Sielos, klaidžiojančios po Vietnamą

Vietnamas – šalis, kurioje pilna vaiduoklių. Tai jums patvirtins kiekvienas vietinis gyventojas, nesvarbu kokio amžiaus ar išsilavinimo jis būtų. Tikrai ne kiekvienam vietnamiečiui teko susitikti klajojančią sielą, tačiau istorijų apie gūdžias pomirtines sielų keliones ir klajones gali papasakoti visi.

 

Pasak vietnamiečių legendų, ar mirusysis taps klajojančia siela, priklauso nuo to, ar jo mirtis buvo gera, ar bloga. Gera mirtis – jei paliekama daug vaikų ir anūkų, mirštama greitai, be skausmo, o kūnas išlieka vientisas. Visa tai yra svarbu, nes taip sielai lengviau rasti kelią į anapusinį pasaulį.

 

Kai vietnamietis miršta, kurį laiką jo siela lieka arti kūno, dar nesuprasdama, kad kūnas jau yra miręs. Jei mirtis buvo rami, jei jis yra pažįstamoje aplinkoje, siela ramiai sau laukia, kas bus toliau. O tada šeima pradeda gedėjimo ritualus, kurie padeda sielai rasti kelią į pomirtinį pasaulį.

 

Tie kurie palaidoti laikantis ritualų, geroje vietoje, su normaliu antkapiu, kurių vardai yra protėvių altorėlyje, už kuriuos dega smilkalai ir kalbamos maldos, tampa visos šeimos anapusiniais globėjais, pasirūpinančiais, kad žemėje likusiems šeimos nariams viskas būtų gerai. Savo ruožtu šeima irgi jais rūpinasi, atlikdama visus būtinus ritualus, ypač mirties metinių dieną.

 

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Tačiau būna ir blogų mirčių. Vietname deja jų pilna – šiai nedidelei tautai teko tikrai daug baisių išbandymų. Tai ir žuvusieji kare, ir dingusieji be žinios, ir netekusieji gyvybės toli nuo namų. Jei mirusiojo kūnas nepargabenamas namo, jo siela tampa klajokle. Nors Vietnamo karas baigėsi beveik prieš keturis dešimtmečius, namo negrįžusių vietnamiečių karių artimieji vis dar vaikšto po visoje šalyje išsibarsčiusias karių kapines, ieškodami saviškių.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Tai, kad jie negalėjo tinkamai palaidoti artimo žmogaus, slegia jų sąžinę ir neleidžia nurimti. Vietnamiečiai žino, kad siela, be artimųjų pagalbos nerasdama kelio į amžinybę, vaikšto žeme tarp gyvųjų, ir jai vis dar reikia įvairių dalykų: pinigų, maisto, rūbų, batų, namų, o kartais net dviračio. „Alkanieji vaiduokliai“, vietnamiečių vadinami ma doi, plaukioja ant juodų debesų, slankioja kaimuose, nuolat ką nors pavogdami iš kiemo, namų, sandėliukų. Tokios sielos yra lyg antgamtiškieji plėšikai.

 

Kai kurios klajojančios sielos, nerasdamos kur prisiglausti, apsigyvena medžiuose. Galima papulti į rimtą nemalonę, jei medis bus nukirstas neatsiklausus dvasių leidimo. Pirma būtina gražiai paprašyti dvasią persikelti kur nors kitur, ir tik tada galima nukirsti medį.

 

Yra daugybė pasakojimų apie vaiduoklius keliuose – tai jie kalti dėl eismo avarijų. Netikėtai pasirodę keliuose ir išgąsdinę vairuotojus, jie priverčia nulėkti nuo kelio, išvažiuoti į priešingą eismo juostą ar atsitrenkti į kitą automobilį. Tačiau nuo avarijų gali apsaugoti teisingai išlydėtųjų artimųjų sielos: jos griebiasi visokių metodų, o kartais net ir pasirodo pačios, kad tik sustabdytų automobilį ar motorolerį neprivažiavus tos vietos, kur tyko nelaimė.

 

Iš tiesų net ir tinkamai palaidotų žmonių sieloms dar gali prireikti pagalbos. Viena svarbiausių Vietnamo švenčių, nusileidžianti savo reikšme gal tik Naujiesiems metams yra Tet Čungnguen (Tết Trung Nguyên) arba Klaidžiojančių sielų diena. Jos data nustatoma pagal mėnulio kalendorių. Vietnamo gyventojai tiki, kad žmogui mirus, jo siela patenka į požemių pasaulį, kur dešimt teisėjų sprendžia jo bylą. Įvertinę žmogaus žemiškąjį gyvenimą, teisėjai nusprendžia, ar siela pateks į pragarą, ar į rojų.

 

Tie, kuriems skirtas kelias pragaran, dar gali būti išgelbėti nuo bausmės ir kiekvieno mėnesio penkioliktą dieną dar prasmukti į rojų, jei to nuoširdžiai prašys giminės savo maldomis. Leidžiantis saulei pragaro vartai šiek tiek prasiveria, ir išlaisvintos sielos gali išeiti. Jos būna alkanos ir nuogos, todėl giminės savo namuose įrengtuose specialiuose altoriuose padeda joms maisto, rūbų (galima ir popierinių), ir visko, ko gali prireikti. Iš pragaro išsprukę sielos, kuriomis niekas nepasirūpino, nesuranda kelio į rojų ir lieka klaidžioti žemėje alkanos ir nuogos.

 

15-oji Mėnulio diena – tai ypatinga fazė. Pilnatis. Nors daugelyje šalių pilnaties metas susijęs su blogio ir tamsos jėgomis, Vietname tai atleidimo, kenčiančiųjų išsigelbėjimo laikas. Nors sielos gali būti išgelbėtos kiekvienos pilnaties metu, didžiausias šansas joms suteikiamas septintojo mėnesio 15-tą dieną.
Vietnamiečiai labai religingi, tradicijų jie laikosi nuosekliai ir nuoširdžiai.

 

Tet Čungnguen, Klaidžiojančių sielų dieną, kiekvienuose namuose gaminama daug gardaus maisto, deginami smilkalai, meldžiamasi už mirusiuosius. Pasirinkusiems keliones į Vietnamą šiuo metu, krinta į akis daugybė žmonių gatvėse, einančių su degančiomis smilkalų lazdelėmis rankose ir besimeldžiančių. Kiti degina smilkalus ir meldžiasi namie. Šios šventės metu prie šventyklų, turgavietėse, prie tiltų, gamyklų ar visuomeninių pastatų kiemuose galima pamatyti daug padėklų su pigiu neturtingų žmonių maistu: kukurūzų spragėsiais, makaronais, skysta ryžių koše ir kt.

 

Ten pat pakabinami popieriniai kostiumai ir pinigai. Juos galima perduoti į anapusinį pasaulį sudeginant, todėl šventė baigiasi gatvėse deginamais laužais. Šventės metu gatvės būna pilnos žmonių, susirūpinusių, kaip padėti savo mirusiems giminaičiams. O jei oras blogas, šeimos nariai renkasi pačiame didžiausiame kambaryje, kur be jų galėtų sutilpti ir mirusių giminaičių sielos.

 


Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.


2500