Specialiosios paskirties ekstrasensai

1363782139_ekstrasensYra žmonių, apdovanotų ypatingu talentu, – ir jų gebėjimų negalima racionaliai paaiškinti.

 

XIX a. juos vadino mediumais, XX a. pirmoje pusėje – telepatais arba sensityvais, paskui atsirado žodis „ekstrasensas“. Bet mokslui ir dabar dar sunku suvokti tokių žmonių prigimtį nepaisant to, kad visos mūsų turimos žinios apie ekstrasensoriką yra gautos iš daugiau ar mažiau sėkmingų mokslinių eksperimentų.

 

Tai, kad ekstrasensorinio suvokimo teorija tiesiog neegzistuoja, greičiausiai ir skatina įvairaus plauko aferistus. Jie tarpsta rengdami seansus – kartais net masinius, – ir šie paprastai duoda kuo puikiausių rezultatų. Tiesa, tik finansinių. Mat dauguma tų „magų“ teturi vieną didelį talentą – pinigų viliojimo iš naivuolių kišenių.

 

Dėl tokių tipų esame linkę skeptiškai vertinti visokiausius aiškiaregius. Nors „matantys“ žmonės tikrai egzistuoja. Ir net dirba institucijose, kur jų nepaaiškinamas talentas itin praverčia.

 

Dvasios, nematoma „biblioteka“ ir poligrafai

 

Paprastai tariant, ekstrasensorika yra ne kas kita, kaip superjautrumas. Dar vienas talentas, panašus į muzikinę klausą. Kaip muzikai gabūs vaikai tampa kas pianistu, kas dainininku, o kas – kompozitoriumi, taip ir ekstrasensai būna skirtingi.

 

Oficialiai išskiriamos trys pagrindinės antgamtinių gebėjimų kategorijos: bioenergetika (netradicinis gydymas) ir dviejų rūšių aiškiaregystė – praeities matymas arba gebėjimas pranašauti. Visi šie talentai gali pasireikšti tam pačiam žmogui, tačiau dažniau ekstrasensai specializuojasi kurioje nors vienoje srityje.

 

Apdovanotieji paprastai patys negali paaiškinti, kas lemia jų aiškiaregystę. Mokslininkams irgi nepavyko jų susieti nei su Mėnulio fazėmis, nei su magnetinėmis audromis ar planetų išsidėstymu. Tiesa, ekstrasensai vis dėlto pripažįsta, jog jiems visada lengviau ieškoti ryškios asmenybės nei pilkos pelytės ir, deja, lengviau numatyti tragediją nei ramų laimingą gyvenimą.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

O būriai entuziastų net mūsų skeptiškajame amžiuje ieško atsakymo į klausimą, iš kokio gi šaltinio ekstrasensai semiasi savo žinių. Daugelis jų tvirtina informacijos prašantys iš protėvių dvasių. Juk dar senovės hinduistai tikėjo, jog Žemę gaubia nematomas ir nejuntamas informacinis laukas, kaupiantis duomenis apie tai, kas jau buvo, kas yra ir net kam dar lemta įvykti. Galbūt retas gebėjimas „prisijungti“ prie tos neregimos duomenų bazės bei nuskaityti reikiamą informaciją ir sudaro ekstrasensorikos esmę?

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Šiokių tokių ekstrasensorinių gebėjimų turinčių žmonių pasitaiko 3–4 iš tūkstančio, o tikrai stiprių aiškiaregių visame pasaulyje tėra kelios dešimtys. O ir tie – geriausieji iš geriausiųjų – taip pat neretai klysta.

 

Yra net sukurtos rimtos mokslinės metodikos ekstrasenso gebėjimams patikrinti. Pagrindiniai įrankiai – encefalografas ir melo detektorius. Pirmasis įrenginys fiksuoja giluminių smegenų struktūrų, dalyvaujančių aiškiaregystės procese, aktyvumą. Na, o melo detektorius, dar kitaip poligrafu vadinamas, pasufleruoja ekspertams, kada pasiskelbęs aiškiaregys meluoja, kada – dvejoja, o kada yra pasirengęs galvą guldyti už savo žodžius.

 

Asmeniniai ekstrasensai

 

Žiloje senovėje kiekvienos genties vadas turėjo savo šamanus. Paskui valdovai patarimų kreipdavosi į žynius, viduramžių karaliai turėjo asmeninius astrologus bei aiškiaregius. Galiausiai šie žmonės pradėti vadinti mediumais.

