Atlantida Antarktidoje?

Beveik du šimtus metų žmonija atkakliai stengiasi įminti Atlantidos mįslę. Laikas ir stichija padarė viską, kad šiandien mes negalėtume atsakyti į klausimą: “Ar būta jos iš tikrųjų, ir kur jos reikėtų ieškoti?” Bet ar verta tuo stebėtis, jeigu kur kas istoriškai artimesnės mums tautos ir valstybės neretai nepaliko po savęs nieko daugiau, kaip tik pavadinimą, atsitiktinai paminėtą kokiame nors senoviniame metraštyje? Visuose vandenynuose vyko plataus masto, tačiau nesėkminga legendinio kontinento paieška. Ir vis dėlto liko tegu ir menkutis, bet šansas, kad Atlantida kitados visgi egzistavo.

Legendos

Platono pasakojimas apie Atlantidą nėra vienintelis. Ramiojo vandenyno salų gyventojų mitologijoje pasakojama apie didelę šalį, paskendusią neatmenamais laikais. Havajuose tai dievo Kane kontinentas, Polinezijoje – Didžioji žemė, Velykų saloje – Motu Mario Hiva sala. Praėjusio amžiaus viduryje prancūzų misionierius Ž. A. Morenhutas, ištyręs polineziečių mitus ir legendas, padarė išvadą, kad saliečiai buvo informuoti apie kažkokią grandiozinę katastrofą, paskandinusią Ramiajame vandenyne milžinišką kontinentą – Pacifidę.

Iš giliausios praeities mus pasiekė panašūs Indijos tautų padavimai apie Lemūrijos kontinentą, žmonijos kultūros lopšį, nugrimzdusį į Indijos vandenyno dugną. Apie žemę, kuri egzistavo į pietus nuo šiuolaikinės Indijos rašo ir daug tamilų autorių, įsitikinusių, kad Tamalahamas – tėvynė tamilų, tautos be istorijos, atsiradusios netikėtai, tarsi iš niekur su turtinga ir savita kultūra pačiame piečiausiame Indijos smaigalyje – senų senovėje buvo įsikūrusi pietiniame Navalamo salos, nusidriekusios per 7000 kilometrų, rajone.

Apie didelę salą Indijos vandenyne piečiau ekvatoriaus kalbėjo ir Plinijus. Apie sausumos liekanas pietinėje Indijos vandenyno dalyje rašė viduramžių arabų istorikai. Kuko amžininkai buvo tikri, kad egzistuoja nežinoma Pietų Žemė, užimanti didžiulius plotus, kuriuose gyvena 50 milijonų žmonių ir kurie plyti pietinėse Indijos, Ramiojo ir Atlanto vandenynų platumose.

Įdomu pažymėti, kad visos senovės civilizacijos turėjo legendų apie kažkokius švietėjus, atnešusius senovės tautoms mokslą ir kultūrą. Pasak Herodoto, Egipte tokie žinių saugotojai atsirado maždaug prieš 10 000 metų. Maždaug tuo pat metu iš pietinės jūros atėjo didysis Oanas, išmokęs šumerus suprasti raštą ir išmokęs juos statybos meno. Amerikos epo herojus pirmasis inkas Mango Kapakas ir Ketcalkoatlis (Meksika) irgi pasirodė iš užjūrio, tačiau iš rytų. Iš vakarų, iš paskendusios salos Motu Mario Hiva atplaukė didysis Velykų salos švietėjas dievas Make Make.

Faktai

Nuo legendų, pasakų ir sakmių, ne itin objektyvių ir patikimų liudijimų, pereikime prie patikimesnių daiktinių įrodymų. Archeologai ir etnografai tvirtina, kad senovinės Senojo Pasaulio civilizacijos – Egiptas, Mesopotamija, Kreta, Graikija, Indija, Kinija – turi bendras šaknis, kuo ir galima paaiškinti jų mitologinių ir ritualinių struktūrų formų panašumą. Akivaizdžiausiai tai matoma, lyginant tarpusavyje senovės kalendorius.

Tarkime, Artimuosiuose Rytuose, Egipte, Indijoje ir Pietų Amerikoje metai buvo dalinami į 12 mėnesių po 30 dienų, o likusios penkios dienos buvo laikomos atliekamomis. Indijos mėnulio-saulės kalendoriaus išeities taškas – 11 652 metai prieš mūsų erą. Vieno iš majų kalendoriaus ciklo pabaiga tenka praktiškai tai pačiai datai – 11 653. artima ir vieno iš egiptiečių kalendorinių saulės ciklų bei asirų mėnulio ciklų pradžios – 11 542 metais prieš mūsų erą.

