Prietarai ilgina gyvenimą

Tikėjimą įvairiais pranašingais ženklais ir prietarais skeptikai vertina kaip atgyveną. O be reikalo. Neseniai Londono universiteto mokslininkų grupė paskelbė sensacingą išvadą: pasirodo, prietaringi žmonės gyvena ilgiau už materialistus! Šiai išvadai padaryti mokslininkams prireikė ketverių metų.

Per šį laikotarpį ekspertai išanalizavo daugiau kaip 5 tūkst. kraštiečių, gyvenančių įvairiuose Anglijos miestuose, įsitikinimus. Jie nustatė, kad didelė dalis žmonių, sulaukusių garbingo amžiaus, per visus nugyventus metus kreipė dėmesį į pranašingus ženklus, sapnus ir pranašystes.

Bent jau tikėjo kuo nors vienu. Kuo vyresnis žmogus, tuo prietaringesnis: 93 proc. vyresnių kaip 80 metų žmonių tikėjo vienais ar kitais prietarais, o tarp vyresnių nei 90 metų apklausos dalyvių tokių buvo net 97 proc.!

Kuo paaiškinti šį fenomeną? Mokslininkų nuomone, prietaringas žmogus elgiasi atsargiau. Pavyzdžiui, gali pasukti atgal, jei sutiko juodą katę arba moterį su tuščiu kibiru, ir taip išvengti nepageidaujamo susitikimo arba įvykio.

Susapnavo nemalonų sapną prieš pasimatymą arba pokalbį dėl darbo ir nutarė neiti į pasimatymą ar pokalbį, taip patausodamas savo nervus. Įvairūs bloga lemiantys ženklai verčia viską kruopščiai tikrinti ir nepasitikėti atsitiktinumu, pavyzdžiui, patikrinti automobilį arba kreiptis į gydytoją pasitikrinti dėl neaiškaus negalavimo. Kartu, jei, tarkim, sapnuojame sapną, pranašaujantį nesėkmę, pati nesėkmė nebevirsta tokia tragedija, kokios būtų galima tikėtis, – juk buvome įspėti!

Žmogus, netikintis prietarais, gali nekreipti dėmesio į „nelaimės ženklą“ ir nueiti kur nors, kur eiti nereikėjo, arba padaryti ką nors, ko nereikėjo daryti. Todėl jį apima stresas, kai viskas baigiasi blogai. O pasekmės gali būti ir liūdnesnės – trauma, liga, net mirtis.

Prietarai apsaugo nuo nereikalingų susidūrimų su išoriniu pasauliu. Liekame namie – ir nepatenkame į avariją, netampame teroro akto auka, kas gali atsitikti tam, kas į prietarus „spjauna“. Suprantama, kad visada daugiau rizikuoja tas, kuris imasi kokių nors veiksmų, o ne tas, kuris jų atsisako.

Visų prietarų kilmė yra skirtinga. Pavyzdžiui, išberti druską laikoma blogu ženklu, nes senovėje druska buvo deficitas ir ją išpylus grėsė barnis su namiškiais. O prietaro apie juodą katę kilmė yra iracionali: tokios katės yra laikomos „ryšininkėmis“ su anapusiniu pasauliu. O kodėl sakoma, kad „Dievas myli trejybę“? Kaip žinoma, pasitaiko dienų, kai nesėkmės tiesiog persekioja.

Bet koks jų scenarijus? Ryte pamatėme, kad sugedo karšto vandens čiaupas. Susinervinę pamirštame kavą ir ji išbėga ant viryklės. Štai ir antrasis nemalonumas. „Jau dabar tai trečiojo neišvengsime“, – galvojame mes. Ir, aišku, pakeliui į darbą šleptelime tiesiog į purvą! Ir nesumojame, kad dėl viso to kaltas mūsų pačių išsiblaškymas, kurio priežastis – bloga nuotaika.

Beje, yra prietarų, kuriuos sunku taip paprastai paaiškinti. Pavyzdžiui, kodėl negalima ant savęs siūti drabužių, dėti raktų ant stalo ir skolinti ar skolintis tam tikromis dienomis? Kodėl namuose švilpaujant nebus pinigų, o šluota būtinai turi stovėti kotu į viršų, kitaip pinigų vėl nematysite…

Bet visi šie prietarai gyvuoja šimtmečius. „Prietarai žmones priverčia nuodugniai apgalvoti savo veiksmus, ramiau žiūrėti į galimos nesėkmės tikimybę ir taip apsaugo juos nuo streso ir kaltės jausmo dėl netinkamo rezultato, – teigia tyrimo vadovė dr. Stela Magvair (Stella McQuire). – Be to, laikantis daugelio senovinių prietarų gyvenime atsiranda tam tikra sistema“.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“