Nematomi žmonės – mitas ar išugdyta savybė?

Apie tokius žmones bylojama senuosiuose indų tekstuose. Ten minima, kad jogai panorėję sugebėdavo taip susikaupti, taip paveikti savo mąstymo energetines galias, kad aplinkiniams tapdavo nematomi.

Valios įsakymai

Apie šį fenomeną rašė ir N. Rerichas knygoje „Azijos širdis“: „Negaliu nepaminėti paslaptingų „valios įsakymų“, kurie ne naujiena šiuose kraštuose. Teši lamos paklausė, ar tiesa, kad jis yra įvaldęs kažkokią slaptą jėgą — gali tapti nematomas? Šis tik nusišypsojo ir nieko neatsakė. O po kelių minučių… išnyko!“

Tai įvyko sode. Dalyvaujantieji susitikime, didžiai nustebę, metėsi jo ieškoti, tačiau veltui: teši lama tarytum žemėn prasmego. Tuo tarpu į sodą atėjo naujas žmogus ir buvo didžiai nustebintas: teši lama ramiai sau sėdėjo po medžiu kaip sėdėjęs, o apie jį zujo susijaudinę ieškotojai…

Būseną, kuri vadinama psichologiniu nematomumu, esame patyrę kiekvienas. Tik prisiminkime, kaip kartais sukamės virtuvėje, ieškodami daikto, kuris… guli prieš akis. Dažnai tai būna ir didelis daiktas: virdulys, lygintuvas ar pan. Po kurio laiko jį pamatę stebimės: „Kaip aš galėjau nematyti?“

Psichologai sako: jei stiprią energetinę jėgą turintis žmogus aplinkiniams įteigs, kad jo nematytų, tai šie ir nematys, nors vaikščios pro šalį tų, kuriems buvo specialiai liepta jį stebėti. Stebimojo paveikslas tarytum išsijungia iš stebėtojų pasąmonės.

„Egzaminas“ Mesingui

Kai žinomas telepatas Volfas Mesingas atvyko į Tarybų Sąjungą, NKVD darbuotojai, žinodami apie jo gebėjimą sukurti psichologinio nematomumo būseną, davė jam užduotį — nematomam praeitį į itin saugomą žymaus vadovo kabinetą. Visi sargybiniai turėjo jo nuotrauką ir įsakymą sulaikyti. Tačiau Mesingas praėjo daugybę sargybinių ir atsirado nurodytame kabinete! Žinoma, tai sukėlė aukštų pareigūnų baimę. Kaip sakė pats Mesingas, po to, kol jis buvo šioje šalyje, visur buvo sekamas kaip pavojingas subjektas.

O štai ką pasakojo Rusijos nusipelnęs mokytojas I.Jerochinas. Baigęs tuometinį Leningrado politechnikos institutą, jis buvo nukreiptas dirbti į NKVD technikos skyrių. Kartą jam pasiūlė dalyvauti viename nepaprastame eksperimente — pabūti paslėptos kino kameros operatoriumi ir filmuoti, kas tuo metu vyks.

O vyko štai kas: čekistams buvo parodyta „nusikaltėlio“ nuotrauka ir pasakyta, jog pastarasis yra Politechnikos institute. Visi išėjimai buvo budriai saugomi, ypatingą dėmesį liepta skirti vestibiuliui, per kurį tas asmuo tikrai turėjo pereiti. Kai tik tas žmogus mėgins išeiti į gatvę, liepta tuojau pranešti budėtojų grupei. Buvo paskelbta: jei kuris iš saugotojų „nusikaltėlį“ praleis, jam gresia tribunolas!

Taigi, vyko bandymas, apie kurio esmę ir tikslą eiliniai čekistai visai nenutuokė, tik stengė kuo tiksliausiai vykdyti įsakymus. Vestibiulyje budintis čekistas įsimaišė tarp studentų ir akylai stebėjo laiptus. Praėjo pora valandų. Pagaliau Jerochinas gavo komandą pradėti filmavimą. Staiga jis su didžiausia nuostaba pamatė, kaip „objektas“, visai neslėpdamas veido, ramiai praėjo pro čekistą, kuris įdėmiai tebestebėjo besileidžiančius laiptais studentus.

„Priešas“ buvo pražiopsotas. Žinoma, nė vienas iš sargybinių nubaustas nebuvo. O jie patys nieko nesuprato, nes filmo juosta aiškiai parodė nulipantį laiptais žmogų, kuris turėjo būti suimtas, tačiau jo nepastebėjo nė vienas iš sargybinių.