Persikelkime į priešistorinę Ameriką. Analogijos su seniausiomis Senojo Pasaulio civilizacijomis akivaizdžios: pirmas dalykas – maždaug vienodas atsiradimo laikas: pietiniame Mechiko pakraštyje, pavyzdžiui, neseniai buvo atrasti likučiai piramidės, kurios pastatymo data siekia 8-10 tūkstančių metų iki mūsų eros. Antra – nežiūrint į gausius archeologinius tyrimus, miglota ir paslaptinga išlieka Centrinės ir Pietų Amerikos civilizacijų gimimo istorija. Jos atsirado tarytum iš karto, staiga, iš niekur.

Žinomas vokiečių tyrinėtojas A. Humboldtas rašė: “Man visiškai aišku, kad paminklai, laiko skaičiavimo metodai, kosmogonijos sistemos ir daugelis Amerikos mitų, pasižymintis stulbinančia analogija su idėjomis, užgimusiomis Rytų Azijoje, byloja apie senoviniu ryšius, kad tai ne bendrų sąlygų, kuriose gyveno civilizacijos aušroje visos tautos, rezultatas”.

Humboldto prielaida apie egzistavusius ryšius tarp civilizacijų – tai tik viena iš hipotezių. Tiek daug netikėtų sutapimų lygiai taip pat logiškai galima būtų paaiškinti tuo, kad egzistavo tam tikra pirminė procivilizacija, iš kurios užgimė Amerikos, Afrikos ir Eurazijos senosios civilizacijos. Tai gal tai ir yra Platono Atlantidos liekanos?

Taigi, net nespecialistui akivaizdūs gausūs nepaaiškinami sutapimai ir faktai. Pirma – visos senosios civilizacijos atsirado daugmaž vienu ir tuo pačiu metu. Antra – atsirado jos staiga, nepalikusios beveik jokių evoliucijos pėdsakų, vien miglotus prisiminimus apie ateivius iš užjūrio, atsinešusius su savimi jau gatavus mokslą ir kultūrą. Pasak legendų, šitie švietėjai pasirodė po globalinės katastrofos, pražudžiusios jų protėvynę.

Trečia – stebina valstybinių hierarchinių struktūrų, kuriose svarbiausią vietą užima žynių klanas, sutapimai. Ketvirta – visos seniausios civilizacijos daugybę jėgų ir resursų skyrė aukojimams ir didžiulių, brangiai kainuojančių kulto pastatų su akivaizdžiu astronominiu turiniu statybai. Ir, pagaliau, penkta – visiškai nepaaiškinamas senovėje turėtų žinių unikalumas ir pilnumas, tarp tų žinių vėlgi ypatingą vietą užima astronomija.

Tarp senovės civilizacijų mokslinių ir techninių pasiekimų, šalia astronomijos, kelia nuostabą ir geografinės žinios. Be Peru aptiktų akmeninių žemėlapių, kuriuose pažymėta Atlantida, žinomi labai seni budistų kosmogoniniai žemėlapiai – mandalos. Didžiausią nuostabą kelia pasaulio žemėlapis, kurį 1531 metais sudarė prancūzų geografas ir matematikas Orontijus Finėjus. Jame pavaizduota visa Antarktida su upių vagomis ir giliais fiordais. Daugelis šio žemėlapio detalių yra patvirtintos šiuolaikiniais tyrimais, skirtumas tiktai tas, kad Finėjus pietinį žemyną pavaizdavo visiškai laisvą nuo ledo, o upių vietose šiais laikais lėtai į vandenyną šliaužia ledynai. To neįmanoma paaiškinti, kadangi į Antarktidą pradėta plaukioti ir jos kranto linijos žemėlapiai buvo sudaryti tiktai XIX amžiuje.

Katastrofa

Legendos byloja, kad pasaulinė katastrofa, sunaikinusi seniausią protocivilizaciją, įvyko palyginti neseniai – maždaug prieš 12 000 metų. Akivaizdu, kad tokio masto įvykis turėjo palikti kokius nors pėdsakus.

Kurdistane yra Šendero ola, įsikūrusi aukštai kalnuose. Archaeologai nustatė, kad pirmą kartą žmonės joje apsigyveno prieš daugiau kaip 100 000 metų. Kultūriniai sluoksniai oloje leidžia perskaityti nenutrūkstamą kroniką apie tai, kaip gyveno pirmykščiai žmonės. Netikėtai tuose sluoksniuose, kurie atitinka dešimtą tūkstantmetį prieš mūsų erą žmonių pėdsakai visiškai išnyksta.