Stigmos – Kristaus kančios pasikartojimas

Nukryžiuoto Kristaus rankos ir kojos buvo prikaltos vinimis, galvą spaudė erškėčių vainikas. Romos kareivis ietimi pervėrė Jam krūtinę. Nugara buvo nusėta vytinio kirčių juostomis, pečiai sutino nuo sunkaus kryžiaus nešimo… Panašios žaizdos stebuklingu būdu kartais pasirodo tvirtai tikintiems žmonėms. Jos vadinamos stigmomis.

Šv. Pranciškaus kančios

„Šio švento žmogaus rankos ir kojos atrodė, lyg būtų perkaltos vinimis. Žaizdos matėsi iš abiejų pusių plaštakų ir pėdų“. Taip 1230 metais Foma de Čelano aprašė Pranciškaus Asyžiečio, pranciškonų ordino įkūrėjo, žaizdas. Rašoma, jog šiam žmogui Šv. Kryžiaus dieną apsireiškė angelas ir penkiais šviesos spinduliais atvėrė stigmas ant jo rankų ir kojų.

Po mirties šv. Pranciškaus kūnas nesuiro ir skleidė šviesą, o maldininkai jo žaizdose regėjo vinis, kurios buvo ne geležinės, o susiformavusios iš jo kūno ir turėjo metalo spalvą.

VIII amžiuje bažnytinis menas tapo ypatingai ekspresyvus. Katalikų Bažnyčia skyrė didelį dėmesį Kristaus kančiom akcentuoti, buvo įvesta Kristaus Kūno šventė. Tapo madinga natūraliai vaizduoti Išganytojo kančias su kruvinomis scenomis (pasaulyje tai ir šiandien – ne naujiena). Būtent nuo tų laikų, kaip liudija dokumentai, ir pradėjo žmonėms atsirasti stigmos.

Specialistai yra suskaičiavę net 406 tikrų stigmų atsiradimo atvejus. Dažniausiai tą patiria katalikai (68 proc.). Jei anksčiau tokie faktai dažniausiai būdavo fiksuojami prie Viduržemio jūros, tai šiandien stigmas turinčiųjų žaizdų jau yra ir Amerikoje, Japonijoje, Korėjoje, Argentinoje, Kanadoje. Keista, bet jos nepasirodo stačiatikių tikėjimo žmonėms…

Stigmos atsirasdavo penktadieniais

1920 metais dvidešimtmetė Teresė Noiman, paprasta Austrijos Konnersroito kaimelio mergina, sunkiai susirgo: ji apako ir buvo paralyžiuota. Kaimynai, gerai pažinoję pamaldžią Terezą, kalbėjo, jog šitaip Dievas išmėginąs jos tikėjimo tvirtumą. O po šešerių kančios metų jai apsireiškė šv. Teresė, ir merginos sveikata pasitaisė. Tačiau nuo to laiko kiekvieną penktadienį ant jos kūno pradėjo rodytis stigmos. Visą parą būdama transo būsenos Teresė kentėdavo Kristaus kančią: ant jos rankų, kojų ir galvos atsiverdavo kraujuojančios žaizdos.

T.Noiman nuodugniai tyrinėjo įvairių sričių specialistai – gydytojai, psichiatrai, ekstrasensai. Buvo įsitikinta, jog ji pati pasidaryti tokių žaizdų tikrai negalėjo, jos – aukštesniųjų jėgų siųstas reiškinys.

Tas atvejis mokslininkų taip ir liko neišaiškintas, kaip ir palaimintojo italų kapucinų kunigo tėvo Pijaus, kurio stigmos atsivėrė Šv. Pranciškaus šventės metu ir neišnyko, kraujavo 50 metų (!), tačiau į jas niekada nepapuldavo infekcija, nebuvo kraujo užkrėtimo atvejų. Jį prižiūrėjęs gydytojas kalbėjo, jog nieko panašaus savo darbo praktikoje nebuvo matęs.

