti! „Kai kyla valios ir vaizduotės konfliktas, – rašė E.Kuė, turėdamas omeny amžinąjį sąmonės ir pasąmonės ginčą, – pastaroji neišvengiamai laimi“.

 

Parengta pagal dienraštį „Respublika“ (Milda Kunskaitė), respublika.lt


Facebook komentarai
3 komentarų "Savitaigos jėga"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
Jedajus

Galvoj, kad viskas yra ymanoma, svarbiausia kaip gilei ir stiprei tuo tikesi.

valdis

Savitaiga gali gydyti? Įdomu, jeigu pabandyčiau sau įteigti – „Man dygsta nauji, gražūs, sveiki ir balti dantys“ – tai išsipildys?
:o)

lol

realiai gal ir butu imanoma

wpDiscuz