Prietarai – paklūstame, nors nežinome, ką tai reiškia

Kai kurie papročiai, prietarai, posakiai taip įsišakniję mūsų sąmonėje, kad atrodo, jog kitaip ir negali būti. Iš kur jie atsirado?

Pastuksenk į medį

Paprotys pastuksenti į medį, kad išvengtume nesėkmės, susijęs su kryžiumi, ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus. Daugelyje šventyklų yra relikvijų – kryžiaus fragmentų. Tikima, kad juos pabučiavus ar palietus galima užsitikrinti sveikatą ir gerovę. Kadaise tereikėjo paliesti bet kokį medinį paviršių, kuris buvo laikomas kryžiaus simboliu. Manoma, kad taip atsirado paprotys pastuksenti į medį. Tai viena versija. Kita nukelia mus į laikus, kai bažnyčia teikdavo prieglobstį bėgantiesiems nuo persekiojimo. Kai jie pasiekdavo bažnyčią ir paliesdavo medines duris, patekdavo kryžiaus globon, todėl būdavo saugūs. Niekas nedrįsdavo jų ten suimti, nes tai būtų prilygę šventvagystei.

Yra dar vienas aiškinimas – iš laikų, kai žmonės gyveno medinėse trobose. Tie, kam gerai sekėsi, bijodavo garsiai apie tai kalbėti, kad neerzintų piktų dvasių ir neprisišauktų nelaimių. Kad niekas negirdėtų kalbų apie tai, kaip jiems gerai sekasi, žmonės garsiai belsdavo į medines savo namų sienas. Tada pavydžios piktosios dvasios nesuprasdavo jų žodžių. Tačiau įtikimiausia versija yra kitokia: esą šis paprotys atsiradęs dar pagonių laikais, kai žmonės garbino medžių dvasias. Pagonys tikėjo, kad kai žaibas trenkia į medį, jis įgauna dieviškų galių. Ąžuole įsikūręs pats Perkūnas. Palietęs jo kamieną, galėdavai sulaukti sėkmės.

Neišberk druskos

Žmonės naudojosi druska nuo pat civilizacijos aušros ir laikė ją šventa. Ji buvo naudojama apeigose, buvo aukojama dievams. Apie tai užsimenama Biblijoje bei pagoniškų apeigų aprašymuose. Jos galima buvo rasti ant kiekvieno stalo, valgyti be druskos reiškė įžeisti dievus.

Ji išlaikė savo prasmę net ir nūdienos posakiuose. Sakome: „Norint gerai pažinti žmogų, reikia su juo suvalgyti pūdą druskos“. Senovės Romoje alga kareiviams būdavo išmokama druska. Druska apvalo, todėl tapo skaidrių sandorių simboliu. Pitagoras matė joje teisingumo simbolį. Jeigu druska pabirdavo ant stalo, tai būdavo laikoma blogu ženklu: galėjai laukti kokios nors neteisybės.

Druska yra puikus konservantas. Todėl tapo ilgalaikės draugystės ir nemirtingumo simboliu. Arabai prieš svečią deda druską, kad parodytų, jog jo atžvilgiu nusiteikę draugiškai. Daugelyje šalių druska dedama šalia mirusiųjų į karstą kaip sielos nemirtingumo ženklas. Škotijoje alaus gamintojai ir vyndariai įberia saują druskos į silpną vyną ir raugą, kad išvaikytų raganas.

Paberti druską iki šiol reiškia, kad gali laukti blogų žinių. Prietaringi žmonės, netyčia pabėrę druską, iškart meta žiupsnelį jos kaire ranka per dešinį petį, kad išvengtų nemalonumų, barnių ir apsisaugotų nuo šėtono. Šėtonas sumanus, prieina prie žmogaus iš nugaros ar iš kairės pusės, kuri yra silpnesnė ir ne tokia atspari blogiui.

Prisikalk pasagą

Esama keleto versijų, kodėl žmonės tiki, kad pasaga neša laimę. Garsiausia yra legenda apie šventąjį Danstaną, kuris, prieš tapdamas vyskupu, buvo puikus kalvis. Kartą pas jį apsireiškė persirengęs velnias ir paprašė, kad kalvis jį pakaustytų. Ir atkišo kanopą.

Tačiau šventasis Danstanas atpažino velnią. Stipriai sugriebė jį, prispaudė prie sienos ir taip pradėjo daužyti kūju į kanopą, kad velnias užstaugė ir ėmė maldauti pasigailėti. Tačiau kalvis jo nepaleido tol, kol šis pažadėjo, kad niekada neperžengs slenksčio namų, ant kurių durų kabo pasaga.