Gerai buvo ištirtos italų mergaitės Dominikos Lazzari atvejis. Po traumos šoko ji tapo jautri skausmui. Jis mergaitę kankino nuolat: akino dienos šviesa, kurtino garsai. Ji net negalėjo vaikščioti. 1837 metais gydytojas Dei Koloke aprašė jos ligą medicinos žurnale. Paskui mergaitei atsivėrė stigmos su „vinimis“ ant rankų riešų ir pėdų, ant kaktos – eilė erškėčių vainiko dyglių žaizdų. Jos stigmos taip pat atsiverdavo penktadieniais ir sukeldavo dideles kančias.

1848 metais D.Lazzari apžiūrėjęs gydytojas lordas Šusberi rašė, kad jos žaizdos – nepaviršutinės, o pereinančios kiaurai kūno dalis. Ji negalėjo iškęsti nei vandens, nei rankšluosčio prisilietimo, o kraujas išnykdavo pats savaime.

Tą patvirtino ir kitas gydytojas – D.Vinn. Jis pažymėjo neįtikėtiną detalę: kad ir kokioje padėtyje mergina rankas laikydavo, kraujas visada tekėdavo didžiojo piršto link, lyg ji tikrai būtų kabojusi prikalta prie kryžiaus! Analogiškai jai kraujas tekėdavo ir per veidą – lyg palenktos ant kryžiaus galvos.
Katrynai Emmerich (1744- 1824 ) stigmos atsivėrė ant rankų ir kojų. Viena – lyg pakrypęs kryžius – atsirado ir ant krūtinės kartu su užrašytais žodžiais: „ O Crux Ave“ („Šlovė Kryžiui“).

Džemės Galganos (1878-1903) stigmos būdavo visiškai analogiškos kaip Kristaus kančios paveiksle, prieš kurį ji melsdavosi. Jos stigmos iš pradžių pasirodydavo lyg poodinės raudonos dėmės. Artėjant penktadieniui, jos vis ryškėdavo, o tądien atsiverdavo kraujo prisipildžiusios žaizdos, kurios išgydavo iki sekmadieno.

Knygoje „Fiziniai misticizmo fenomenai“ yra užrašytas jos autoriaus – maldininko, 1872 metais aplankiusio Italijoje stigmas turinčią Palmą Matarelli, pasakojimas: „Jai atnešė baltą skudurėlį kraujui nusišluostyti. Kai tuo audinio gabalėliu Palma palietė savo kaktą, ant jo atsirado aiškūs liepsnojančios širdies, vinių ir ieties vaizdai. Aš tai mačiau savo akimis“.

Ugninė ietis, pervėrusi širdį

Dokumentaliai patvirtintos stigmos turi įvairiausias formas: jos būna apvalios, ovalinės, ilgėjančios. Kartais stigmos pasirodo tik kaip raudonos poodinės dėmės, bet dažniau – kraujuojančiomis žaizdomis, įpjovomis. Rečiau pasirodo kiaurai per plaštakas ir pėdas einančios stigmos. Kartais jos būna lyg vinių galvučių atspaudai ant rankų riešų ir pėdų. Skirtingai atrodo ir „ieties žaizda“ krūtinėje. Ne visuomet stigmos matosi paviršiuje, jos būna ir po oda.

Šv. Teresės širdyje, saugomoje Alba-de – Tormes bažnyčioje, yra „ugninės auksinės ieties“ įpjova, apie kurios pervėrimą ji kalbėjo būdama gyva.

Šventuoju pripažįstama negreitai

Bažnyčia visuomet kruopščiai tiria stigmizmo reiškinius. Iki to, kad stigmas turintieji būtų pripažinti šventaisiais, turėdavo praeiti ne mažiau nei šimtas metų po jų mirties, apie Dievo išrinktuosius reikalaujama papildomų įrodymų. Mat yra nustatyta, kad stigmos gali atsirasti ir ne stebuklingu, o visai gamtišku pagrindu. Jos gali pasirodyti isteriškiems, mėgstantiems save kankinti žmonėms. Tai jau psichikos reiškiniai.

