Jaunuoliui ant kaktos užauginta antra nosis

Nepaisant šiurpokos paciento išvaizdos, projektas pavyko sėkmingai. Vienam Kinijos gyventojui į traumuotą nosį įsimetė infekcija. Ji veido organą pažeidė taip, kad prireikė nosies persodinimo operacijos. Tiesa, kad ji būtų atlikta, visų pirma reikalinga kita nosis. Būtent tokią pacientui ant kaktos išaugino Kinijos medikai.

“Šis iš pažiūros drastiškas metodas nėra jau toks tolimas visam kitam plastinės chirurgijos priemonių arsenalui, – tvirtina plastinės chirurgijos dr. Deividas Kandželas (David Cangello) iš Lenox Hill ligoninės ir Manhatano Akių, ausų ir gerklės ligoninės Niujorke (JAV). – Pavadinčiau tai kitokia prieiga.”

Nosis ant kaktos

Pacientą gydantys medikai po kaktos oda implantavo audinius tempiančių priemonių ir, ko gero, naudodamiesi chirurginiais įrankiais, suformavo nosies pavidalo struktūrą. Po to iš šonkaulių paimtų kremzlės audinių, iš kurių suformuota naujos nosies forma. Sukonstravus tokį modelį, reikia įdiegti aibę kitų biosistemų – odą, kraujo indus ir pan. Ir tik tada persodinti nosį ten, kur jai ir pridera būti. Atsarginės nosies vietoje ant kaktos lieka randas.

“Visos kitos nosies rekonstrukcijos operacijos atliekamos panašiai – skirtumas tik tas, kad kremzlės audiniai iš šonkaulių paprastai būna įsodinami išsyk į nosies vietą, – aiškina D. Kandželas. – O tada transplantuotos kremzlės apdėliojamos kraujagyslių, odos lopinėliais.”

Nors, regis, daugelis pageidautų, kad atsarginė nosis būtų auginama mažiau matomoje vietoje, gydytojai tvirtina, kad nosies auginimas ant kaktos turi neginčijamų privalumų.

“Rekonstruojant organus, visų pirma, mums reikia tų pačių audinių iš tos pačios kūno srities”, – pabrėžia plastikos chirurgas. – Be to, kaktoje yra gausu kraujagyslių, kurios maitina transplanto audinius, tad chirurgui nebereikia atjunginėti ir iš naujo prijunginėti tų kraujagyslių per transplantacijos operaciją. Jei nosis būtų auginama ant rankos ar kojos, tektų atlikti kruopščią mikrochirurgijos operaciją.

Geresnė nosis?

Nors nuotraukoje atrodo, kad paciento senoji nosis ne tokia jau ir bloga, o naujoji nosis – smarkiai didoka, tikrovėje viskas yra kiek kitaip.

“Jei atvirai, gal tai ir tiesa – ta mažytė likutinė nosis atrodo gal ir proporcingiau nei stamboka naujoji nosis, – pripažįsta medikas. – Tačiau kai antroji nosis bus persodinta į vietą, ji turėtų susitraukti. Šiaip ar taip, atlikdami rekonstrukcines operacijas, vadovaujamės dviem dalykais: rekonstruotam organui svarbi ne tik forma, bet ir funkcionalumas. Per nosį reikės ir kvėpuoti. Jei ji bus daili, bet per maža, kils naujų bėdų.”