 

Keitėsi terminologija, bet ne ekstrasensų padėtis visuomenėje: jie paprastai rasdavo šiltą prieglobstį po turtingųjų ir galingųjų sparneliu. Net ir naujausiais laikais buvo aiškiaregių, tarnavusių tikriems ar simboliniams sostams.

 

Pirmiausia šiame kontekste, žinoma, prisimenamas Erikas Janas Hanusenas – asmeninis Hitlerio aiškiaregys, kurio specializacija, beje, buvo darbas su policija, dingusių žmonių paieška. Austrijoje gimusio žydiško kraujo turinčio mediumo talentas būsimajam fiureriui padarė tokį įspūdį, kad tas nė žingsnio be jo konsultacijų nežengdavo. Tačiau ilgainiui E. J. Hanuseno prognozės darėsi vis niūresnės ir ėmė slėgti Adolfą Hitlerį. O kai mediumas galiausiai išpranašavo savo globėjui baisų galą, buvo sušaudytas.
Ne vien į misticizmą puolęs Reicho vadas buvo pakvaišęs dėl aiškiaregių.

 

To meto Sovietų Sąjungos lyderiai irgi labai rimtai vertino antgamtinius ekstrasensų gebėjimus, nors to ir neviešino. Pavyzdžiui, į garsiojo Volfo Mesingo pranašystes apie Antrojo pasaulinio karo eigą buvo itin įdėmiai įsiklausoma.

 

Nikitos Chruščiovo valdymo – vadinamaisiais atlydžio metais ekstrasensai netgi buvo oficialiai įtraukti į Kremliaus saugumo skyriaus darbuotojų sąrašus. Jų pareiga, be kita ko, buvo užtikrinti Nikitos Sergejevičiaus saugumą kelionėse.

 

Leonido Brežnevo laikais irgi egzistavo slapta „pranašautojų“ darbo grupė, vadovaujama Sovietų Sąjungos Mokslų akademijos nario. Būtent ši grupė išgelbėjo generalinio sekretoriaus gyvybę, kai, 1969-ųjų sausio 22 dieną Raudonojoje aikštėje pasitinkant „Sojuz-4“ ir „Sojuz-5“ kosmonautus, į jį buvo pasikėsinta. Ekstrasensams patarus, L. Brežnevo išvykimo iš už Kremliaus sienų maršrutas buvo pakeistas. Todėl žudikas – armijos jaunesnysis leitenantas Viktoras Iljinas – apšaudė automobilį su keturiais kosmonautais, tarp kurių buvo ir Valentina Tereškova.

 

Nedaug kam žinoma, jog L. Brežnevas mėgo pabendrauti ir su astrologais. Dažnai klausinėdavo jų, kas ilgiau gyvens – jis ar Mao Dzedunas. „Jūs“, – visada atsakydavo generaliniam sekretoriui jo asmeninis astrologas, ir nemelavo: 1982-aisiais miręs L. Brežnevas kiniškojo komunizmo teoretiką pergyveno šešeriais metais.

 

Kad patenkintų valstybės vadovų aistrą antgamtiniams reiškiniams, ano meto Sovietų Sąjungos jėgos struktūros negailėdavo pasakiškų pinigų. Vien tik 1975 metais Vyriausioji žvalgybos valdyba – liūdnai pagarsėjusi GRU – šiems tikslams iššvaistė apie 300 mln. rublių (ir tai buvo laikais, kai pagal oficialų kursą už vieną JAV dolerį duodavo 0,65–0,68 rublio). Specialūs ekstrasensorikos kursai buvo organizuojami ir Aukščiausioje KGB mokykloje, ir GRU karinėje diplomatinėje akademijoje.

 

Jeigu jau sovietai neatsisakydavo aiškiaregių konsultacijų, tai apie Vakarus nebuvo ką ir kalbėti. Amerikoje – o ir Didžiojoje Britanijoje, – aukščiausius politinius bei karinius postus užimantys asmenys aktyviai naudojosi legendinės Džinės Dikson paslaugomis. O kaip kitaip – juk amerikietė astrologė ir ekstrasensė prieš pusmetį įspėjo britų premjerą Vinstoną Čerčilį apie jo kabineto griūtį ir dar 1943-iaisiais paskelbė Antrojo pasaulinio karo pabaigos dieną. Kalbama, jog ji išpranašavo ir prezidento Džono F. Kenedžio nužudymą.