Transo būsena, kurioje paprastai atsiduria stigmikai, racionaliosios mąstysenos šalininkams sudarė progą pateikti psichostomatinės stigmos prigimties teoriją. Todėl Bažnyčia yra labai atsargi. Kiekvieną atvejį kruopščiai tiria komisija, į kurią įeina medikai ir dvasininkai. Tačiau tarp paprastų žmonių vyrauja nuomonė, jog stigmikai yra Dievo išrinktieji.

Stigmos – mįslingas reiškinys

Nors per paskutiniuosius du šimtus metų taip ir netyla ginčai dėl stigmizmo kilmės, nors juose dalyvauja įvairiausių sričių specialistai, tačiau nė viena teorija neapima, nepaaiškina visų reiškinių. Aiškinimų spektras labai platus: nuo stigmizmo pripažinimo kaip tikro stebuklo iki visiško tokios nuomonės neigimo.

Pavyzdžiui, knygos „Okultizmo psichologija“ (1952) autorius D.Rokliffas reiškia įsitikinimą, jog kraujuojančios stigmikų žaizdos – tai apgaulė ir žmonių patiklumo bei jų klaidinimo „mišinys“ arba specialaus kūno žalojimo isterijos bei epilepsijos ir po jų sekančios amnezijos metu rezultatas. Mokslininkai sutinka, kad dalį tokių reiškinių galima aiškinti ir taip.

Tačiau apskritai stigmizmo reiškiniai yra kur kas sudėtingesni. Juk stigmų neįmanoma išgydyti! Tą parodė, pavyzdžiui, eksperimentai su stigmike itale Lo Bjanko: apgydytos stigmos atsiverdavo naujai, kai ji būdavo transo būsenos ir kiekvieną kartą aiškiai regėdavo kryžių. Amerikietei Etel Čapmen vinių žaizdos delnuose pasirodė po to, kai ji nesąmoningoje būsenoje išvydo… pačios savęs nukryžiavimo sceną.

Taip pat yra tikrų įrodymų, jog daugelis stigmikų nesirgo epilepsija, jų nekamavo isterijos priepuoliai ir jie negalėjo tų žaizdų pasidaryti patys. XIX amžiaus viduryje Bulgarijoje speciali komisija stebėjo stigmikę Luizą Lato, kuriai žaizdos atsiverdavo penktadienį. Viena jos ranka buvo kruopščiai užtvarstyta ir užantspauduota, tačiau kai sekmadienį tvarsčiai buvo nuimti, pasirodė beesanti tokia pat kraujuojanti žaizda, kaip ir neužtvarstytosios.

Ar stigmos – labai religingų žmonių psichikos padarinys? Ištirta, jog nei Dominika Lazzari, nei Palma Matarelli nepasižymėjo ypatingu religingumu, juolab – isteriškumu. Bet mokslininkai daro ir tokią prielaidą, jog tikinčiųjų kentėjimai, tokių kaip Tėvas Pio, gali atsirasti ir stiprios saviįtaigos būdu. Tačiau tai įmanoma tik labai pasiaukojusiems žmonėms.

Ar gali stigmas sukelti kitas žmogus?

1933 metais A.Lelcheleris atliko nemažai tyrimų, mėgindamas paaiškinti Teresės Noiman fenomeną. Hipnozės būdu jam pavyko vienai Austrijos mergaitei sukelti stigmas. Tačiau nei šių, nei kitų eksperimentų rezultatai negali prilygti normaliai žmogui atsirandantiems, sistemingai besikartojantiems stigmizmo reiškiniams. Dirbtinai sukeltos stigmos neprilygsta natūralioms nei savo ryškumu, nei intensyvumu. Juolab kad, pavyzdžiui, jokia hipnozė nepajėgi sukelti tokį antigravitacinį reiškinį – priversti kraują tekėti į viršų, ignoruojant Žemės traukos jėgą.

Taigi mokslininkai stigmizmo reiškinio įtikinamai paaiškinti negali, o krikščionys jį laiko stebuklu.

Parengė: Vetusta Prišmantienė, „XXI amžius“ – xxiamzius.lt