Kita tradicija susijusi su paplitusiu tikėjimu raganomis. Buvo tikima, kad raganos bijo arklių, todėl skraido ant šluotų. Iš to galima buvo daryti aiškią išvadą, kad namai, ant kurių durų kabo pasaga, raganoms turi sietis su arkliais, todėl tokių namų jos šalinsis.

Paspausk ranką

Šis draugiškas gestas, pasirodo, susijęs su įtarumu ir baime. Senais laikais žmogui grėsė daugybė pavojų, kuriuos kėlė ne tik žvėrys, bet ir kiti žmonės. Niekuo negalėjai pasitikėti. Žmonės pradėjo ginkluotis vėzdais, o paskui kardais.

Susitikimai su nepažįstamaisiais galėjo būti pavojingi. Buvo galimi keturi variantai: nueiti į šalį ir išvengti susitikimo, likti vietoje ir kautis, su ginklu rankoje prasilenkti be kovos arba pasisveikinti be ginklo ir be kovos.

Ketvirtasis variantas reikalavo, kad susitikusieji įtikintų vienas kitą, jog jų ketinimai taikūs. Jie nusiimdavo ginklus, padėdavo juos į šalį ar bent jau nukeldavo nuo jų rankas ir parodydavo, kad jos tuščios. Dėl visa ko dar paspausdavo vienas kitam ranką, tuomet tikrai negalėdavo griebtis ginklo. Taip ir atsirado tradicija paduoti ranką, kurioje iki tol buvo ginklas.

Užmesk į dešinę arba į kairę

Pirmieji drabužiai, kuriuos žmonės vilkėjo, buvo apsivelkami per galvą, nesagstomi, tik vėliau imta naudoti kabliukus ir sąsagas, o dar vėliau atsirado sagos. Pirmosios sagos prie drabužių buvo prisiūtos XVIII amžiuje. Ne visos jos buvo skirtos drabužiams susegti, kai kurios buvo tik puošmena. Vyrų drabužiuose jos vaidino svarbų vaidmenį – karaliaus Karolio I laikais vyriškos kelnės buvo susagstomos sagomis.

Būtų logiška, jeigu ir vyrai, ir moterys sagstytųsi drabužius į tą pačią pusę, nes nėra jokios racionalios priežasties, kodėl tos pusės turėtų skirtis. Tačiau vyrai viską – nuo pižamų iki kostiumų – sagstosi į dešinę pusę, o moterys – į kairę. Cinikai mano, jog tai nulėmė moterų klastingumas: dailiosios lyties atstovės viską turi daryti atvirkščiai nei vyrai. Mat dauguma žmonių yra dešiniarankiai. Vyrai paprastai rengiasi patys, o kilmingos damos naudojosi kambarinių paslaugomis.

Kambarinėms būdavo patogiau sagstyti ponios drabužius dešine ranka. Dešinėje rankoje moteris neretai laiko vaiką, o kai viešoje vietoje turėdavo pamaitinti kūdikį, jai lengviau būdavo apnuoginti kairę krūtį. Tada likusia laisva dešine ranka galima apsiausti kūdikį dešiniu apsiausto skvernu. Todėl moterims į kairę pusę užsegami drabužiai patogesni.

Yra ir dar vienas aiškinimas. Viduramžiais vyrai turėdavo nuolatos būti pasirengę mūšiui. Kad staigiai galėtų išsitraukti kardą, dešinę ranką laikydavo šiltoje vietoje užantyje, kad ji nešaltų ir visada būtų pasirengusi laikyti ginklą. Todėl drabužiai turėjo būti sagstomi į dešinę pusę. Dabar nė viena iš tų priežasčių neturi nė menkiausios reikšmės, tačiau drabužiai ir toliau sagstomi į skirtingas puses.

Įdomu

Vestuvių ritualas reikalauja laikytis tam tikrų taisyklių. Tuoktuvių metu nuotaka turi stovėti jaunikiui iš kairės. Jaunikis visada paduoda nuotakai kairę ranką, kad ji galėtų įsikabinti. Mat dešinėje jis laikydavo kardą ir, reikalui esant, galėdavo pasipriešinti pavydžiam varžovui ar įpykusiam tėvui, kuris nepalaimino santuokos

Parengta pagal dienraščio „Vakaro žinios“ priedą „Geras!“, respublika.lt