Rytojaus dieną eksperimentas buvo pakartotas. Rezultatas buvo toks pat. Dar po dienos buvo surengtas pats sunkiausias eksperimentas — „gaudynėse“ dalyvavo apie 20 operatyvininkų. Tačiau šie jo vėl nesulaikė, nematė. „Tai buvo neįtikėtina! — stebėjosi Jerochinas. — Jei tas žmogus bent būtų buvusi niekuo neišsiskirianti asmenybė! Tačiau ne: tai buvo aukštas brunetas, trumpai kirptais plaukais, labai panašus į Majakovskį… Instituto studentės žiūrėjo į jį net atsigręždamos. Deja, kažkodėl nė vienas iš sargybinių jo nematė.“

Donos Higbi tyrimai

„Nematomi žmonės“ neretai minimi senuosiuose indų raštuose. Ten sakoma, jog jogai taip sugebą susikaupti, kad jų smegenys skleisdavo paslaptingą energiją aplinkiniams, kurių akims jie tapdavo nematomi. Tačiau ar tai ne mitas iš stebuklinių pasakų?

Šiandien jau žinoma, kad galvos smegenų siunčiamos bangos yra viena iš labai stiprios energetikos formų, ir netgi gali pajudinti iš vietos daiktus, apie žmogų sudaryti „debesis“ elektronų ir apgaubti žmogų tarsi nematomu šydu. Mat, toks „debesis“ gali laužti šviesos spindulius ir pakeisti vaizdą. Tokio debesies apgaubtas žmogus gali būti nematomas. Jei tokią galią panaudojęs žmogus šitaip apgaubs jį stebinčius asmenis, šie nematys jo. Tai paaiškina, kodėl stebimo objekto nematė čekistai, bet matė studentai ir filmuojantis Jerochinas.

Paranormalių reiškinių tyrinėtoja Dona Higbi daug metų aiškinosi nematomų žmonių fenomeną. Tą reiškinį ji pavadino Human Spontaneus Involutary Invisibility (HSII) — nevalingu spontanišku nematomumu. Mokslininkė sukaupė daug įdomios informacijos apie žmones. Ji sako, jog jie yra visiškai normalūs, nesiskiriantys nuo kitų.

Plačiai žinoma istorija, kaip Kalifornijos pilietis Džonas L. sužinojo turįs galią būti nematomas. Vieną karštą dieną jis užėjo papietauti į restoraną. Norėdamas atvėsti, nusivilko švarką ir pakabino ant šalia stovinčios kėdės atkaltės. Tačiau staiga pamatė, kaip pro šalį ėjęs vyriškis ramiausiai paėmė jo švarką ir išėjo iš restorano.

Apstulbintas tokios įžūlios vagystės, Džo kelias sekundes sėdėjo be žado, paskui puolė vytis vagį. Tačiau jo nustebimas buvo kur kas didesnis, kai durininkas kuo ramiausiai padavė jam švarką, sakydamas, jog jį atnešęs vyriškis pasakė, kad radęs drabužį pakabintą… prie tuščio stalelio. Patikrinęs švarko kišenes ir įsitikinęs, jog iš jų niekas nepaimta, Džo susimąstė: kaip vyriškis galėjo pasakyti „prie tuščio stalelio“, jei jis nė minutei nebuvo pakilęs nuo kėdės?

Specialistų padedamas Džo išsiaiškino esąs fenomenalus, galintis tapti nematomas, žmogus.

„Nematomus žmones“ tyrė daug specialistų. Jie priėjo prie bendros išvados, jog paprasti žmones (ne jogai) tokias savybes įgyja išgyvenę labai stiprius nervinius sukrėtimus, baimę, kai patys labai norėjo tapti nematomi, išvengti nemalonios situacijos. Tada jų smegenyse įvykdavo keista reakcija, veikianti ne juos pačius, o aplinkinius. Tačiau tai nėra taisyklė; esama žmonių, kurie tokią savybę sugeba išsiugdyti.

Jie nukreipia tą savo paslaptingą energiją į aplinkinius, ir šiems tampa nematomi. O žmonės, į kuriuos ta energija nebuvo nukreipta, mato objektą normaliai. Štai kodėl teši lamą pamatė į sodą atėjęs naujas žmogus, kai tuo tarpu buvusieji šalia žmonės jo ieškojo.

Autorė: Eugenija Antanaitytė, „Savaitė“