 

Tarnyba specialiosioms tarnyboms

 

Visų pasaulio specialiųjų tarnybų susidomėjimas hipnoze, telepatija, pranašystėmis tam tikra prasme suprantamas: manipuliavimo žmogaus psichika technikos visuomet buvo ir tebėra vertingas ginklas.
Sovietų Sąjungoje dar 1929-aisiais prasidėjo planinga talentingų jaunuolių atranka į ekstrasensų žvalgų būrį. Iki 6-ojo dešimtmečio šiai specialiai mokomajai programai vadovavo psichofiziologas Leonidas Vasiljevas – garsiojo profesoriaus biofiziko Aleksandro Čiževskio mokinys.

 

Šio mokslininko auklėtiniai garsėjo unikaliais įgūdžiais ir buvo laikomi puikiausiais žvalgais, nes lengvai užmegzdavo kontaktą su žmonėmis, mokėdavo palenkti juos savo valiai. Jie virtuoziškai išgaudavo trokštamas žinias ir verbavo informatorius tiems nespėjus susivokti, kas nutiko. Sovietai ne tik rengė savus ekstrasensų kadrus, bet ir stengėsi pervilioti svetimus.

 

1933 metais, po E. J. Hanuseno mirties, nacių lyderio favoritu tapo Sergejus Vronskis – emigravęs rusas aristokratas. Astrologas buvo atrinktas Rygoje, kad toliau būtų mokomas Vokietijos bioradiologijos instituto specialiame 25-ajame skyriuje.

 

S. Vronskis mokymo kursą baigė puikiausiais rezultatais ir buvo paskirtas dirbti uždaroje ligoninėje, kur konsultuodavo nacių partijos elitą. Rusas emigrantas turėjo galimybę asmeniškai bendrauti su Hermanu Geringu, Henrichu Himleriu ir net fiureriu.

 

Išskirtinė S. Vronskio padėtis atkreipė į jį sovietų žvalgybos dėmesį. Ir gražuolės aktorės padedamiems jiems pavyko buvusį tautietį užverbuoti.

 

Nuo 1936-ųjų iki 1942 metų S. Vronskis sėkmingai dirbo sovietų žvalgybai, užsitarnavo majoro laipsnį. Ne tik Reicho viršūnės – pats Hitleris pasitikėjo astrologu taip, kad jo seansų metu tardavosi su bendražygiais, duodavo įsakymus. Todėl S. Vronskis galėjo perduoti savo šeimininkams Lenkijos ir Rusijos puolimo datas.

 

1942-aisiais S. Vronskis netikėtai gavo įsakymą, kurio neįvykdyti negalėjo – grįžti į Maskvą.
Tėvynėje žvalgo, kaip ir reikėjo tikėtis, laukė tardymai, susitikimai su Lavrentijumi Berija ir Stalinu, ir neišvengiamai – lageriai. Bet galiausiai išėjęs į laisvę astrologas vėl tapo svarbių valstybės veikėjų patarėju: bendravo su Nikita Chruščiovu, Jurijaus Gagarino žūties dieną primygtinai prašė kosmonauto neskristi, paskui gydė ir konsultavo L. Brežnevą.

 

Tuo metu JAV specialiosios tarnybos aiškiaregių paslaugomis naudojosi dar intensyviau. Štai tik vienas pavyzdys. 1981 metų gruodžio 17 dieną teroristai iš „Raudonųjų brigadų“ įsiveržė į tuomečio NATO Pietų Europos sausumos pajėgų štabo viršininko pavaduotojo butą Veronoje, Italijoje. Jie pagrobė JAV armijos brigados generolą Džeimsą L. Douzerį, jo žmoną paliko surištą.

 

Kol generolas nelaisvėje leido pirmąsias iš 42 dienų, organizuoti jo išvadavimo operaciją asmeniškai ėmėsi amerikiečių žvalgybos vadas Albertas Stablbainas. Ir pirmiausia kreipėsi į vadinamąjį Centrinį prognozių biurą, kur darbavosi geriausi Amerikoje pranašautojai. Jų padedamiems pavyko rasti namą Padujos pakraštyje, kur viename butų laikytas Dž. L. Douzeris.

 

Neįtikėtina, bet penki aiškiaregiai, dalyvavę aukšto karininko išlaisvinimo operacijoje, teikė visiškai vienodus duomenis nepalaikydami visiškai jokio ryšio vienas su kitu.

Rekomenduojami video:


2500

Taip pat skaitykite